- הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).
הקדמה לתלמוד עשר הספירות א, ב
Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“
Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)
Uždaryti užduotį
1.
Pradžioje jaučiu didelį poreikį susprogdinti „geležinę sieną“, kuri iškilo tarp mūsų ir tarp kabalos išminties nuo Šventyklos sugriovimo iki mūsų dienų.
Ši „siena“ labai apsunkina mūsų gyvenimą, ir kelia baimę, kad visai nebūtų užmiršta ši išmintis Izraelyje.
Tačiau, kai aš pradedu „iš širdies“ kalbėti su kuo nors dėl šio mokymo, pirmas klausimas, kurį užduoda visi:
1. „Kam man reikia žinoti, kiek yra angelų danguje, ir kokie jų vardai?
Argi aš negaliu pilnai vykdyti visą Torą be šitų žinių?“
2. Antras paklaus: „juk nustatė išminčiai, kad pirmiausiai reikia „užpildyti vidų“ su Talmudu ir Tora. Ir kas gi gali apgaudinėti save, kad jau baigė atviros Toros mokymą ir liko jam tik išmokti slaptą Torą?“
3. Trečias nuogąstaus, kad „gali dėl šio užsiėmimo nukrypti nuo tiesos. Juk buvo istorijoje atsitikimų, kad žmonės iškrypo iš Toros kelio, dėl užsiėmimo kabala. Jeigu taip, kam man šis „galvos skausmas“? Ir koks gi naivuolis gali taip rizikuoti?
4. Ketvirtas pasakys, kad „netgi šio mokymo šalininkai leidžia užsiiminėti kabala tik „šventiems, Kūrėjo tarnams“. Ir ne kiekvienas, užsinorėjęs aptarnauti Kūrėją, gali ateiti ir aptarnauti“.
5. Penktas, ir tai svarbiausias: „yra manyje vis tik abejonė, juk daugelis žmonių tuo neužsiima. T.y. visi mano kartos žmonės turi vieningą nuomonę, kad nėra reikalo užsiiminėti šiuo „slaptu mokymu“. Be jokios abejonės yra naudingiau išmokti Talmudo lapą, nei užsiimti kabala.“
2.
Iš tikro, jei įsigilinsime į patį aktualiausią mūsų egzistencijos klausimą, užtikrintas aš, kad visos abejonės ir klausimai pasislėps „už horizonto“, pažiūrėsi į juos ir jų nerasi.
Ir tai piktas klausimas, kurį klausia visi šio pasaulio gyventojai:
koks mano gyvenimo tikslas?
Tai yra gyvenimo metų skaičius, kuris toks brangus mums, ir kuris pilnas pripildytas kentėjimų ir skausmų, kuriuos mes kenčiame gyvendami.
Kas gi gali mėgautis jais (gyvenimo metais)?
Arba tiksliau: kam aš (savo egzistencija) suteikiu malonumą?
Ir tiesa ta, kad jau pavargo visų kartų tyrinėtojai nuo šio klausimo.
O tuo labiau mūsų kartoje jau niekas nedrįsta viešai apie tai mąstyti.
Tačiau nežiūrint viso to, šis klausimas bado mums akis savo tikroviškumu.
Ir, jei kartais „pagauna“ mus nepasiruošusius, jis stipriai „duria“ mums į smegenis, ir „patiesia“ ant žemės.
Tol kol mums pasiseka surasti žinomą „pasiteisinimą“: t.y. pasinerti į kasdieninio „gyvenimo sūkurį“, kaip ir vakar.
