• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

Sukot šventė

I. M. Lav

Palapinių šventę padaryk sau 7 dienas, kai surinksi tavo aruodo ir tavo girnų derlių . Ir džiaukis tavo šventės metu... ir būk tik džiaugsme (Dvarim, 16).

Viso tik keturios dienos skiria Jom-Kipurą nuo Sukot šventės, kuri yra vadinama „mūsų džiaugsmo laikas“.

Šio trumpo perėjimo turinį labai gerai išreiškia knyga Tehilim: „Šviesa, paskleista teisuoliams ir tiesiems - džiaugsmas“. Po to, kai per Jom-Kipurą ištyrinome savo širdis, ateina Sukot šventės džiaugsmas ir ramybė.

Iš tikrųjų, kalbant apie Sukot šventę, Tora tris kartus pamini džiaugsmo aspektą: 1. „Ir linksminkitės prieš Kūrėją 7 dienas“ (Vaikra 23:40); 2. „Ir linksminkis per tavo šventes“ (Dvarim 16:14); 3. „Ir būk tik džiaugsme“ (Dvarim 16:15).

Todėl šventose knygose visur, kur paprastai pasakyta „šventė“, turima omeny Sukot šventė.

Ši šventė Toroje taip pat vadinama derliaus surinkimo šventė, kadangi ji vyksta būtent tuo laiku.

Ji prasideda 15 mėnesio tišrei dieną ir tęsiasi septynias dienas, o aštuntą dieną - savarankiška šventė, vadinama Šmini aceret, kai jau nebesėdima palapinėje, ties kuria sukoncentruota visa Sukot šventės esmė.

Šmini aceret vadinasi todėl, kad Toroje apie ją pasakyta taip: „Aštuntą (šmini) dieną šventė (aceret) bus pas jus - jokio darbo nedirbkite“ (Bemidbar, 29). Pats žodis עצרת aceret reiškia sustojimą.

Kodėl ši šventė vadinasi būtent taip, aiškina midrašas: pasakė Kūrėjas judėjams pasibaigus septynioms Sukot šventės dienoms: „Prašau, pasilikite su Manimi dar vienai dienai, - sunku Man išsiskirti su jumis...“.

Ši šventė sujungiama su švente Simchat Tora, o ne Izraelyje, kur visos šventės švenčiamos dvi dienas vietoje vienos, Šmini aceret - aštunta diena po Sukot šventės pradžios, o Simchat Tora - devinta, visos dienos, kurios tarp pirmos ir paskutinės, vadinasi chol amoed, tai yra „šventiniai šiokiadieniai“.

Sukot šventė yra pilna priedermių. Išminčiai sako, kad išsireiškimas knygoje Tehilim „pilni džiaugsmo prieš Tavo veidą“ (16 skyrius), turi ryšį būtent su šia švente.

Tuo pačiu čia yra ir žodžių žaismas: žodis שבע sova („pilni“) parašytas taip, kaip ir žodis שבע ševa („septyni“) ir išminčiai mato čia užuominą į septynias Toros priedermes, susijusias su Sukot švente:

1) סוכה „suka“ palapinė;

2-3-4-5) הרבע מינים „arba minim“ (keturios augalų rūšys: אתרוג etrog, לולב lulav, הדס hadas, ערבה arava);

6) šventiniai aukojimai;

7) aukojimai, išreiškiantys šventės linksmumą.

Dvi paskutinės priedermės buvo atliekamos tik tais laikais, kai stovėjo Šventykla.

Sukot – viena iš trijų metų švenčių, kai Tora prisako visiems judėjams rinktis į Jeruzalę ir švęsti ten.

Prie aukščiau išvardintų septynių priedermių reikia pridėti dar dvi, kurios buvo atliekamos Šventykloje, bet atsiminimas apie jas gyvas ir šiandien, ir jis suteikia Sukot šventei ypatingą charakterį - tai vandens užpylimas ant aukuro (נישוך המים nisuch amaim) ir džiaugsmas ta proga (שמחת בית השאבה simchat beit ašoeiva).

Nors jos ir neminimos tarp 613 Toros priedermių, bet jos priklauso tiems įstatymams, kuriuos Moše gavo iš Kūrėjo ant Sinajaus kalno, kaip žodinius įstatymus.

Kitas senas paprotys, įvestas dar pranašų – tai mušimas į žemę gluosnio šakomis Hošana-raba dieną.

Kodėl reikia sėdėti palapinėje?

Iš visos priedermių ir papročių gausybės, sėdėjimas palapinėje (סוכה „suk‘oje“) yra išskiriamas labiausiai - taip, kad net visa šventė yra vadinama „Sukot“ („palapinės“).

Kas gi tai per priedermė ir kokia jos prasmė?

Į šį klausimą Tora atsako knygoje Vaikra (23 skyrius): „Septynias dienas gyvenkite palapinėse, kiekvienas vietinis gyventojas Izraelyje turi gyventi palapinėje - kad žinotumėte visose jūsų kartose, kad palapinėse apgyvendinau Aš Izraelio sūnus, išvesdamas juos iš Egipto“.

Kokios buvo tos palapinės, kuriose gyveno Izraelio sūnūs, išėję iš Egipto? Išminčių nuomone, kalba eina apie palapines tikra ta žodžio prasme: apie laikinus statinius, kuriuose paprastai gyvena klajokliai dykumoje.

Bet yra ir kitas požiūris, kuris sako, kad žodį „palapinė“ reikia suprasti perkeltine prasme - čia turimi omeny taip vadinami „šlovės debesys“ - stebuklingi debesys, kuriais Kūrėjas iš visų pusių supo Izraelio tautą visus keturiasdešimt metų, kai jie buvo dykumoje.

Yra išminčių, kurie bando sutaikyti šiuos du požiūrius: jie sako, kad iš karto po išėjimo iš Egipto judėjai iš tiesų gyveno palapinėse, o po to Kūrėjas apsupo juos „šlovės debesimis“.

Ši priedermė skirta priminti apie išėjimą iš Egipto, taip pat apie tą pasitikėjimą, kuris buvo parodytas išeinant į dykumą: visiškas pasitikėjimas Kūrėju, pažadėjusiu atvesti į pažadėtą žemę, atiduoti ją ir užtikrinti ten laimingą ir gerą gyvenimą.

Tačiau, jei ši priedermė skirta priminti apie išėjimą iš Egipto, argi ne geriau būtų ją atlikti nisano mėnesį, kai iš tikrųjų ir įvyko šis išėjimas?

Išminčiai atsako: jei būtų taip daroma, tai apsigyvenime palapinėse nebūtų nieko neįprasto: juk nisano mėnesį, pavasarį, kai šilta, daug kas taip ir daro, ir nebūtų pastebima tai, kad tai daroma siekiant įamžinti tam tikrą istorinį įvykį.

Tačiau rudenį, atėjus šalčiams, žmonės paprastai palieka vasaros būstus ir grįžta į savo šiltus, tvirtus namus - tad šiuo atveju yra elgiamasi atvirkščiai, kai išeinama iš namų ir septynias dienas gyvenama palapinėse, todėl taip yra matyti, kad šitokiuose veiksmuose yra kažkokia ypatinga prasmė.

Sukot šventė švenčiama gausos ir materialios gerovės rezultatų susumavimo metu („derlių tavo aruodo ir tavo girnų“).

Natūralu, kad tuo laiku žemdirbio širdis prisipildo pasididžiavimu savais pasiekimais.

Bet yra pavojus, kad šis jausmas atves jį prie minties, kad tai „mano ranka, mano rankos tvirtumas suteikė man visą šią gausą“.

Tad tam, kad pabrėžti tai, jog materialios gėrybės yra laikinos ir jų siekimas negali būti visas žmogaus tikslas, Tora sako žmogui, su pasimėgavimu žvelgiančiam į viską, ką jis užgyveno: būtent dabar išeik iš savo namų - iš savo šiltos, patikimos ir patogios tvirtovės ir pakeisk ją į laikiną pastogę, atvirą visiems vėjams ir oro sąlygų pokyčiams.

Žinok, kad visas mūsų gyvenimas šiame pasaulyje - tai gyvenimas palapinėje, uždengtoje lapais, kurie šiandien žali, o rytoj - nuvytę.

Vienintelė tavo vertybė - tai Kūrėjo priedermių vykdymas ir tavo dvasinis turtėjimas.