• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

הקדמה לספר הזהר יא, יב  

Įvadas į knygą Zohar

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                                  11.

Ir nusileido pasauliai iki mūsų materialios realybės, t.y. iki tos „vietos“, kur gali egzistuoti „kūnas“ ir „siela“, taip pat „sugadinimo“ ir „ištaisymo“ laikas.
Tai reiškia, kad „kūnas“, kuris yra „noras gauti“ tik sau, išplaukia iš kūrimo minties šaknies.
Taigi „kūnas“ nuo gimimo praeina pro „nešvarių“ pasaulių sistemą, kaip parašyta: „žmogus gimsta laukiniu asilu“ (Jobas 11 – 12), ir šios sistemos įtakoje būna iki „trylikos metų“ (dvasinė pakopa).
Taigi tai – „sugadinimo laikas“.

Tačiau nuo „trylikos metų“ ir toliau, užsiėmimo priedermėmis dėka, jei šiuo užsiėmimu stengiasi suteikti malonią dvasią Kūrėjui, žmogus pradeda „ištyrinti“ jame įdiegtą „norą gauti“ sau, ir palengva „apversti“ jį į sąlygojimą.
Taigi žmogus tuo pritraukia „šventą sielą“ iš jos „šaknies“ kūrimo mintyje.
Tai reiškia, kad tada siela „praeina“ pro „šventų“ pasaulių sistemą, ir apsirengia kūne.
Ir tai – „ištaisymo laikas“.

Taip pat ir toliau žmogus pasiekia ir įsigyja vis naujas „šventumo pakopas“, kurios yra kūrimo mintyje Ein Sofe.
Taigi šios pakopos padeda žmogui „apversti“, jame esantį, „norą gauti“ sau, kad visas žmogaus noras būtų tik suteikti „malonią dvasią“ Kūrėjui.
Ir tuo žmogus įgyja formų su Kūrėju sutapimą, nes gavimas tam, kad sąlygotum, skaitosi, kaip „visiškas sąlygojimas“.

Kaip parašyta Talmude, Kidušin: jei nuotaka yra atiduota svarbiam žmogui, jis sako, kad „ji yra pašventinta“.
Tai reiškia, kad jaunikio „gavimas“, tam kad suteikti nuotakai malonumą, skaitosi kaip „sąlygojimas“ nuotakai, t.y. kaip jos pačios „gavimas“.

Taigi, taip žmogus nusipelno absoliutaus „susiliejimo“ su Kūrėju, nes dvasinis „susiliejimas“ pasiekiamas „formų sutapimu“.
Kaip sako išminčiai: „kaip galima susilieti su Kūrėju?
Susiliek su Jo savybėmis“.
Ir tuo žmogus pasidaro vertas gauti visą gerumą, malonumą ir pilnumą, kuris yra „sukūrimo mintyje“.

                                                                      12.

Taigi, gerai išsiaiškinkime „noro gauti“, įdiegto sielose dar sukūrimo mintyje, ištaisymą.
Tai reiškia, kad tam tikslui Kūrėjas paruošė dvi sistemas, kaip pasakyta aukščiau: „tai prieš tai padarė Kūrėjas“.
Ir sielos, praeidamos šias sistemas, pasidalina į du aspektus: „sielą“ ir „kūną“, aprengdamos viena kitą, kada Toros ir priedermių pagalba apverčia „noro gauti“ formą į „norą sąlygoti“.
Taigi, būtent tada sielos gali gauti visą tą gerumą, kuris yra kūrimo mintyje.
Ir kartu su tuo sielos nusipelno dar ir stipraus „susiliejimo“ su Kūrėju, nes dėka darbo Toroje ir priedermėse jos nusipelnė „formų sutapimo“ su Kūrėju.
Taigi, tai ir skaitosi „Galutinis ištaisymas“.

Tada aišku, kad jau nebebus jokio būtinumo sitrai achrai ir „nešvarumo“ sistemai, todėl jos bus „pašalintos“ iš pasaulio, kaip parašyta: „bus praryta mirtis amžiams“.
Todėl visas darbas Toroje ir priedermėse yra duotas per 6000 pasaulio egzistavimo metų, ir kiekvienam žmogui per 70 jo gyvenimo metų.
Tai reiškia, kad visas šis darbas kaip bendrai taip ir atskirai, skirtas tik atvesti sielas prie galutinio „formų sutapimo“ su Kūrėju.

Ir gerai išaiškėja klipot ir nešvarumo sistemos būtinumas pasaulio egzistavimui, ir taip pat jų „atsiradimas“ bei „išėjimas“ iš Kūrėjo „šventumo“.
Taigi visa tai yra tam, kad sąlygoti „kūnų“ (norų) sukūrimą, kuriuos paskui būtų galima ištaisyti Toros ir priedermių pagalba.
Tai reiškia, jei „kūnuose“ nebūtų sugadinto „noro gauti“, paimto iš klipot ir „nešvarumo“ sistemos, mums niekada nebūtų galima ištaisyti šio noro.
Juk žmogus negali ištaisyti to, ko jame nėra.