• אז תתענג על ה' והרכבתיך על במתי ארץ, ואכלתיך נחלת יעקוב אביך, כי פי ה' דיבר. ישעיה נח – יד, זוהר, לך לך, ומלכי צדק Tada mėgausies Kūrėju, ir pakelsiu tave į žemės aukštumas, ir valgysi savo tėvo Jakovo palikimą, nes taip pasakė Kūrėjo burna. (Ješaja 58 – 14)

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

Roš aŠana

I. M. Lav

 „Pūskite „šofarą“ mėnesio pradžioje, nustatytu laiku, mūsų šventei! Nes tai įstatymas Izraeliui, Jakovo Kūrėjo nustatymas“ (Tehilim 81).

Nors abi Roš aŠana dienos - Teismo dienos, jose nėra liūdesio ir nusiminimo. 

Atvirkščiai: per tas dienas reikia džiaugtis ir linksmintis. Įsitikinimas tuo, kad Kūrėjas parodys Savo gerumą ir ateinančiais metais nepaliks be gailestingumo, panaikina melancholiją, būdingą „Teismo dienoms“.

Roš aŠana šventės metu reikia elgtis kaip parašyta Tehilim: „Tarnaukite Kūrėjui su baime ir linksminkitės, krūpčiodami iš baimės“.  

Pagrindinis skirtumas tarp Roš aŠana ir kitų metų švenčių maldų yra tas, kad Roš aŠana dienomis, pirmomis „Teismo dienomis“, neskaitomas „Halelis“.  Talmude pateiktas angelų klausimas Kūrėjui: „Kodėl Izraelio sūnūs nešlovina Tavęs per Roš aŠana ir Jom-Kipurą?“ Kūrėjas atsako jiems klausimu: „Ar gali būti, kad tuo momentu, kai Karalius teisia ir prieš Jį atvertos gyvenimo ir mirties knygos, Izraelio sūnūs dainuotų himną?“  

Visame kitame Roš aŠana nesiskiria nuo kitų metų švenčių: ruošiantis jai yra užsivelkami šventiniai rūbai, rengiamos šventinės vaišės, siekiama dvasinio apsivalymo.  

Nechemija knygoje, 8 skyriuje yra atskleidžiama apie tik ką į Jeruzalę grįžusių tremtinių Roš aŠana šventimą. Išgirdę Toros skaitymą ir supratę, kaip jie yra atitolę nuo Kūrėjo įstatymų, visi dalyvavusieji išsiskirstė garsiai raudodami. Ir tada Ezra ir Nechemija, tautos vadovai, kreipėsi tokiais žodžiais: „Eikite, skaniai valgykite ir saldžiai gerkite, nusiųskite vaišių tiems, kurie jų neturi, nes šventa ši diena pas mūsų Kūrėją! Neliūdėkite ir neverkite, todėl, kad Kūrėjo džiaugsmas - jūsų tvirtovė!“ Tad reikia mokintis iš Ezros ir Nechemijos optimizmo ir pačiame „Teismo dienų“ įkarštyje elgtis atitinkamai.  

Išsilaisvinimas nuo pasižadėjimų

Roš aŠana išvakarių rytą (kai nesakomas „Tachanun“) po „Šacharit“ maldos, priimta atlikti „išsilaisvinimą nuo pasižadėjimų“. Tam reikia ne mažiau trijų žmonių, kurie turi teisę atleisti nuo pasižadėjimų kiekvieną, kuris to pageidauja. 

Trys judėjai sudaro בית־דין „beit din“- įgaliotą judėjų teismą. Kiekvienas, kuris nori išsilaisvinti nuo pasižadėjimų, turi stoti ir perskaityti atitinkamą tekstą, kuriame gailisi dėl tų įžadų, kuriuos neapdairiai davė metų bėgyje. O judaizmas, kaip žinoma, ypatingai jautriai reaguoja į tai, kas išeina iš žmogaus lūpų, ir ypač į pasižadėjimus ir įsipareigojimus.

Pasakyta knygoje Kohelet (5:5): „Geriau visai nežadėti, nei žadėti ir neištesėti“.

O Toroje sakoma: „Tegul nesako jis be reikalo - viską, kas išėjo iš jo lūpų, tegul padaro“.

Šiuose žodžiuose išminčiai mato užuominą, kad išsilaisvinimas nuo pasižadėjimų turi būti atliekamas būtent Roš aŠana išvakarėse - t.y. paskutinę elulo mėnesio dieną - paskutinės ivrito žodžių raidės ...לא יחל דברו - ככל היוצא („tegul nesako jis be reikalo - viską, kas išėjo iš jo lūpų, tegul padaro“) sudaro būtent žodį אלול elul. Tad nereikia ateiti pas Kūrėją į teismą su neišpildytų pažadų bei neįgyvendintų įsipareigojimų našta. Į teismą reikia ateiti švariam.  

Pasiruošimas šventei

Reikia stengtis pabaigti visą pasiruošimą šventei dar iki vidurdienio, kad būtų galima susikaupti artėjančiai Teismo dienai. Tą dieną priimta žymiai daugiau aukoti labdarai. Yra taip pat paprotys tą dieną aplankyti teisuolių kapus - kad užsitikrinti jų paramą besiartinančiame teisme.

„Mincha“ Roš aŠana išvakarėse yra meldžiamasi labai susikaupus, nors ji ir nesiskiria nuo šiokiadienių maldų, bet juk tai paskutinė besibaigiančių metų malda.  

Reikia stengtis (pagal Talmudo žodžius) išeiti iš senų metų ir įeiti į naujus vykdant Toros priedermę - nuoširdžioje, tikroje maldoje, išplaukiančioje iš pačios širdies gilumos.

Roš-Ašana naktis

Skirtingai nuo Šabato išvakarių, per šią šventę leidžiama atlikti darbus, būtinus maisto, kurio nespėta paruošti iki šventės pradžios paruošimui. Ir todėl šventines žvakes galima uždegti vėliau. Reikia tik įsidėmėti: naujos ugnies per šventę uždegti negalima, bet uždegti nuo jau esančios - galima. Todėl užkietėjęs rūkorius gali pridegti cigaretę nuo jau degančios žvakės.

Paprastai prieš šventės pradžią yra uždegama viena žvakė, nuo kurios paskiau bus uždegamos šventinės žvakės.

Prieš žvakių uždegimą šeimininkė pasako palaiminimą:

„Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos valdove, pašventinęs mus savo priedermėmis ir liepęs uždegti šventines žvakes!“

„Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos valdove, Kuris davei mums gyvenimą, palaikei mus ir leidai mums gyventi iki šio laiko!“ 

Šis paskutinis palaiminimas yra pasakomas prieš šventę, kuri švenčiama vieną kartą metuose: ja yra padėkojama Kūrėjui, kad Jis padėjo mums sulaukti šios šventės dienos. Per šventę moteris pasako šį palaiminimą uždegdama žvakes, o vyras - „Kidušo“ metu.  

Roš aŠana trapeza

Kaip jau kalbėta, uždegamos žvakutės, ant stalo yra viskas, kas reikalinga šventinei trapezai ir šeimos galva atlieka „Kidušą“, kuris šį kartą sudarytas iš trijų palaiminimų:

1. „Palaimintas..., kuriantis vynuogės vaisių!“.

2. „Palaimintas..., Kuris išrinkai mus iš visų tautų, išaukštinai iš visų giminių ir pašventinai mus Savo priedermėmis! Ir dovanojai Tu mums, Kūrėjau, su meile šią atminties dieną... Nes mus Tu išsirinkai ir pašventinai tarp visų tautų, ir Tavo žodis, Karaliau mūsų - nesugriaunama tiesa per amžius. Palaimintas, Tu, Kūrėjau, visos žemės Karaliau, pašventinantis Izraelį ir atminties dieną!”  

3. „Palaimintas... už tai, kad davei mums gyvenimą ir palaikei mus ir leidai mums išgyventi iki šio laiko!“.

Po „Kidušo“ atliekamas ritualinis rankų apiplovimas, perpjaunamos chalos - taip pat kaip per Šabatą ir pradedama trapeza.

Pasakė išminčiai: ženklas - dalykas rimtas. Todėl pačioje Roš aŠana trapezos pradžioje yra laikomasi papročių, kurių tikslas - pradėti naujus metus gerais ženklais.  

Skirtingose bendruomenėse priimti skirtingi papročiai. Galima išskirti tik kai kuriuos jų - labiausiai paplitusius.

Po palaiminimo „Išvedantis duoną iš žemės“ vietoje druskos, duona pamirkoma į medų. Tai simbolizuoja norą, kad ateinantys metai būtų saldūs ir malonūs.

Suvalgius pirmą duonos gabalėlį, imamas obuolio gabalėlis ir mirkomas į medų, pasakomas palaiminimas: „kuriantis medžio vaisių“, paragaujama jo ir tada pasakoma: „Duok, Kūrėjau, kad ateinantys metai būtų laimingi ir saldūs“.

Yra taip pat paprotys suvalgyti žuvies arba avino galvos gabaliuką ir sakyti: „Duok, Kūrėjau, kad mes būtume galva, o ne uodega“.

Per Roš aŠana taip pat priimta suvalgyti granato vaisiaus, kuris pilnas grūdelių. Ir yra pasakoma: „Duok, Kūrėjau, kad mūsų nuopelnai būtų tokie gausūs, kaip šio granato sėklelės“.  

Aškenazių bendruomenėse per Roš aŠana priimta valgyti morkas, idiš jos vadinasi mern, kas skamba taip pat, kaip veiksmažodis „daugintis, didėti“, todėl yra pasakoma: „Duok, Kūrėjau, kad padaugėtų mūsų nuopelnai!“

Yra ir kitų papročių - kaip taisyklė įvairaus maisto pavadinimai siejasi skambesiu su žodžiais, išreiškiančiais ką nors gero.