kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • אל תתן את פיך לחטיא את בשרך, ואל תאמר לפני המלאך כי שגגה היא. למה יקצוף האלהים על קולך וחבל את מעשה ידך. קהלת ה' – ה Neduok savo burnai įvesti į nuodėmę savo kūno, ir nesakyk prieš angelą, kad tai klaida. Kodėl Kūrėjas turi supykti dėl tavo kalbų ir sugadinti tavo rankų darbą. (Kohelet 5 – 5)

פרי חכם אגרות קודש יח 

„Šventi laiškai“ psl.18

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį





                                                           (Ištraukos)



Randame pijute (religinėje giesmėje):
„Tu baisiausias iš visų baisiausių, labiausiai išdidus iš visų išdidžiausių, apsupi visus ir pripildai viską“.
Iš tikro mes matome pasaulyje siaubą ir baisumus, skausmus ir kančias baisesnius už mirtį.
Ir kas gi visa šitai sąlygoja?
Jo vardas: „Baisiausias iš visų baisiausių“, kuris nutolęs nuo visko!


Taip pat mes matome pasaulyje iki mūsų dienų, kiek žmonių,
apkartino savo gyvenimą visokiomis rūšimis kentėjimų ir apribojimų tam,
kad surasti nors kokią prasmę darbe Kūrėjui.
Ar bent jau sužinoti kas yra „Valdytojas“!
Tačiau visi šie žmonės iššvaistė gyvenimą veltui ir išėjo iš pasaulio taip,
kaip atėjo ir išvis nerado nusiraminimo.


Ir kodėl Kūrėjas neatsakė į jų maldas?
Kodėl pasididžiavo prieš juos šitaip?
Kodėl kategoriškai atstūmė juos?
Tad koks Jo vardas?
„Labiausiai išdidus iš visų iš išdidžiausių“ – toks Jo vardas.
Juk iš tikro „gaunantys baisumus“ ir „ jaučiantys šį nutolusį išdidumą“ žino absoliučiai,
kad Kūrėjas paliko juos, tik nežino kodėl?


Ir ką apie tai pasakoja pijutų autoriai?
Jie sako, kad visi šio pasaulio įvykiai turi „išaukštintą tikslą“, kuris vadinasi:
טפת היחוד (tipat ajichud) „vienybės lašas“.

Iš tikro, kai visi „materialių kūnų savininkai“ praeina visas šitas „baisybes“ ir visą šį „išdidumą“, žvelgiantį į juos „iš toli“.
Tada jų širdžių kertelėse atsidaro plyšelis „labai paslėptas“, žmogaus prigimtyje.
Ir žmonės viso šito dėka pasidaro verti, kad į jų širdis nusileistų šis „vienybės lašas“.
Tada viskas apsiverčia „aukštyn kojom“,
ir visi žmonės mato akivaizdžiai,
kad būtent šiose neapsakomose baisybėse ir viską atstumiančiame išdidume,
būtent ten.
Ir tik ten yra pats Kūrėjas, Palaimintas ir Išaukštintas.
Iš tikro tik iš ten gali ant žmonių nusileisti „vienybės lašas“,
sąlygojantis jiems visą gerumą tokiu dydžiu,
kad tas, kas tai pajunta žino,
jog „rado atpirkimą“,
ir jiems atsiveria kelias į Kūrėją.


Apie tai ir sako pijutas:
„Apsupi visus ir pripildai viską“.
Iš tikro to supratimo ir pajautimo metu pasijunta gausybė,
atsiverianti ir tvyranti būtent ant šių prieštaravimų.
Ir tai – „baisiausias iš visų baisiausių ir labiausiai išdidus iš visų išdidžiausių“.
Taip pat savaime suprantama – „pripildai viską“.


Iš tikro pijuto autorius pajuto,
kad Kūrėjas „pripildo“ viską su dideliu dosnumu.
Ir už šį jausmą niekada nebuvo jautęs didesnio „vienybės“ žavesio.
Todėl šią tobulumo „akimirką“ pijuto autorius suprato kentėjimų,
kuriuos jis praėjo, prasmę.
Būtent šie kentėjimai ir sąlygojo Kūrėjo „vienybės“ žavesio ir malonumo suvokimą.

Todėl visos žmogaus kūno dalelės sako ir liudija jam,
kad kiekvienas, be išimčių, žmogus sutiktų nusikirsti sau kojas ir rankas,
nors septynis kartus per dieną,
kad bent vieną akimirką savo gyvenime pajustų tai,
ką dabar jaučia jis...