• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

החרות יז  

Laisvė

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                                           17.

                                        „Toros kelias“ ir „kentėjimų kelias“

Tačiau kol kas dar lieka neišspręsta problema dėl nukrypimo nuo progreso ir ėjimo atgal, laikantis šio dėsnio: „sekti pagal daugumą“.
Ir tai yra tikras mūsų „galvos skausmas“, kaip surasti išeitį iš šios padėties.
Tačiau Apvaizda surado išeitį iš šios situacijos, nes įpareigojo žmoniją eiti dviem keliais: „Toros keliu“ ir „kentėjimų keliu“.
Tai reiškia, kad Apvaizda yra „užtikrinta“ pastoviu žmonijos vystymusi ir progresu į savo tikslą.
Ir čia nekyla jokios baimės, nes progresas yra įpareigojantis „gamtos dėsnis“.

                   Daugumos teisė „apriboti“ individo laisves

Tačiau čia iškyla problema.
Šie dalykai yra teisingi santykyje „tarp žmogaus ir žmogaus“, tada yra priimtinas dėsnis: „Sekti pagal daugumą“, nes yra Apvaizdos „įsakymas“ visada rūpintis visuomenės narių gerove.
Tačiau šiuo dėsniu: „Sekti pagal daugumą“ Tora taip pat įpareigoja mus spręsti visus ginčus, susijusius su santykiais „tarp žmogaus ir Kūrėjo“?
Juk iš pirmo žvilgsnio šie dalykai visai nėra susiję su visuomene?

Todėl vėl grįžta klausimas: kaip galima pateisinti šį dėsnį, t.y. priimti „neišsivysčiusios“ daugumos nuomonę, ir atstumti mažumos, kuri visada yra negausi?
Tačiau, kaip jau išaiškinome kituose straipsniuose:
„Tora ir priedermės yra duotos tik tam, kad ištyrinti jomis Izraelį“.
Tai reiškia išvystyti blogio, kuris yra įdiegtas mumyse jau nuo gimimo, pažinimą ir kurį bendrai galima apibrėžti, kaip „meilę sau“.
Ir ateiti prie visiško gerumo, apibrėžto „meile artimui“, nes tai yra vienintelis „koridorius“, vedantis prie „meilės Kūrėjui“.
Todėl šiuo aspektu skaitosi priedermės „tarp žmogaus ir Kūrėjo“, kaip ypatingas „instrumentas“, nutolinantis žmogų nuo „meilės sau“, kuri kenkia ir visai visuomenei.
Taigi išeina, kad ginčai, liečiantys priedermių „tarp žmogaus ir Kūrėjo“ klausimus, taip pat priklauso visuomenės gerovei.
Todėl ir jie įeina į šio dėsnio „sekti pagal daugumą“ ribas.

Dabar yra suprantamas skirtumas tarp „halachos“ (įstatymo) ir „agados“ (perkeltinio pasakojimo).
Tai reiškia, kad tik „halachoje“ galioja dėsnis: „individas ir dauguma – įstatymas pagal daugumą“, kas negalioja „agadoje“.
Taigi, „agados“ žodžiai yra virš visuomenės gyvenimo aspektų, nes „agada“ nagrinėja žmonių elgesį santykiuose „tarp žmogaus ir Kūrėjo“, kur nėra kalbama apie materialią visuomenės gerovę.
Todėl „agadoje“ dauguma neturi teisės „apriboti“ individo nuomonę ir primesti savo, t.y. „kiekvienas daro tai, kas jo akyse yra teisinga“.
Tačiau „halachot“ (įstatymai), liečiantys Toros priedermių vykdymą, rūpinasi visuomenės gerovės klausimais, ir todėl čia viešpatauja vienas dėsnis:

„Sekti pagal daugumą“.