• „Toks bus raupsuoto (žmogaus) įstatymas, jo išsityrinimo dieną, jis turi būti nuvestas pas koheną. Ir išeis kohenas iš stovyklos, ir apžiūrės kohenas, ir štai – išgijo raupsuotas nuo savo raupsų“ (Vajikra 14 – 2, 3).
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

שלבי הסולם מועדים ד' קושיות 

Šlavei haSulam Keturi klausimai

Rabi Baruchas Ašlagas

                                                 1.

„Lašon hara“ (blogos kalbos) yra labai neigiamas dalykas tarp žmogaus ir žmogaus, tačiau svarbiausias aspektas „lašon hara“ liečia santykį tarp žmogaus ir Kūrėjo.
Tačiau kodėl „lašon hara“ yra žymiai blogesnis dalykas už kitus?
Tai išplaukia iš gyvatės nuodėmės, kuri kalbėjo „lašon hara“ ant Kūrėjo.
Taigi, gyvatė pasakė, kad nereikia klausyti, ką įsakė Kūrėjas – nevalgyti nuo Pažinimo medžio.
Gyvatė tvirtino, kad Pažinimo medis neturi būti „paslėptas” nuo apatinių.
Tai ir buvo gyvatės „lašon hara”.
Tai reiškia, kad gyvatė nesutiko su tuo, kad Kūrėjo valdymas turi būti paslėptas nuo kūrinių.
Tačiau iš tikro šis paslėpimas yra tik todėl, kad kūriniai galėtų gauti gerumą ir malonumą be gėdos. Taigi „gavimas“ (šventume) yra galimas tik tada, kai kūriniai prideda intenciją Dangaus vardu.
Tuo būdu gyvatė kalbėjo „lašon hara” apie visą Kūrėjo sukurtą metodą, kaip kūriniai gali gauti gerumą ir malonumą.
Taigi, tam ištaisymui mums yra duota Tora ir priedermės. 
Toros ir priedermių dėka žmogus gali išeiti iš meilės sau ir prieiti prie meilės Kūrėjui, iki „susiliejimo” su Juo.
Tačiau, pagal gyvatės „lašon hara” valdymas turi būti atviras.
Net ir tai, ką pasakė Kūrėjas: „nuo Pažinimo gėrio ir blogio medžio nevalgyk“ (Berešit 2-17), net ir to gyvatė siūlė neklausyti.
Taigi, gyvatė sakė, kad Kūrėjas padarė „paslėptą” valdymą ne žmogaus naudai, o dėl kitų tikslų.
Tai yra gyvatė sakė, kad ištaisymas, kurį mes turime atlikti Toros ir priedermių pagalba, nėra tik žmogaus naudai.
Todėl „lašon hara” draudimas yra labai griežtas dalykas, tai ir yra bendrai visos Toros esmė.
Tai reiškia, kad visi Toros ir priedermių rekomenduojami ištaisymai yra pasmerkti žlugti dėl „lašon hara”.
Taigi, visas „lašon hara” draudimo griežtumas yra santykyje, kaip tarp Kūrėjo ir žmogaus, taip ir tarp žmogaus ir žmogaus. 
Kaip pasakė rabi Akiva: „priedermė „mylėk savo artimą, kaip save patį“, yra pagrindinė Toros taisyklė”.
Todėl, jei yra kalbama „lašon hara” apie savo artimą žmogų, nusižengiama dvigubai.
Tai yra nusižengiama ir savo artimui, ir nusižengiama Torai.
Taip pat iš knygos Zohar žinome, kad „Tora Izraelis ir Kūrėjas yra viena”.
Dabar galime paaiškinti išminčių pasakymą: „pirmasis Adamas buvo stabmeldys (vagis)“ (Talmudas, Sanhedrin).
Ir paaiškino Raši, kad aiškiai „pirmas Adamas” išpažino „avoda zara” (stabmeldystę).
Tai labai sunku suprasti, kaip tai gali būti tuo metu, kai „pirmasis Adamas” tiesiogiai kalbėjo su Kūrėju?
Kaip gi galėjo „pirmasis Adamas” šitaip suklysti?
Tačiau Kūrėjas pasakė aiškiai, kad „Pažinimo medis” turi būti paslėpime ir daužiama jį atverti iki „Galutinio ištaisymo”.
Taigi, atėjo gyvatė ir patarė „neklausyti” Kūrėjo, t.y. gyvatė sakė, kad Kūrėjas „slepia” tokį didelį malonumą, esantį „Pažinimo medyje”. 
Ir „pirmasis Adamas” priėmė į širdį šį gyvatės „lašon hara”, todėl tai ir vadinasi, kad jis buvo מין (min) – stabmeldys (arba – vagis)“.
Taigi Raši paaiškino, kad Adamas, klausydamas gyvatės patarimo, nukreipė širdį į stabmeldystę. Gyvatė sakė, kad būtų geriau, jei Kūrėjo valdymas būtų atviras.
Tai yra, jei būtų atviras Kūrėjo valdymas, tada būtų daug teisuolių, norinčių dirbti šventą darbą. Taigi, tada visi vykdytų Torą ir priedermes, nes viskas būtų „logiška“.
Ir tada nereiktų eiti „virš pažinimo ir (dabartinės) logikos”.
O tai, kad Kūrėjas nustatė būtent tokį „dvasinio darbo” metodą, nereiškia, kad Kūrėjas negalėjo padaryti dvasinį kelią – „žinojimo keliu”.
Kaip pasakė Baal Sulamas, dvasinis kelias turi būti „tikėjimo kelias, nes šis „kelias” yra pats optimaliausias Kūrimo tikslo pasiekimui.
Todėl tas, kas nesutinka su tokiu Kūrėju potvarkiu ir netiki juo, tas kalba „lašon hara” ant Kūrėjo ir Jo valdymo.
O tai, kad žmogus nori eiti „pažinimo”, o ne „tikėjimo” keliu, šaknys siekia „pirmą Adamą”, gyvatę ir „Pažinimo medžio” nuodėmę.