[1] [2] [3] [4] [5] [6] [7] [8] [9] [10] [11] [12] [13] [14] [15] ... ... ... [816] [817] [818] [819] [820] > Atgal
Jau išaiškinome, kad Kūrėjas yra „absoliučiai geras“, ir Jis valdo mus su absoliutaus gerumo savybe, be jokių blogio priemaišų.
Todėl dabar galima išsiaiškinti problemą, kad iš sielos, prieš nusileižiant jai į kūną, paimama priesaika: „nors ir visas pasaulis tvirtins, kad tu teisuolis, būk savo akyse, kaip nusidėjėlis”.
Pirmame lygyje – „materijoje“, t.y. mums atsiveriančiame kiekvienos esmės veikime, mes turime absoliutų suvokimą.
Ir žinok, kad ketvirto lygio, t.y. žmogaus esmės, kokia ji pati iš savęs be materijos, negalime mes suvokti išvis.
Iš tikro pirma „Kūrėjo veido atvėrimo“ pakopa, t.y. absoliutus „užmokesčio ir bausmės“ supratimas ateina pas žmogų, kaip Kūrėjo išgelbėjimas.