kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • ואילו הבטחתני להשיג כל רזיך ולהיות בין הנשגבים אליך, ולא הלבשתם בי בהוה ממש – דייני. בעל הסולם דייני. Jeigu būtum tik prižadėjęs man pasiekti ir suvokti visas Tavo paslaptis (Kūrėjau), ir būti tarp labiausiai išaukštintų, bei išrinktųjų pas Tave, bet nebūtum to įvykdęs dabar būtent – man užtektų ir tiek. (Baal Sulamas „Man užtektų ir tiek“).

הקדמה לספר הזהר יג  

Įvadas į knygą Zohar

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį




                                                     13.


Tačiau mums dar reikia suprasti, jei noras gauti sau yra toks pažeistas ir sugadintas, kaip jis galėjo atsirasti ir išeiti iš „kūrimo minties“ Ein Sofe?
Juk apsakyti Ein Sofo vienybę trūksta žodžių ir išsireiškimų.
Taigi dalykas tas, kad iš tikro su mintimi sukurti sielas, Kūrėjas iškart pabaigė veiksmą.
Tai reiškia, kad Kūrėjui nereikia kaip mums, atskirų priemonių veiksmui.
Todėl su mintimi, iškart išėjo ir pradėjo egzistuoti visos sielos, ir visi pasauliai, būsiantys sukurti ateityje – visi pilni „gerumo“ ir „malonumo“, kaip ir sumanė Kūrėjas.
Tai reiškia – su visu galutiniu tobulumu, kurį sielos gaus ateityje „Gmar tikune“, t.y. „Galutiniame ištaisyme“, kai sieloje esantis „noras gauti“, bus visiškai ištaisytas.
Taigi tada, „noras gauti“ apsivers į „visišką sąlygojimą“ Kūrėjui.


Ir tai bus todėl, kad Kūrėjo amžinybėje praeitis, ateitis ir dabartis egzistuoja kaip vienas laikas.
Tai reiškia, kad ateitis yra kaip dabartis, nes laiko klausimas negalioja Kūrėjo realybėje (Zohar, Mišpatim).
Ir todėl Ein Sofe „noras gauti“ su „sugadinta“ ir „pažeista“, t.y. atskirta nuo Kūrėjo, forma nebuvo visiškai.
Tačiau Kūrėjo amžinybėje yra atvirkščiai, t.y. iškart pasirodo tas „formų sutapimas“, kuris bus tik ateityje.
Apie šią paslaptį pasakė išminčiai: „prieš pasaulio sukūrimą, buvo Jis ir Jo Vardas vienas“ (Pirkei de rabi Elazar).
Tai reiškia, kad ši, atskirianti nuo Kūrėjo forma, kuri yra „nore gauti“, visai nepasirodė sielose, kai jos išėjo iš „kūrimo minties“.
Tačiau visos sielos buvo pilnai „susijungusios“ su Kūrėju „formų sutapimu“ paslaptimi „Jis ir Jo vardas Vienas“.


                                                  14.


Taigi, sielų egzistavime būtinai yra trys būsenos. 


Pirma būsena.
Tai sielų egzistavimas Ein Sofe kūrimo mintyje, kai jau sielose yra ateities „Galutinio ištaisymo“ forma.


Antra būsena.
Sielų egzistavimas per 6000 metų, kai sielos yra padalintos į dvi sistemas, į „kūną“ ir į „sielą“.
Taigi tada sieloms yra duotas darbas Toroje ir priedermėse, kad „apverstų“ norą gauti tik sau, esantį jose, ir ištaisytų jį į norą suteikti malonią dvasią Kūrėjui.
Tuo laikotarpiu ištaisymas yra tik „sieloms“, bet ne „kūnams“, t.y. turime pašalinti iš sielų visą „gavimo sau“ aspektą, nes tai yra „kūno“ esybė.
Ir sielose turi likti vien tik „noras sąlygoti“, nes tai yra esminė sielų noro forma.
Taigi, tuo metu netgi teisuolių sielos po mirties negalės mėgautis Gan Edene (Rojaus sode), ir tik po to, kai visas kūnas suirs žemėje.


Trečia būsena.
Tai galutinis sielų ištaisymas, po „prisikėlimo iš numirusių“.
Ir tada ateina pilnas ištaisymas ir „kūnams“.
Tai reiškia, tada kūnai „apverčia“ savo savybę, t.y. norą gauti tik sau, į visišką sąlygojimą.
Taigi, tada kūnai tampa verti viso to gerumo ir malonumo, kuris yra „kūrimo mintyje“.
Ir dar, „formų sutapimo“ dėka, jie taip pat nusipelno ir „stipraus susiliejimo“ su Kūrėju.
Tai reiškia, kad „gavimas“ jau neturės „egoistinės formos“, bet bus vien tik noras suteikti „malonią dvasią“ Kūrėjui, nes Kūrėjui yra didelis malonumas, kai yra gaunama iš Jo.