• „Ir kalbėjo Kūrėjas Moše sakydamas: Pinchas Eleazaro sūnus, Arono koheno sūnus nukreipė Mano pyktį nuo Izraelio sūnų, savo pavydu pavydėdamas Man, todėl neišnaikinau Izraelio sūnų savo pavyde. Todėl pasakyk: duodu jam savo taikos sandorį“ (Bemidbar 25 – 10, 11, 12).
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

זהר ואברהם זקן בא בימים 

Zohar „Ir Abrahamas senas, įėjo į dienas“

Rabi Šimonas ben Jochajus

                                          (Ištraukos)

Ateik ir pažiūrėk. Abrahamas prisiartino prie Kūrėjo, nes daugelį dienų to troško.
Tačiau Abrahamas neprisiartino per vieną dieną, arba per vieną kartą, t.y. jo geri darbai priartino jį kiekvieną dieną, pakopa po pakopos kol pakilo į aukštumas.
Ir kai tapo senas pakilo į pačias aukščiausias pakopas.
Parašyta: „Ir Abrahamas senas, įėjo į dienas“ (Berešit 24 – 1), t.y. į tas „aukštutines dienas“, į tas „dienas“ žinomas tikėjimo paslaptimi.
„Ir Kūrėjas palaimino Abrahamą viskuo (בכל – bakol)“ (Berešit 24 – 1).
„Viskuo“ (בכל), nes iš ten išeina visi palaiminimai ir visas gerumas, ir ši gausybė nenutrūksta amžiams.

Palaiminti, padarę atgailą (בעלי התשובה – baalei tšuva), nes per vieną valandą, per vieną dieną, per vieną akimirką jie priartėja prie Kūrėjo.
Tai kas neatsitinka net absoliutiems teisuoliams, nes jie priartėja prie Kūrėjo per keletą metų.

Abrahamas įėjo į šias „aukštutines dienas“, t.y. priartėjo prie Kūrėjo, tik kai tapo senas.
Taip pat paaiškinta ir pas Davidą, parašyta:
„Ir karalius Davidas senas, įėjo į dienas“(Melachim 1 – 1).

Tačiau baal tšuva (padaręs atgailą, sugrįžimą) akimirksniu įeina ir prisiartina prie Kūrėjo.
Rabi Josi pasakė, mokėmės:
„toje vietoje kur stovi baalei tšuva (padarę atgailą) šiame pasaulyje, negali išstovėti, t.y. neduotas leidimas išstovėti, absoliutiems teisuoliams“.
Tai reiškia, kad jie, t.y. „padarę atgailą“, yra arčiausiai Karaliaus už visus.
Jie „pritraukia“ gerumo „gausybę“ (השפע – hašefa) iš „viršaus“ su didesne širdies intencija ir su didesne jėga, kad priartėti prie Karaliaus.