• „Toks bus raupsuoto (žmogaus) įstatymas, jo išsityrinimo dieną, jis turi būti nuvestas pas koheną. Ir išeis kohenas iš stovyklos, ir apžiūrės kohenas, ir štai – išgijo raupsuotas nuo savo raupsų“ (Vajikra 14 – 2, 3).
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

שערי קדושה חלק ב שער ד  

Šventumo vartai Antra dalis. Ketvirtieji vartai

rabi Chaimas Vitalis

                                                         4.

Žemi troškimai yra nešvarumo šaltinis, nes tai atveda prie neapykantos, pavydo, grobstymo, melagingos priesaikos ir netgi prie žmogžudystės.
Tai dešimtas Kūrėjo įsakymas, apimantis visus.
Tai reiškia, kad akis nepasisotins turtais, kaip gyvatė, apie kurią pasakyta: „gyvatės valgis – žemė“ (Ješaja 65 – 25).
Parašyta: „skuba prie turto „blogos akies” žmogus“ (Mišlei 28 – 22).
Pasakė mūsų mokytojai: gašlumas išveda žmogų iš pasaulio, nes toks žmogus atsitraukia nuo užsiėmimų Tora ir priedermių vykdymu.
Toks žmogus netiki Kūrėjo valdymu, t.y. kad viską prižiūri pats Kūrėjas.
Kaip pasakė išminčiai: „tas, kas turi duonos riekę krepšyje ir sako: „ką valgysiu rytoj?“
Toks žmogus neturi tikėjimo“ (Talmudas, Sota).

Taigi, nėra didesnės dorybės už tikėjimą ir pasitikėjimą, kaip pasakyta: „palaiminti pasitikintys absoliučiai“ (Tehilim 2 – 12). 
Tai reiškia, kad tokie žmonės tiki, kad yra pasaulyje Kūrėjas, prižiūrintis ir besirūpinantis, kaip pasakyta: „palaimintas vyras, kuris pasitiki Kūrėju, kurio garantija yra Kūrėjas“ (Tehilim 40 – 5).
Ir kuris tiki, kad jam netruks prasimaitinimo, kaip parašyta: „patikėk Kūrėjui visus savo poreikius, ir jis tave aprūpins“.
Tik yra viena sąlyga – pasitikėjimas turi būti absoliutus, visa širdimi, be jokio abejonės šešėlio.
Todėl, būdamas užtikrintas Kūrėju, žmogus turi užsiimti Tora ir priedermėmis iš vis be jokių abejonių. 

Malonumų geismas yra didesnė blogybė už visas išvardintas aukščiau, nes būdamas besotis, žmogus ateis prie gašlumo, melagingos priesaikos, neapykantos žmonėms ir pavydo. 
Apie tai pasakyta: „įsidėk peilį į gerklę, jei turi sveiką protą (sielą)“ (Mišlei 23 – 2).
Taigi, nesilaikydamas šio draudimo, žmogus gali valgyti nekošerinius, t.y. neteisingai paskerstus, ar išsigimusius gyvulius, bei kitus uždraustus valgius.
Pasakyta: „viską padarys žmogus dėl burnos“ (Kohelet 6 – 7), ir dar: „nusidėjėlių pilvas visada yra „tuščias“ (Mišlei 13 – 25). 
Parašyta: „ir nutuko Izraelis ir atstūmė savo Kūrėją, ir tai privedė prie švento Vardo neigimo“ (Dvarim 32 – 15).
Kaip parašyta: „kad nepersisotinčiau, ir nepradėčiau neigti, t.y. pasakyčiau: „kas gi toks Kūrėjas?“(Mišlei 30 – 9).

Tačiau žmogus, pasitenkinantis tik būtinumu, vadinamas teisuoliu, kaip parašyta: „teisuolis valgo tik pastiprinti sielai“ (Mišlei 13 – 25).
Pasakė Davidas: „gerai, kad apribojau save, tam, kad išmokčiau Tavo įstatymų“ (Tehilim 119 – 71). Taip pat ir Jakovas prašė Kūrėjo: „duok man tik duonos pavalgyti ir drabužių apsirengti“ (Berešit 28 – 20). 
Pasakė išminčiai: „toks yra Toros kelias, valgyk duoną su druska ... jei taip darai, laimingas tu šiame pasaulyje ir pasaulyje, kuris ateis“ (Avot 6 – 4).
Dar pasakė: „Torą supranta tik tas, kas numarina save dėl Jos“ (Talmud, Brachot).
Pasakė išminčiai: „daug mėsos, daug kapo kirmėlių“ (Avot 2 – 7). 
Taip pat ir Moše mūsų mokytojas gavo Torą tik, kai nevalgė ir negėrė 40 dienų ir naktų.
Elijahu pakilo į aukštybes tik, kai pasninkavo 40 dienų ir naktų.
Rabi Elazaras, rabi Akiva ir rabi Išmaelis nusipelnė savo nuostabios išminties ir pakilimo į Pardesą (Rojaus sodą), tik po to, kai pasninkavo daugelį dienų įvairiais apribojimais.
Taip pat ir Šlomo tapo „protingiausiu iš visų žmonių“ (Melachim1 5 – 11), tik po to, kai pasninkavo 40 dienų ir naktų. 
Kaip paaiškino išminčiai: raidė „Mem“ žodyje „Mišlei“ (Patarlės) yra didelė, kaip nuoroda į pasninką 40 dienų („Mem” gematrija – 40).
Taip pat knygoje Zohar pasakė rabi Šimonas ben Jochajus rabi Pinchasui ben Jajir, kai šis labai išsigando, pamatęs rabi Šimono kūną, nusėtą žaizdų, kai rabi Šimonas išėjo iš uolos, (kur rabi Šimonas parašė svarbiausią žmonijos istorijoje knygą – Zohar).
Taigi pasakė rabi Šimonas, jei nematytum manęs, tokio (sužaloto), nebūčiau aš toks (tokiame lygyje).
Dar Zohar (Truma) parašyta: „tie teisuoliai, kurie šiame pasaulyje nesiekė klipot siūlomų malonumų, jų neveikia ši nešvarumo dvasia iš vis.
Ir kadangi šie teisuoliai mėgavosi šiame pasaulyje tik priedermės: Šabato ir švenčių malonumais, ši nešvarumo dvasia neturi teisės jų valdyti išvis.
Tai reiškia, kad šie teisuoliai nieko nėra paėmę (skolingi) iš klipot.

Valdžios ir garbės troškimas yra labai neigiamos savybės, nes atveda prie išdidumo, kuris yra blogiau už viską.
Taip besielgiantis žmogus sukelia savo bendruomenei, ar pavaldiniams baimę, kuri nėra Dangaus baimė.
Todėl toks žmogus yra „išraunamas” iš pasaulio, ir jo palikuonys po jo neturi pasisekimo.
Kaip sakė mūsų mokytojai, ir kaip randame pasakojime apie Jeravamą, kurio išmintis buvo labai didelė.
Tačiau, dėl valdžios troškimo, jis ir jo palikuonys buvo pašalinti iš pasaulio ir nėra jam dalies pasaulyje, kuris ateis.
Šaulis, Kūrėjo išrinktasis, ilgą laiką valdė, nepatirdamas nuodėmės skonio, ir tolinosi nuo valdingumo. Tačiau galiausiai ir jis buvo pagautas į valdingumo „tinklus”, kai pasakė pranašui Šemiueliui: „pagerbk mane prieš tautos vyresniuosius“ (Šemiuel 1 15 –6).
Taigi, Šaulis neteko valdžios, žuvo pats ir trys jo sūnūs. 
Pasakė mūsų mokytojai: „pavydas, gašlumas ir garbės troškimas išveda žmogų iš pasaulio“ (Avot 4 – 21).
Dar pasakė: „valdžios troškimas sužlugdo ir palaidoja žmogų, nes atveda prie didybės prieš Kūrėją (Talmudas, Brachot).
Kaip pasakyta: „kad nepasididžiuotų širdyje..., kad būtų ilgos jo karaliavimo dienos“ (Dvarim 17 –7).
Pasakė Kūrėjas: „Aš – šventas, Aš – geras... jei yra tavyje šios savybės, gali būti valdžioje, jei ne – negali“ (Talmudas, Sanhedrin).
Todėl pasakė Davidas: „Kūrėjau, nesididžiavo mano širdis... mano siela buvo kūdikis prie mamos“ (Tehilim 131 – 1).
Todėl reikia bėgti nuo valdžios ir nuo išaukštintų pareigų iš visų jėgų, kaip parašyta apie išdidumo savybę.
Ir kaip pasakyta knygoje Zohar: „palaimintas tas, kas saugojo save šiame pasaulyje. Kas gi yra didesnis už Moše, viso Izraelio lyderį, kuris atsisakinėjo nuo Kūrėjo siūlomų pareigų 7 dienas.
Kaip parašyta: „pasiųsk ką nors kitą vietoj manęs“ (Šemot 4 – 13), kol: „ir supyko Kūrėjas ant Moše“ (Šemot 4 – 14).
Kaip pasakė mūsų mokytojai, nors galiausiai Moše sutiko, tačiau buvo nubaustas už kitus žmones prie „Merivos vandenų“ ir nepadėjo jam visi nuopelnai, t.y. jis neįėjo į „Šventą žemę”.
Todėl kiekvienas, esantis valdžioje, netgi Dangaus vardu kaip Moše, galiausiai yra baudžiamas, nes jis atsako už visų veiksmus“.
Taip pat reikia būti atsargiam, pasakojant savo veiksmus kitiems. 
Pasakoja mūsų mokytojai apie vieną moterį, kuri gyrėsi savo draugei, kad pasninkavo.
Maža to, kad negavo užmokesčio, bet dar buvo nuteista gehinomo teismui, nes tuo parodė, kad jos veiksmai nebuvo Dangaus vardu (Jeruzalės Talmudas, Chagiga).
Todėl pasakė išminčiai: „visada žmogus turi bijoti Dangaus slapta ir visi jo keliai turi būti Dangaus vardu.
Ir jei žmogus gali padaryti kokį tai veiksmą Dangaus vardu ir nepasakyti žmonėms, netgi vieną kartą, tokio žmogaus užmokestis bus dvigubas ir trigubas, nes Kūrėjo garbė – paslėpti dalyką.