1924 metais mūsų šventas mokytojas apvesdino pirmagimį sūnų, didį savo mokinį rabi Baruch Šalom.
Iš karto nuo to momento rabi Baruchas pradėjo mokytis pas savo tėvą pamokose, ir tapo jo mokiniu.
Ir buvo susiliejęs su savo tėvu ir mokytoju visa širdimi ir siela.
Po truputį, nepastebimai ir tyliai, rabi Baruchas „gėrė“ savo švento tėvo mokymą, kol tai tapo jo paties dalimi ir esybe.
Jo dvasinis ryšys su savo tėvu vis stiprėjo ir augo.
Tol kol jis nusipelnė pakilti iki didžiausių aukštumų, ir pasiekti aukštutines sfirot ir pasaulius, kuriuos pasiekė jo tėvas – šventas Kūrėjo žmogus.
Rabi Baruchas niekada neieškojo nei garbės, nei išaukštinimo, buvo kuklus, tačiau jo širdis ir protas visada buvo atviri ir ištroškę gyvo Kūrėjo žodžių, kuriuos girdėdavo iš savo švento tėvo.
Jo savęs anuliavimas prieš tėvą buvo iš tiesų virš žmogiškos prigimties.
Juk įprastai sūnaus širdis yra linkusi į šiurkštumą tėvo atžvilgiu, ypač pastoviai būnant šalia jo.
Todėl atrodytų, jog natūraliai, pagal žmogaus prigimtį, yra neįmanoma, kad sūnus jaustų pagarbią baimę savo tėvui.
Tačiau tik ne rabi Baruch Šalom – jis visiškai anuliavosi prieš savo tėvą.
Iki pat paskutinių dienų prisimindavo savo tėvą su pagarba ir baime.
Ir tegul mielas skaitytojas negalvoja, kad rabi Baruchas buvo „minkštas ir švelnus“ žmogus, kuris iš prigimties būtų linkęs pasiduoti ir anuliuotis.
Iš tiesų buvo atvirkščiai – rabi Baruchas buvo ryžtingas ir savo nuomonę turintis žmogus.
Tačiau dėka darbo su savimi, viršijančio žmogiškas galimybes, pergalėjo savo prigimtį ir anuliavosi prieš savo tėvą visa širdimi ir siela.