• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

יהדות הלכה למעשה 

Praktinė Halacha (Įstatymai)

I. M. Lav

Purimo trapeza

Purimas – tai „džiaugsmo ir šventimo dienos“.

Todėl Purimo dieną reikia suruošti prašmatnias vaišes.

Neužtenka vakarinės trapezos, atėjus šventei.

Dieninės trapezos metu reikia gerti vyną, nes pasakė išminčiai: „Per Purimą žmogus turi prisigerti tiek, kad neatskirtų žodžių „prakeiktas Hamanas“ nuo žodžių „Palaimintas Mordechajus“.

„Dovanų draugams siuntimas“ ir „dovanos vargšams“

Kad sustiprinti draugystę ir brolybę, išminčiai nurodė vykdyti מנות משלוח priedermę (pažodžiui – „valgių siuntimas“).

Žodis משלוח „mišloach“ – vienaskaitoje, o מנות „manot“ – daugiskaitoje.

Vadinasi, reikia siųsti ne mažiau dviejų valgių – tik tada priedermė bus įvykdyta. 

Reikia pabrėžti, kad „dovanų draugams siuntimo“ priedermė yra vykdoma būtent Purimo dieną.

Atliekant priedermę „dovanos vargšams“, reikia duoti dvigubai daugiau nei atliekant „dovanų draugams siuntimo“ priedermę.

Tai išplaukia iš to fakto, kad ir žodis „dovanos“, ir žodis „vargšams“ yra daugiskaitoje, vadinasi reikia duoti mažiausiai dvi dovanas dviems vargšams.

Ši priedermė skirta skatinti atjautos ir gailestingumo jausmą.

Priedermė „dovanos vargšams“ nereiškia, kad reikia dovanoti tik maistą.

Galima, ir netgi reikia tiems, kurie stokoja, duoti pinigų. 

Dar nuo senų laikų susiformavo paprotys organizuoti lėšų rinkimą nepasiturintiems, kad aprūpinti juos viskuo, kas reikalinga Purimui.

Visai galimas dalykas, kad „dovanose vargšams“ būtų taip pat ir parama Pesacho šventei, kuri prasideda mėnesiu vėliau.

Purimo papročiai

Purimas yra gausus papročiais.

Tarp daugybės kentėjimų, rūpesčių ir išbandymų, supančių žmogų ištisus metus, Purimas buvo kaip vieniša beatodairiško linksmumo, jumoro ir optimizmo, būdingo judėjų tautai, sala.

Ypatinga Purimo literatūra, jumoristiniai vaidinimai su persirengimu ir linksmomis kaukėmis linksmino širdis.

Tik šią dieną buvo leidžiami vaidinimai su charakteringais personažais.

Pavyzdžiui, rinkdavo „Purimo rabiną“, tuo pačiu „suvesdavo sąskaitas“ su nemėgstamais bendruomenės veikėjais, ant kurių „griežė dantį“. 

Atsirado paprotys per Purimą kepti saldžius pyragėlius su aguonų ir kitais saldžiais įdarais, kurie gavo pavadinimą „Hamano ausys“.

Šušan-Purim

Visame Izraelyje ir už Izraelio ribų Purimas švenčiamas 14 adaro dieną (o keliamaisiais metais – 14 „antro adaro dieną“).

Tačiau Jeruzalėje, kaip savo laiku ir Šušane, o taip pat ir tuose miestuose, apie kuriuos žinoma, kad jie buvo apjuosti siena Jehošua bin Nuno laikais, Purimas švenčiamas 15 adaro dieną.

Ir ši diena vadinama Šušan-Purimas.

Tai yra smulkiai aprašyta Megilat Ester:
Judėjai kariavo su savo priešais 13 adaro dieną ir sekančią, 14 dieną, šventė pergalę, todėl tą dieną yra švenčiamas Purimas.

Bet Šušano mieste buvo duotas leidimas kovoti su priešais dvi dienas – 13 ir 14 adaro dienomis.

Todėl Šušano judėjai džiaugėsi ir linksminosi 15 adaro dieną ir jiems būtent ši diena tapo švente. 

Tačiau kad nesumažinti Izraelio šalies garbės, tuometiniai Toros išminčiai nustatė Šušan-Purimo šventimą ir tuose Izraelio miestuose, kurie Jehošua bin Nuno laikais buvo apjuosti gynybine siena.

Tuo pačiu pagerbtas buvo ir pats Jehošua bin Nunas, nes būtent jam vadovaujant buvo užkariauta Izraelio žemė ir būtent jis vadovavo pirmam karui su Amaleku, iš kurio kilo Hamanas.

Todėl Jeruzalėje – dėl kurios nėra abejonių, kad Jehošua bin Nuno laikais ji buvo apjuosta gynybine siena – Megilat Ester skaitoma ir Purimo priedermės vykdomos Šušan-Purimo metu, tai yra 15 adaro dieną. 

Tuose senoviniuose miestuose, dėl kurių nėra aišku, ar jie buvo apjuosti gynybine siena Jehošua bin Nuno laikais, Megilat Ester skaitoma du kartus: 14 ir 15 adaro dienomis.

Purim-Mešulaš

Kartais būna taip, kad Purimas švenčiamas tris dienas iš eilės ir tada jis vadinamas „Purim-Mešulaš“ – „trigubas Purimas“.

Taip gali įvykti Jeruzalėje tada, kai 15 adaro diena – Šabatas.

Per Šabatą Megilat Ester skaityti negalima (taip pat, kaip nepučiamas šofaras, jei Roš-Ašana išpuola per Šabatą ir taip pat neatliekama „arba minim“ priedermė jei Sukot sutampa su Šabatu – dėl to, kad nesulaužyti priedermės, draudžiančios Šabato metu nešti daiktus į lauką). 

O iš kitos pusės, negalima atidėti Megilat Ester skaitymo sekmadieniui, 16 adaro dienai.

Todėl Jeruzalėje yra daroma taip: Megilat Ester skaitoma tą pačią dieną, kaip ir visame pasaulyje – 14 dieną, tada duodamos ir „dovanos vargšams“ - kad jie galėtų pasirūpinti viskuo, kas reikalinga šventei; per Šabatą, 15 adaro dieną yra sakomas „Al anisim“ „Šmone esre“ ir „Birkat amazon“ maldų metu, imami du Toros ritiniai: vienas įprastiniam savaitinės Toros dalies skaitymui, kitas – ištraukos, skirtos Purimui, skaitymui, o sekmadienį, 16 adaro, linksminamasi ir siunčiamos dovanos draugams.

Kodėl per Purimą neskaitomas „Halelis“?

Skirtingai nei Sukot, Purimo ir Pesacho, o taip pat ir Chanukos metu, per Purimą neskaitomas „Halelis“.

Kodėl?

Visų pirma, Megilat Ester skaitymas pilnai atstoja „Halelio“ skaitymą.

Nėra kitos šventės, išskyrus Purimą, kurios prasmė būtų įamžinta atskiroje Tanacho knygoje.

Antra, „Halelis“ prasideda tokiais žodžiais: „Šlovinkite Kūrėją! Šlovinkite, Kūrėjo tarnai, šlovinkite Kūrėjo vardą!..“

Šie žodžiai labai tinka, pavyzdžiui, Pesacho šventei, nurodydami į išsilaisvinimą iš Egipto ir Kūrėjo tautos gimimą – „Kūrėjo tarnai“, o ne „faraono vergai“.

Tačiau Purimui jie nelabai tinka, nes netgi po to stebuklo judėjai vis tiek liko Achašverošo vergais: išsivadavę nuo sunaikinimo grėsmės, laisvės jie negavo.

Trečia, „Halelis“ neskaitomas stebuklo, įvykusio už Izraelio šalies ribų, garbei.

Tiesa, „Halelis“ skaitomas Pesacho metu, pažymint išėjimą iš Egipto, bet esmė tame, kad Izraelio šalis dar tada nebuvo išskirta kaip tokia tarp visų pasaulio šalių.

O kai įvyko Purimo stebuklas, po I Šventyklos sugriovimo, Izraelis jau keletą šimtmečių buvo Šventoji žemė.

O per Chanuką „Halelis“ skaitomas dėl to, kad Chanukos stebuklas įvyko būtent Izraelio šalies ribose.