• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

הקדמה לספר הזהר ב  

Įvadas į knygą Zohar

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                       2.

Taigi, kad viską aptarti pilnumoje, mes turime išnagrinėti keletą tyrinėjimų.
Tik jokiu būdu ne uždraustoje vietoje, tai yra jokiu būdu ne Kūrėjo esmėje, nes „mintis negali Jo suvokti visiškai“.
Ir todėl negali būti pas mus išvis net minties apie Kūrėjo esmę.
Tačiau mes „tyrinėsime“ ten, kur tyrinėjimas yra priedermė, t.y. Kūrėjo veiksmuose, kur yra privalomas tyrinėjimas.
Kaip yra mums įsakyta Toroje: „pažink savo tėvų Kūrėją ir tarnauk Jam“.
Taip pat pasakyta Vienybės dainoje: „iš Tavo veiksmų pažinsiu Tave“.

Pirmas tyrinėjimas.
Kaip gali būti, kad kūrinija yra „kažkas naujo“, t.y. naujas dalykas, kuris prieš jo sukūrimą, visai nėra „įjungtas“ į Kūrėją.
Juk kiekvienam „blaiviam protui“ aišku, kad negali būti jokio daikto, kuris nebūtų įjungtas į Kūrėją, kaip to reikalauja paprasta logika.
Tai reiškia, ar galima ką nors duoti, ko visai neturi?

Antras tyrinėjimas.
Tarkime, kad iš Kūrėjo „visagališkumo“ aspekto yra įmanoma sukurti dalyką iš niekur (יש מאין ješ mi ain), t.y. naują dalyką, kurio nėra visai Kūrėjo realybėje.
Tada iškyla klausimas: kas gi yra šis „dalykas“, apie kurį galima būtų pasakyti, kad jam visai nėra „vietos“ Kūrėjuje, ir šis dalykas yra visiškai „naujas“?

Trečias tyrinėjimas.
Kaip apie tai sako kabalistai, kad žmogaus siela yra „Kūrėjo dalis iš viršaus“, ir visai nėra jokio skirtumo tarp Kūrėjo ir tarp sielos.
Tik Kūrėjas yra „viskas“, o siela yra „dalis“.
Ir sulygino tai su „akmeniu“, atskeltu nuo „kalno uolos“, kur nėra skirtumo tarp „akmens“ ir tarp „kalno uolos“.
Tiktai „kalnas“ yra „viskas“, o „akmuo“ yra tik „dalis“.
Tačiau dar reikia išsiaiškinti, tarkime, jei „akmuo“ yra atskirtas nuo „kalno uolos“, jis turi būti atskirtas specialaus kirvio, t.y. instrumento pagalba.
Taigi, kažkokiu būdu „dalis“ yra atskirta nuo „visko“.
Tačiau, kaip tai gali būti Palaimintame ir Išaukštintame Kūrėjuje?
Taip, kad būtų galima atskirti dalį iš Kūrėjo esmės?
Tai reiškia, kad „kažkas“ išėjo iš Kūrėjo esmės ir tapo „dalimi“ atskirta nuo Jo, t.y. „siela“?
Taip pat, kaip galima būtų suvokti, kad „siela“ – tai tik „dalis“ iš Kūrėjo „esmės“?

                                                      3.

Ketvirtas tyrinėjimas.
„Sitros achros“ ir „klipot“ sistema yra nutolusi nuo Kūrėjo šventumo nuo vieno krašto iki kito, taip kad negalima įsivaizduoti didesnio nutolimo.
Todėl, kaip gali būti, kad ši „sistema“ išeitų ir gautų egzistenciją iš Kūrėjo šventumo?
Ir ne tik, bet Kūrėjo „šventumas“ dar ir palaiko jos gyvavimą?

Penktas tyrinėjimas.
Prisikėlimo iš numirusių klausimas.
Žinoma, kad kūnas yra labai niekingas, t.y. nuo pat gimimo jis yra pasmerktas mirti ir būti palaidotas.
Ir ne tik, bet pasakyta Zohare, kad kol visas „kūnas“ nesuirs, t.y. kol dar bus nesuirusi kokia tai „kūno“ dalis, siela negalės pakilti į Gan Eden (Rojaus sodą).
Todėl, kas tai per būtinybė, kad kūnas vėl turi „prisikeltų iš numirusių“?
Taigi, ar Kūrėjas negali suteikti sielai malonumo be šito „kūno“?
Ir dar labiau stebina išminčių pasakymas, kad ateityje mirusieji prisikels su visais trūkumais (defektais), kad nepasakytų, jog tai kitas kūnas, o paskui Kūrėjas „išgydys“ jų defektus.
Taigi, iškyla klausimas: koks skirtumas Kūrėjui, jei pasakys, kad tai tas ar kitas kūnas?
Ir dėl šio reikalo Kūrėjas turėtų vėl „sukurti“, t.y. atstatyti kūnų trūkumus, kuriuos po to vis tiek vėl reikės „išgydyti“?

Šeštas tyrinėjimas.
Išminčiai pasakė, kad žmogus yra visos realybės „centras“.
Ir visi „aukštutiniai“ ir „žemutiniai“ pasauliai, bei tai, kas juos užpildo, buvo sukurti tik dėl žmogaus (Zohar, Tazrija).
Taip pat žmogus turi tikėti, kad tik dėl jo yra sukurtas pasaulis (Talmudas, Sanhedrin).
Tačiau sunku suprasti, kad dėl tokio mažo žmogaus, kurio vertė net mūsų pasaulyje nėra didesnė už „plauką“, ir tuo labiau, lyginant su „aukštutiniais“ pasauliais, kurių didumui nėra ribų, taip stengėsi Kūrėjas?
Ir svarbiausia: kam gi žmogui viso šito reikia?