Be to, kad stengėsi iš mokinių pašalinti bet kokias privilegijuotumo apraiškas, Baal aSulamas laikėsi nuomonės, jog žmogus turi dirbti ir uždirbti savo pragyvenimui.
Nes daug sveikiau žmogaus sielai ir daug naudingiau jo dvasiniam tobulėjimui yra dirbti kelias valandas per dieną ir po to, laisvomis nuo darbo valandomis, dėti pastangas Toroje ir dvasiniame darbe, negu visą dieną sėdėti ir mokytis Toros.
Savaime suprantama, yra šiame dalyke išimčių.
Tai reiškia, kad yra tokių žmonių, kuriems geriau visą dieną užsiimti vien tik Toros mokymusi.
Tačiau tai yra išskirtiniai žmonės, apdovanoti ypatingomis sielos savybėmis.
Tuo tarpu dauguma žmonių, savo pačių naudai, taip pat turi ir dirbti.
Kaip jau buvo minėta, Baal aSulamo mokiniai kiekvieną naktį eidavo iš Jeruzalės senamiesčio iki Givat Šaulio rajono (!), kad atsirastų pas jį prasidedant pamokai, tai yra pirmą valandą po vidurnakčio.
Ši nuostabi grupė mokinių ir „Kūrėjo darbininkų“, kurie buvo susirinkę aplink Baal aSulamą ir „leido laiką jo šešėlyje“, buvo pasiruošę paaukoti visą savo gyvenimą vien tik tam, kad galėtų būti šalia jo ir „iš jo lūpų mokytis kelio, vedančio į Kūrėjo namus“.
Tuo jie priminė pagrindines ankstesniųjų kartų Kocko, Guro „Kūrėjo darbininkų“ grupes.
Jų kelias buvo susiliejimas su Kūrėju.
Susiliejimas reiškia susijungimas.
„Ir kaip gi galima susilieti su Kūrėju? Juk Jis yra „deginanti ugnis“. Tačiau susiliek su Jo savybėmis: koks Jis gailestingas, toks ir tu būk gailestingas, koks Jis maloningas – toks ir tu būk maloningas“.
Kaip pavyzdžiui du žmonės, kurie gali susijungti tik tada, kai yra tarp jų nuomonių sutapimas.
Taip ir žmogus negali susijungti su Kūrėju, tol kol nėra gailestingumo savybėje.
Tačiau gailestingas turi būti ne todėl, kad nusipelnytų užmokestį šiame pasaulyje ar pasaulyje, kuris ateis, bet gailestingas iš savo natūralios tyros prigimties, nes toks yra Kūrėjo gailestingumas.
Todėl turi žmogus dirbti su savimi, kad pakeistų egoistinės meilės sau prigimtį ir ateitų prie kitos – meilės artimui prigimties.
Ir tai yra paruošiamasis darbas, kurį mes turime atlikti tarp žmogaus ir artimo, tarp žmogaus ir mokytojo.
Ir visa tai tam, kad žmogus įgytų naują prigimtį.