• הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!

Praktinė Halacha (Įstatymai)  

„Palaimintas teisėjas išties teisingas“

I. M. Lav

 „Palaimintas teisėjas išties teisingas“

Geriau eiti į gedinčių namus, nei į puotaujančių namus, nes tokia kiekvieno žmogaus pabaiga, ir gyvasis turi tai priimti į širdį (Koheletas, 7).

Šios dalies pavadinimas išreiškia judėjų religijos požiūrį į mirtį. Judėjų pasaulėžiūra, pagrįsta tikėjimu sielos nemirtingumu ir gyvenimu ateinančiame pasaulyje, mato mirtyje tik perėjimą nuo gyvenimo materialiame pasaulyje, prie gyvenimo dvasiniame pasaulyje - absoliutaus gerumo pasaulyje. „Ir sukūrė Kūrėjas žmogų iš žemės dulkių“. Originale pirmas žodis – וייצר vajicer (sukūrė) parašytas su dviem „jud“ raidėmis. Judėjų išminčiai mato tame užuominą į tai, kad žmogus yra dvigubos prigimties, apimančios materialų (kūną) ir dvasinį (sielos) aspektus. Reiškia, kad dar tik kalbant apie žmogaus sukūrimą, Tora jau užsimena apie mirtį: apie sielos atskyrimą nuo kūno. O 12-toje Koheleto knygos dalyje pasakyta: „Ir grįš dulkės į žemę, kaip buvo pradžioje, o siela grįš pas Kūrėją, Kuris ją davė“. Tai yra kūnas miršta, bet siela, kurią Kūrėjas įkvėpė žmogui, lieka gyventi amžinai.

Judėjų tauta žino, kaip priimti nelaimes ir išsivaduoti iš jų. „Kūrėjas davė ir Kūrėjas paėmė – Tebūnie palaimintas Kūrėjo vardas!” – sako Jobas. Ši frazė anaiptol neišreiškia fatališko likimo priėmimo. Joje pasireiškia judėjų nepajudinamas tikėjimas tuo, kad sielą Kūrėjas duoda mums tik laikinai – kaip brangenybę, kuri atiduodama saugojimui, - ir baigiantis tam tikram laikui mes privalome ją gražinti šeimininkui. Ir kartu Halacha daug dėmesio skiria gedului dėl mirusio – iš vienos pusės, kad išreikšti skausmą ir išsiskyrimo liūdesį su artimu žmogumi, iš kitos pusės – kad padėti likusiems gyviesiems padaryti tam tikras išvadas arba, kalbant Toros žodžiais, - „o gyvasis turi priimti tai į širdį“. 

Toros įstatymų kodifikatorių nuomonės nesutampa, ar gedulo įstatymai duoti pačios Toros, ar juos nustatė išminčiai, rėmęsi Toros tekstu. Toroje randame užuominas, kad dar iki Toros gavimo judėjų protėviai turėjo gedulo papročius, analogiškus dabartiniams. „Ir atėjo Abrahamas gedėti dėl Saros ir ją apverkti“ (Berešit, 23). Ir šis gedulas tęsėsi septynias dienas: „Ir jis gedėjo tėvo septynias dienas (Berešit, 50). Taip pat Tora užsimena ir apie trisdešimties dienų gedulą: „Ir apverkė Izraelio sūnūs Moše Moavo dykumoje trisdešimt dienų, ir pasibaigė Moše apraudojimo dienos“ (Dvarim, 34). O iš kur žinoma, kad po tėvo ar motinos mirties reikia gedėti visus metus? - iš Talmudo: ten kalbama, kad po rabi Jehudos Hanasi mirties visa tauta jo gedėjo dvylika mėnesių – visus metus.