• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

הקדמה לספר פנים מאירות ומסבירות כב  

Įvadas į knygą „Veidas šviečia ir paaiškina“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                         22.

Dabar galime suprasti išminčių pasakymą, nuo kurio pradėjome šį įvadą:
„Nerado Kūrėjas kito indo (būdo), kad išlaikyti (perduoti) Izraeliui palaiminimą, tik „Šalom“ (taika, tobulumas)“.
Ir dar klausėme, kodėl šis pasakymas yra pateiktas Mišnos pabaigoje, kaip išvada, reziume?
Taigi dabar aišku, kad po „Pažinimo medžio“ nuodėmės, pakilo „į viršų“ amžina siela, kurią „Kūrėjas įpūtė į veidą“ tik vienam pirmam Adamui, ir ši siela gavo naują pobūdį, vadinamą: „gyvybės prakaito lašai“.
Tai reiškia, kad siela pasidalino į labai daug dalių – „lašų“, kuriuos pirmas Adamas „padalino“ visoms kartoms iki paskutiniosios.
Tuo būdu matome, kad Kūrėjo veiksmai nepasikeitė iš vis, tik įgavo naują formą.
Tai reiškia, kad bendra „gyvybės šviesa“, kuri buvo „sukoncentruota“ pirmo Adamo „veide“, pasidalino į didelę „grandinę“.
Ši „grandinė“ yra sudaryta iš daugelio mažų dalių, kūnas po kūno, iki privalomo „Galutinio išsitaisymo“.
Todėl iškart, po to kai suvalgė nuo „Pažinimo medžio“, Adamas „mirė“, t.y. nuo jo „pakilo“ (nuskrido) „amžinas gyvenimas“.
Ir visa tai susikoncentravo giminės pratęsimo organuose, ir tai yra „zivugo“, t.y. „susijungimo“ (lytinio akto), esmė, kuris Zohare ir Ari raštuose vadinamas „Šalom“ (taika, tobulumas).
Taigi iš tikro matome, kad žmogus negyvena savo „reikmėms“, bet gyvena dėl visos „grandinės“ poreikių.
Tai reiškia, kad kiekviena „grandinės“ dalis negauna tik dėl savęs „gyvybės šviesos“, tačiau sąlygoja (atiduoda) šią šviesą bendrai visai „grandinei“.

Tai matome ir žmogaus gyvenimo tėkmėje, t.y. vyras, sulaukęs dvidešimties metų, yra tinkamas vesti žmoną.
Paskui gali palaukti dar dešimt metų, kol „jam gims sūnūs“, kaip pasakė išminčiai, taigi, sulaukęs trisdešimties metų, jau būtinai susilaukia vaikų.
Tada žmogus „sėdi“ ir laukia, kol sūnui sukaks keturiasdešimt metų, t.y. „binos“ (proto) amžius, ir
tada tėvas perduoda sūnui visą savo turtą ir žinias, ką įgijo pats, ir ką įgijo, bei išmoko iš savo tėvų. Taigi, tada tėvas yra garantuotas savo sūnumi, kad sūnus nepraras visko „blogos akies“ įtakoje.
Ir jau tada tėvas gali ramiai „palikti“ šį pasaulį, o sūnus tęsia šioje „grandinėje“ savo tėvo kelią...

Taigi aukščiau (15 sk.) paaiškinta, kad „Pažinimo medžio“ nuodėmė buvo pirmam Adamui būtina – inspiruota, kaip parašyta: „baisus šmeižtas žmonėms“.
Tai reiškia, kad žmogus savo sielos „statyboje“ turėjo įsigyti „išorinį indą“ (norą), kad galėtų į jį gauti „supančią šviesą“,
Taigi, dvi „priešingybės“ turi būti vienoje „vietoje“, t.y. viename žmoguje, tik skirtingais laikais.
Tai reiškia, kad „mažos būsenos“ metu žmogus turi valgyti nuo „sitros achros“ stalo.
Ir tada, gaunant „atskiriančius“ malonumus, žmogui reikiamu dydžiu atsiveria „tuštumos“ gavimo indai, kuriuos žmogus užbaigia visu didumu.
Taigi tada, užsiėmimu Tora ir priedermėmis, žmogus turi galimybę „apversti“ šiuos didelius „gavimo indus“ į „malonios dvasios“ suteikimo Kūrėjui intenciją.
Ir tai yra pagrindinis visos realybės tikslas, vadinamas „Tiesos šviesa“, arba „antspaudas“.

Tačiau yra aišku, kad kai žmogus nori susijungti su „šventumu“, jis privalo vėl atsitraukti nuo viso egoistinio gavimo, t.y. tai ką įgijo nuo „sitros achros“ stalo.
Taip, kaip yra mums įsakyta mylėti Kūrėją: „visa siela ir visomis savo jėgomis (turtu)“.
Taigi iškyla klausimas: kokia yra šio išminčių „ištaisymo“ nauda ir prasmė, t.y. kodėl žmogus vėl turi prarasti viską, ką pasiekė iš „sitros achros“?
Ir įsižiūrėk gerai.

Taigi, todėl Kūrėjas sukūrė daug kūnų kiekvienoje kartoje, kaip pasakė išminčiai: „pamatė Kūrėjas, kad teisuolių yra mažuma, todėl „pasodino“ (patalpino) juos kiekvienoje kartoje“.
Tai reiškia, kad Kūrėjas pamatė, jog teisuoliai galiausiai visiškai „atstumia“ gavimo sau (egoizmo) aspektą, ir todėl labai sumažėja teisuoliams „supančios šviesos“ kiekis ir poveikis.
Taigi, teisuoliai atstumia „išorinį indą“, kuris yra skirtas egoizmo – „tuštumos“ aspektui, ir todėl „pasodino (patalpino)“ Kūrėjas teisuolius kiekvienoje kartoje.
Tai reiškia, kad kiekvienoje kartoje didžioji žmonių dalis yra sukurta tik dėl šių teisuolių.
Tai reiškia, kad šie žmonės „pateikia“ teisuoliams „tuštumos“ indus, net patys to nežinodami.
Taip yra todėl, kad kiekvienoje visuomenėje žmonės sąveikauja ir yra „persipynę“ vienas su kitu savo reikmėmis, kaip kūno reikmėmis, taip ir nuomonėmis, bei žiniomis.
Todėl didelė paprastų žmonių masė pateikia teisuoliams savo „egoistinius“ polinkius, kurių dėka teisuoliai gali gauti reikiamą „supančią šviesą“.

Tačiau pagal tai, turėtų būti kiekvienoje kartoje teisuolių ir „nusidėjėlių“, t.y. paprastų žmonių vienodas skaičius?
Tačiau taip nėra, kad vieną teisuolį, pagal kokybę, atitinka tūkstančiai tūkstančių „tuščių žmonių“.
Taigi turime žinoti, kad kūrinijoje yra dviejų rūšių jėgos, arba valdymo rūšys.
Pirmoji – tai „kokybinis potencialas“, arba jėgos.
Antroji – tai „kiekybinis potencialas“, arba jėga.

Taigi žmonių, valgančių nuo „sitra achros“ stalo, potencialas yra labai menkas ir „niekingai mažas“.
Tai reiškia, kad pas šiuos žmones nėra nei tikro troškimo, nei tikro gyvenimo tikslo, bet jie, kaip „sausi lapai, blaškomi vėjo“.
Todėl, kaip tokie žmonės gali „priešpastatyti“ ką nors „išmintingos širdies žmonėms“, kurių tikslas nukreiptas į Tiesą?
Ir kuriems aukštutinės „šviesos stulpas“ šviečia dieną ir naktį?
Taigi, kaip gali šie „tušti žmonės“ pateikti teisuoliams savo mažus ir menkaverčius polinkius?
Būtent todėl Kūrėjas ir padarė kūrinijoje „kiekybinę jėgą“, kuriai visai nereikia „kokybinio potencialo“.

Ir paaiškinsiu tai iš mūsų pasaulio pavyzdžio.
Taigi, mes matome drąsos, veržlumo ir stiprumo, t.y. „kokybinę jėgą“ pas liūtus ir tigrus.
Kur dėl didelės „kokybės“ jų drąsumo, stiprumo ir veržlumo potenciale, su jais negali susiremti ir pasipriešinti joks žmogus.
Ir „priešais“, pas muses, mes matome jėgas, visai neturinčias „kokybės“, o vien tik „kiekybinę jėgą“.
Tačiau, dėl didelio musių skaičiaus, joks žmogus negali jų „nugalėti“.
Kaip mes matome, kad musės laisvai „keliauja“ po žmogaus namus, net tupia ant užtiesto stalo, taip kad žmogus jaučiasi visiškai bejėgis prieš jas...

Todėl dabar aišku, kad turi būti didelė dauguma „paprastų žmonių“ prieš kiekvieną „teisuolį“.
Taigi, šie „paprasti žmonės“ kiekvienam teisuoliui pateikia didelį kiekį savo niekingų ir menkaverčių polinkių, nes pas juos visiškai nėra kokybės.
Ir suprask gerai.

Taigi, todėl parašyta: „Kūrėjas duos savo tautai stiprybės“.
Tai reiškia, kad amžina gyvybės šviesa, kuri yra gaunama bendrai visoje „grandinėje“, yra vadinama „stiprybe“.
Ir parašymas užtikrina mus, kad Kūrėjas užtikrins mums šią „stiprybę“.
Tačiau iškyla klausimas, kaip gi bus mums duota ši „stiprybė“?

Taigi, yra žinoma, kad žmogus, pats atskirai, nėra tobulas, kaip pasakė išminčiai: „geriau žmogui, kad jis nebūtų sukurtas, nei kad yra sukurtas“.
Todėl, kaip mes galime būti garantuoti Kūrėjo pažadu?
Tačiau čia raštas užbaigia: „Kūrėjas palaimins savo tautą šalom (taika, tobulumu)“.
Tai reiškia, kad „šalom“ yra sūnų palaiminimas, kaip pasakė išminčiai: „nėra palaiminimo tuščiuose be sūnų namuose“ (Talmudas, Šabat).

Taigi sūnų dėka, ši „grandinė“ tęsiasi ir susijungia „Galutiniame ištaisyme“, ir todėl visos „grandinės“ dalys randasi amžinybėje.
Ir suprask.

Taigi todėl pasakė išminčiai:
„nerado Kūrėjas kito indo (būdo), kad išlaikyti (perduoti) Izraeliui palaiminimą, tik „Šalom“ (taika, tobulumas).“
Tai reiškia, kaip Kūrėjo palaiminimas yra amžinas, taip ir „gaunantys“ šį palaiminimą, turi būti amžini.
Taigi tuo būdu, sūnų dėka, tėvai „susikabina“ ir padaro amžiną „grandinę“, kuri gali išlaikyti palaiminimą amžinai, todėl „šalom“ sutvirtina ir išlaiko palaiminimo tobulumą.
Ir todėl Mišna baigiasi šiuo pasakymu, t.y. „šalom“ išlaiko mums Toros ir priedermių palaiminimą iki galutinio ir amžino išsigelbėjimo, jau greit mūsų dienomis. Amen.
Ir tada viskas į savo vietas sugrįš su „šalom“.