• הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

הקדמה לספר הזהר ז, ח  

Įvadas į knygą Zohar

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                           7.

Dabar galime visiškai pilnai suprasti Antrą tyrinėjimą.
Tyrinėjome, kas gi tai per realybė, kad apie ją būtų galima spręsti, jog ji nėra „įjungta“ į Kūrėją? Taip, kad apie ją būtų galima pasakyti, jog tai yra visai naujas kūrinys „egzistencija iš niekur“ (ješ mi ajin)?
Tačiau dabar, kai pilnai išsiaiškinome kad kūrimo mintis yra padaryti gera kūrinijai, kūriniuose būtinai turėjo būti sukurtas didelis „noras gauti“ šį gerumą ir malonumą.
Tai reiškia, kad būtent tik šis „noras gauti“ iš tikro ir nėra įjungtas į Kūrėjo esybę, kol nebuvo sukurtos sielos.
Nes iš ko gi Kūrėjas galėtų gauti?
Taigi, Kūrėjas sukūrė naują dalyką, kurio nėra visai Jame.
Taip pat iš kūrimo minties yra suprantama, kad be šito „noro gauti“, daugiau nieko kito nereikėjo sukurti.
Tai reiškia, kad šio naujo kūrinio, t.y. „noro gauti“ Kūrėjui visiškai pakanka, kad galėtų įvykdyti kūrimo mintį, tą mintį, kurią sugalvojo dėl mūsų, t.y. „užpildyti“ mus malonumu.

Taigi, visas kūrimo minties realizavimas, t.y. visų rūšių „gerumai“, kuriuos Kūrėjas paruošė mums, tiesiogiai išeina iš Jo esmės.
Tai reiškia, kad Kūrėjui nėra reikmės šiuos „gerumus“ sukurti „iš naujo“, nes visa tai į „norą gauti“ sielose ateina iš Kūrėjo esybės „egzistencija iš egzistencijos“ (ješ mi ješ).
Taigi, tampa visiškai absoliučiai aišku, kad visa naujos kūrinijos „materija“ nuo pradžios iki pabaigos, tai tik – „noras gauti“ (racon lekabel).

                                                                8.

Ir dabar atėjome prie Trečio tyrinėjimo, kurį mums pateikė kabalistai, supratimo.
Stebėjomės, kaip galima pasakyti apie sielas, kad jos yra „Kūrėjo dalis iš viršaus“.
Ir tai sulygino su akmeniu, atskeltu nuo „kalno uolos“, kad nėra skirtumo tarp jų, t.y. siela (akmuo) yra „dalis“, o Kūrėjas (kalno uola) yra „viskas“.
Taip pat sakėme, jei „akmuo“ yra atskeltas nuo „kalno uolos“, tai reikėjo padaryti su kažkokiu specialiu „kirviu“ (įrankiu).
Tačiau, kaip galima taip sakyti apie Kūrėjo esmę?
Taigi, kieno pagalba sielos buvo „atskirtos“ nuo Kūrėjo, ir „išėjo“ iš Jo esmės, taip kad taptų kūriniais?

Tačiau iš to, kas pasakyta yra aišku, taip kaip kirvis atskelia ir atskiria materialume, taip „formų skirtumas“ atskiria dvasingume, ir padalina į dvi dalis.
Pavyzdžiui, kai du žmonės myli vienas kitą, sakoma, kad jie yra „susijungę“ vienas su kitu į vieną kūną.
Ir atvirkščiai, jei jie nekenčia vienas kito, sakoma, kad jie yra nutolę vienas nuo kito, kaip nutolę rytai nuo vakarų.
Ir čia nekalbama apie materialų atstumą, bet turima omenyje „formų sutapimą“ tarp jų.
Taigi, jei vienas myli tai, ką myli kitas ir nekenčia to, ko nekenčia kitas, skaitosi, kad žmonės myli vienas kitą, ir yra „susijungę“ vienas su kitu.
Tačiau, jei tarp jų yra koks tai „formų skirtumas“, t.y. jei vienas myli kokį tai dalyką, nežiūrint į tai, kad draugas to nekenčia, būtent tuo „formų skirtumo“ dydžiu jie nekenčia vienas kito, ir yra nutolę vienas nuo kito.
Ir jei du žmonės turi visiškai priešingus požiūrius – „formas“, t.y. tai ką myli vienas, viskas yra kito nekenčiama, ir tai ko vienas nekenčia, viskas yra kito mylima, tada šie žmonės yra nutolę vienas nuo kito, kaip nutolę rytai nuo vakarų – nuo vieno galo iki kito.