• „Toks bus raupsuoto (žmogaus) įstatymas, jo išsityrinimo dieną, jis turi būti nuvestas pas koheną. Ir išeis kohenas iš stovyklos, ir apžiūrės kohenas, ir štai – išgijo raupsuotas nuo savo raupsų“ (Vajikra 14 – 2, 3).
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

הקדמה לתלמוד עשר הספירות פו, פז, פח  

Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                    86.

Todėl dabar galima išsiaiškinti problemą, kodėl iš sielos, prieš nusileidžiant jai į kūną, paimama priesaika:
„nors ir visas pasaulis tvirtins, kad tu teisuolis, būk savo akyse, kaip nusidėjėlis”.
Taigi kodėl, po to kai visas pasaulis sutinka, kad žmogus yra teisuolis, vis tiek žmogus turi laikyti save nusidėjėliu?
Argi žmogui neužtenka viso pasaulio liudijimo?
Ir dar iškyla klausimas dėl priesaikos formuluotės: „nors ir visas pasaulis tvirtins”.
Kodėl gi žmogui reikia viso pasaulio nuomonės ir liudijimo?
Juk žmogus pats geriau žino už visą pasaulį?

Iš tikro, reikėjo suformuluoti priesaiką taip:
„jei tu pats savo viduje žinosi, kad esi teisuolis”, ar pan.?
Ir labiausiai keista tai, kad Talmude aiškiai parašyta:
„pasakė Rava, žmogus turi žinoti sieloje, ar jis teisuolis ir ne” (Brachot 61).
Taigi, yra įpareigojimas iš tikro būti absoliučiu teisuoliu.
Tai reiškia, kad žmogus turi pats patikrinti save ir žinoti šią tiesą.
Tačiau, kodėl tada siela yra prisaikdinama, kad visada žmogus savo akyse būtų, kaip nusidėjėlis?
Ir pati siela niekada nesužinotų tiesos?
Juk išminčiai įpareigojo atvirkščiai?

                                                      87.

Tačiau iš tikro visi šie pasakymai yra labai tikslūs.
Tai reiškia, jei žmogus dar nenusipelnė „atvėrimo akių Toroje“ nuostabiu „praregėjimu“, t.y. aiškaus ir visiško „bausmės ir užmokesčio“suvokimo, jis negali apgaudinėti savęs ir laikyti save teisuoliu.
Ir tada žmogus būtinai jaučia, kad trūksta jam dviejų pagrindinių priedermių, apimančių visą Torą:
„baimės“ ir „meilės“.
Taigi, žmogus negali pilnai nusipelnyti net baimės priedermės, kad „paliudytų jam Žinantis paslaptis, jog žmogus jau nebesugriš prie savo kvailystės“.
Tai reiškia, kad kol žmogus nenusipelno absoliutaus „bausmės ir užmokesčio“ suvokimo, jis nejaučia ir nemato didelės prasižengimo baimės ir netekties.
Taigi, kol žmogus nenusipelno pirmos „Kūrėjo veido“ atvėrimo pakopos, ateinančios pas žmogų su „atvėrimu akių Toroje“.
Ir tuo labiau žmogus negali apgaudinėti savęs ir „jausti“ meilę Kūrėjui, nes ši pakopa visai nepavaldi žmogui ir priklauso tik nuo „širdies suvokimo“, ir čia negalioja jokia prievarta ar pastangos.

                                                         88.

Todėl priesaikos formuluotė skamba:
„net, jei visas pasaulis sakys, kad tu esi teisuolis“.
Tai reiškia, kad šios dvi priedermės: „meilė ir baimė“ yra perduotos tik pačiam žmogui, ir niekas kitas pasaulyje negali pamatyti jų pas žmogų.
Todėl aišku, jei visi mato žmogų, atliekantį visas 611 priedermių, iškart sako, kad tikriausiai yra pas žmogų taip pat „baimė ir meilė“.
Ir todėl, kad žmogus prigimtis yra linkusi tikėti pasauliu, žmogus gali įkristi į „karčią klaidą“.
Taigi todėl siela, dar prieš ateinant į mūsų pasaulį, ir yra prisaikdinama dėl to.
Ir duok dieve, kad mums tai padėtų.
Tačiau, žmogus pats privalo išsiaiškinti ir žinoti savo sieloje, ar jis yra „visiškas teisuolis“.