• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

החרות יט  

Laisvė

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                                 19.

                     Dvasinio gyvenimo dėsnis: „Sekti paskui asmenybę“

Iš tikro dvasiniame gyvenime individas jau nėra įpareigotas sekti paskui visuomenės daugumą.
Tačiau atvirkščiai, čia yra „gamtos dėsnis“, kad dauguma turi „nusilenkti“ ir paklusti stipriai ir dvasingai asmenybei.
Visa tai paaiškinta straipsnyje „Taika“, kad Apvaizda „apglėbė“ ir „surišo“ mus dviem valdymo keliais, kad atvesti į savo tikslą.
Pirmas yra „kentėjimų kelias“, kuris sąlygoja mūsų vystymąsi be mūsų supratimo ir sutikimo.
Ir antras – tai „Toros bei išminties kelias“, kuris garantuoja mūsų sąmoningą vystymąsi, be jokios prievartos ir kentėjimų.

Ir aišku, kad kartoje labiausiai „išsivystę“ yra tik vienetai, todėl, kai dauguma ateina prie poreikio ir supratimo „išlaisvinti“ save nuo baisių kentėjimų, tada jie turi rinktis sąmoningą vystymosi kelią.
Tai reiškia, kad visi žmonės turi priimti „Toros kelią“, ir tada jie privalo „priversti“ save paklusti asmenybei, bei vykdyti jos įsakymus bei nurodymus.

Taigi aiškiai matome, kad dvasiniuose aspektuose daugumos privalumas ir teisė „apsiverčia“ į priešingą pusę, ir čia jau išeina dėsnis: „Sekti paskui asmenybę“,
t.y. paskui išsivysčiusią asmenybę.
Juk visiems yra aišku, kad išsivysčiusios ir protingos asmenybės visada sudaro visuomenės mažumą.
Todėl visas visuomenės pasisekimas ir dvasinė gerovė yra mažumos rankose.
Ir suprask gerai.

Taigi išeina, kad dauguma privalo visada su ypatingu atsargumu ir dėmesiu, bei „atvertomis akimis“ saugoti šių asmenybių nuomonę ir žiūrėti, kad ji nedingtų iš pasaulio.
Tai reiškia, kad visuomenė turi visiškai aiškiai suprasti, kad pati progresyviausia ir teisingiausia nuomonė niekada nebus pas „vyraujančią daugumą“.
Iš tikro pati pažangiausia ir tikriausia nuomonė visada randasi pas „silpnąją“ ir „mažąją“ visuomenės dalį, kuri visai „nekrenta į akis“.
Juk visa išmintis ir tikros vertybės visada į pasaulį ateina „mažais kiekiais“.
Todėl turime saugoti šių ypatingų asmenybių nuomonę, dėl „vyraujančios daugumos“ silpnumo suprasti ją ir įvertinti.