• חִדְלוּ לָכֶם מִן הָאָדָם, אֲשֶׁר נְשָׁמָה בְּאַפּוֹ: כִּי בַמֶּה נֶחְשָׁב, הוּא. זוהר, תצוה, חדלו לכם מן האדם אשר נשמה באפו Pasitraukite nuo žmogaus, kurio siela pyktyje, nes į ką jis panašus. (Ješaja 2 – 22), (Zohar „Pasitraukite nuo žmogaus, kurio siela pyktyje“)

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

Palaiminimai, kurie sakomi pamačius ar išgirdus ką nors nuostabaus

I. M. Lav

 Vaivorykštė

Pamačius vaivorykštę tarp debesų, ne tik gėrimės šio gamtos reiškinio grožiu, bet prisimename gilią jos reikšmę – tai ženklas, patvirtinantis Kūrėjo pažadą Noachui ir jo sūnums daugiau niekada nesiųsti į žemę Tvano. Todėl laiminame: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos Valdove, prisimenantis priesaiką ir ištikimas Savo priesaikai ir visada įvykdantis Savo pasakymus!“  

Jei kelionės po tolimas šalis metu mes pamatome stulbinančius gamtos stebuklus – vulkanus, pirmapradžius miškus, krioklius, snieguotas lygumas, aukštus kalnus ir gilias jūras, žavinčias savo natūraliu grožiu, laiminame Kūrėją: „Palaimintas... kuriantis pirmapradžius pasaulio veiksmus!“

„Sutikus karalių“

Sutikus išminčių, judėją, žymų savo Toros žiniomis, reikia ištarti: „Palaimintas... davęs dalį Savo išminties bijantiems Jo.“ O jei tai žymus mokslininkas ne judėjas, tada mes sakome: „...davęs dalį savo išminties kūnui ir kraujui“. Tas, kas nusipelnė sutikti karalių iš Davido namų, turi palaiminti: „Palaimintas..., davęs nuo Savo šlovės dalį bijantiems Jo“.  

Šiandien nėra galimybės pasakyti šį palaiminimą – nes nėra karaliaus iš Davido namų, tačiau jei pavyktų sutikti ne judėjų karalių, turintį galią pasmerkti myriop ar pasigailėti ir nepriklausomą nuo demokratijos (kaip Saudo Arabijos ar Maroko karaliai), ištariamas palaiminimas: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos Valdove, atskyręs nuo Savo šlovės kūnui ir kraujui“.

„Atstatantis našlės ribas“

Pabaigsime šį skyrių palaiminimu, susijusiu su apgyvendinimu. Tas, kas mato visai neseniai Izraelio Žemėje įkurtas gyvenvietes, arba tas, kas įeina į seną, bet naujai atstatytą sinagogą, kuri prieš tai buvo nusiaubta, ištaria: „Palaimintas Tu, Kūrėjau ,  mūsų Dieve,  Visatos Valdove, atstatantis našlės ribas“. Kodėl minima „našlė“? Esmė tame, kad tai epitetas, kuriuo vadinama Izraelio Žemė, kuri buvo panaši į „gyvanašlę“: palikta savo ištremtos tautos. Tačiau dabar, kai judėjų tauta grįžta į savo šalį, atstato ir apgyvendina ją, yra dėkojama Kūrėjui už naują senosios žemės klestėjimo laiką