• אמנם אחר שרואה השי”ת, שהאדם השלים מידת יגיעתו, וגמר כל מה שהיה עליו לעשות בכח בחירתו והתחזקותו באמונת השי”ת, אז עוזר לו השי”ת, וזוכה להשגת ההשגחה הגלויה, דהיינו לגילוי פנים. בעה''ס, הקדמה תע''ס Tačiau paskui, kai Kūrėjas mato, kad žmogus užbaigė reikiamų pastangų kiekį, t.y. kai žmogus įvykdė viską, ką turi padaryti savo laisvu pasirinkimu ir sustiprėjimu tikėjime į Kūrėją. Tada Kūrėjas padeda žmogui ir jis nusipelno „atviro valdymo“ suvokimo, t.y. „Kūrėjo veido“ atvėrimo. (Baal Sulamas „Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“)

שלבי הסולם מועדים הנרות הללו קדש  

Šlavei haSulam „Šios žvakės šventos“

ravas Baruchas Ašlagas

                                                           (Ištraukos)

Pasakė Talmudo išminčiai:
„Nusidėjėliams „blogio instinktas“ atrodo plauko storio,
o teisuoliams atrodo kaip aukštas kalnas“.
Iš pirmo žvilgsnio turėtų būti atvirkščiai, juk nusidėjėliai,
kurie negali nugalėti „blogio instinkto“,
turi sakyti, kad jiems blogis kaip aukštas kalnas.
Ir teisuoliams, turintiems pakankamai jėgų nugalėti blogį,
turėtų jis (blogis) atrodyti, kaip plauko storio?

Atsakymas tas, kad iš viršaus iš karto nerodo žmogui viso,
jame esančio blogio, dydžio.
Iš tikro žmogui rodo tik tiek blogio, kiek jame yra gėrio,
kad būtų gėris ir blogis subalansuoti.
Todėl pas teisuolius yra daug „pakilimų“ ir „kritimų“,
kur visi „kritimai“ ateina iš blogio instinkto pusės.
Ir iš daugelio kritimų pasidaro „aukštas kalnas“.

Žodis kalnas הר (har) turi tą pačią šaknį su žodžiu apmąstymai, abejonės הרהורים (hirhurim).
Tai reiškia, kad iš kiekvienos „abejonės“,
su kuria žmogus abejoja Kūrėjo savybe:
„Geras ir darantis gerumą“,
žmogus stato „aukštą kalną“.
Todėl teisuoliams „blogio instinktas“ atrodo, kaip „aukštas kalnas“.
Tačiau pas nusidėjėlius nėra „kritimų“,
todėl blogis atrodo, kaip „plauko storio“.
Juk negalima „nukristi“, kol dar žmogus nėra „pakilęs“.

Kaip aiškinome Jakovo sapną, parašyta:
„Kūrėjo angelai kyla ir leidžiasi“ (Berešit 28 – 12).
Iš tikro reikėjo pasakyti iš pradžių „leidžiasi“,
nes angelai yra viršuje, o tik paskui – „kyla“?
Tačiau dvasinio darbo aspekte visi žmonės ateina į šį pasaulį tik įvykdyti Kūrėjo misiją.
Taip pat žinome, kad angelas vadinasi „pasiuntinys“.
Todėl žmogus, dirbdamas dvasinį darbą, pirmiausiai turi „pakilti“ į dvasinę pakopą,
kurioje galėtų pajusti Kūrėjo artumą.
Ir tik paskui jau gali būti kritimas.
Todėl suprantama, kad pas nusidėjėlius, pas kuriuos nėra „pakilimų“,
savaime aišku negali būti ir „kritimų“.
Tačiau, kodėl nusidėjėliai „nekyla“?
Tai yra tik todėl, kad „blogio instinktas“ neleidžia jiems „pakilti“,
todėl nusidėjėliai ir pasilieka „blogyje“,
kuris jiems atrodo, kaip „plauko storio“.