Kartas nuo karto Baal aSulamas rengdavo išvykas su savo mokinių grupe.
Išvykos būdavo labai pakilios.
Jų tikslas – išeiti iš rutinos, kad širdis prisipildytų entuziazmo ir jaudulio prieš Kūrėją.
Taip pat šių išvykų tikslas buvo padidinti šventumo džiaugsmą, bei brolybę ir bičiulystę mokinių tarpe.
Vieną kartą mūsų mokytojas kartu su rabi Baruchu Šalom, rabi Jehuda Brandvainu ir rabi Jehošua Horovic vyko iš Merono į Peki‘iną (kaimas Šiaurės Izraelyje), į olą, kurioje kadaise slėpėsi rabi Šimonas bar Jochajus.
Jie jojo ant arklių, nes tuo metu šiame rajone nebuvo kitokių susisiekimo priemonių.
Po to jie nuvyko į Cfatą, ir kuomet buvo mažame kambarėlyje, kuriame mokėsi šventas Ari, Baal aSulamas pasakė: „Iš tokio mažo kambarėlio kaip šis, išėjo tokia didelė šviesa pasauliui“.
Pasakojo admor rabi Baruch Šalom: „1925 metais, kai mano tėvas ir mokytojas buvo Givat Šaulio rajono Jeruzalėje ravas, atsitiko taip, kad Jeruzalėje Pesacho šventei nebuvo žuvies.
Ir pasigirdo žinios, kad jų galima gauti netoli Jericho, bet tai buvo pavojinga dėl ten valdžiusių arabų.
Tačiau nežiūrint į tai mūsų mokytojas Baal aSulamas nusprendė keliauti į Jerichą ir gauti ten žuvies.
Jis išvyko lydimas grupės mokinių „choel amoed“ (tarpšventinės dienos) Šabato išvakarių rytą.
Prie jo su automobiliu prisijungė Jehošua Horovic, Jehuda Brandvainas ir aš (t.y. rabi Baruch Šalom).
Išvykdami pasiėmėme talitą, macų, obuolių ir citrinų.
Taigi, artėjant Šabatui, kai buvome nuvažiavę dar tik pusę kelio, sugedo automobilis.
Visos mūsų pastangos jį sutaisyti buvo bergždžios“.
Šabatas artėjo, išeities nesimatė, todėl šventa grupė buvo priversta sutikti Šabatą netoli Jericho esančios arabų gyvenvietės policijos nuovadoje.
Kai jų šeimos Jeruzalėje pamatė, kad grupė negrįžta, pranešė anglų policijai.
Anglų policija pradėjo paiešką ir surado šventą grupę toje arabų gyvenvietėje, grįžo ir pranešė artimiesiems apie mūsų mokytojo ir jo mokinių padėtį.