• הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

שלבי הסולם מועדים שעשה לי נס במקום הזה  

Šlavei haSulam Padarė man stebuklą šioje vietoje

ravas Baruchas Ašlagas

                                                                      2.

Kaip pasakė Baal Sulamas: „nesvarbu ką žmogus gauna iš Kūrėjo, ar tai dalykas mažas ar didelis, svarbu kiek žmogus už tai dėkoja Kūrėjui.
Tuo dydžiu, kuriuo žmogus dėkoja, tuo dydžiu didėja dovana, kurią davė Kūrėjas“.
Todėl žmogus turi saugotis ir labai dėkoti Kūrėjui, t.y. iškelti Kūrėjo dovaną, tam kad galėtų priartėti prie Kūrėjo.
Kai žmogus „pakilimo“ metu įvertina, kokia jo savijauta buvo per „kritimą“, tada tai galima sulyginti, kaip „šviesos privalumą tamsai“.
Taip pat pas žmogų yra nauji „indai“ gauti džiausmui ir išreikšti padėką Kūrėjui.
Apie tai parašyta: „Palaimintas, kuris padarė man stebuklą šioje vietoje“.
Taigi dabar žmogus yra „pakilime”, nes negalimas „pakilimas”, jei anksčiau nebus „kritimo”.
Tačiau iškyla klausimas: kaip gali ateiti „kritimas”, kai žmogus niekada nebuvo dvasiniame „pakilime”, t.y. nejuto „dvasingumo žavesio”.
Tai yra todėl, kad bendrai žmogus galvoja, kad jis yra tvarkoje.
Taigi žmogus nemato, kad jis yra blogesnis už kitus, esančius šalia jo, juk visi eina gyvenimo tėkme, kaip ir jis. Tai yra truputį mokosi, truputį pasimeldžia, truputį skiria pinigų labdarai, truputį padeda žmonėms...
Žmogus jaučiasi, kad jo santykiai su Kūrėju tvarkoje, jis mokosi dvasinių dalykų ir bendrai jaučiasi tobulas.
Tada savaime aišku žmogui galima pasirūpinti ir savo materialine padėtimi.
Taigi žmogus visada pastebi, kad kiti turi daugiau, todėl reikia rūpintis tik materialumo didinimu. Juk dvasiniame plane jis tvarkoje su Kūrėju...
Tačiau, jei žmogus nori įeiti į „dvasinį darbą“ tada viskas pasikeičia, t.y. tada jis gauna iš viršaus „kritimą”.
Taigi žmogus pamato, kad jis nutolęs nuo darbo „Dangaus vardu”.
Ir dabar jis krenta iš tos būsenos, kai mąstė, kad užtenka Torą ir priedermes vykdyti tik veiksmu, ir kad nereikia galvoti apie intenciją.
Todėl nuo šio supratimo, vyksta vertybių pervertinimas, t.y. „kritimas”.
Paskui žmogus gauna „sužadinimą iš viršaus”, ir nori anuliuotis prieš Kūrėją: „kaip žvakė prieš fakelą“.
Taigi žmogus vėl užmiršta ką tik buvusį „kritimą”.
Todėl dabar tinkamiausias laikas pasakyti: „Palaimintas, kuris padarė man stebuklą šioje vietoje“.
Ir suvokti, kad žmogus anksčiau buvo „po avarijos praradęs sąmonę”, nes pas jį nebuvo supratimo apie dvasinį darbą.
Taigi „avarijos metu“ žmogus užmiršo, kad reikia gyventi „dvasinį gyvenimą”, ir Kūrėjas padėjo jam, prikeldamas iš užmaršties, ir priartindamas prie Savęs.
Dėka šio „įsivaizdavimo”, žmogus taip pat gali gauti „naujus indus”, į kuriuos įeis dvasinio džiausgsmo šviesa, nes Kūrėjas padėjo jam.

Taip pat reikia žinoti, kai žmogus prašo Kūrėją, kad Jis priartintų žmogų dvasiniam šventam darbui „Dangaus vardu“, jam dažniausiai atrodo, kad Kūrėjas visai negirdi jo maldos.
Juk žmogus jau daug kartų meldėsi ir viskas ח''ו (chas ve šalom, neduok dieve) – veltui, t.y. Kūrėjas neišgirdo jo maldos.
Apie tai Baal Sulamas pasakė: „žmogui reikia tikėti tuo, kad priežastis, jog jis dabar meldžiasi Kūrėjui, nebuvo paties „susižadinimas“.
Iš tikro dar prieš tai, kai žmogus atėjo melstis, Kūrėjas jau atsakė į jo maldą.
Kokiu būdu?
Tai reiškia, kad žmogus dabar nori melstis Kūrėjui ir susirišti su Juo, ir tai – labai svarbus ir didelis dalykas.
Žmogus turi džiaugtis tuo, kad Kūrėjas davė jam norą, troškimą ir galimybę melstis Jam.
Dabar galime suprasti išminčių žodžius: rabi Šimonas ben Jochajus sako: „ateik ir pažiūrėk, koks mylimas yra Izraelis Kūrėjui. Visur kur tik eina Izraelis į tremtį, Šchina su jais“.
„Izraelio tremtis“ reiškia, kad aspektas „Izraelis“(Isra El – „tiesiai į Kūrėją“) žmoguje nutolo nuo Kūrėjo, todėl žmogus jaučia kančias, kad aspektas „Izraelis“ yra tremtyje.
Taigi žmogus negali dirbti „Dangaus vardu“, nes jis yra kitų tautų – „norų“ valdžioje.
Taip pat reikia paklausti, kodėl būtent dabar žmogus jaučia, kad jis nutolęs nuo Kūrėjo?
Juk visai neseniai žmogaus troškimai buvo tik nusipirkti naują mašiną, geresnį butą, ar patogesnius baldus ir pan., ir staiga žmogus jaučia skausmą, kad jis nutolęs nuo Kūrėjo?
Atsakymas: „Šchina su jais“, t.y. Šchina davė žmogui pajausti, kad jis nutolęs nuo Kūrėjo.
Tai ir yra „dar prieš tai, kai žmogus pradeda melstis Kūrėjui, Kūrėjas jam jau atsako“, t.y. duoda norą ir toškimą melstis.