הוּא (רבי טרפון) הָיָה אוֹמֵר: לֹא עָלֶיךָ הַמְּלָאכָה לִגְמוֹר, וְלֹא אַתָּה בֶן חוֹרִין לִבָּטֵל מִמֶּנָּה. אִם לָמַדְתָּ תוֹרָה הַרְבֵּה, נוֹתְנִים לָךְ שָׂכָר הַרְבֵּה. וְנֶאֱמָן הוּא בַּעַל מְלַאכְתְּךָ שֶׁיְּשַׁלֶּם לָךְ שְׂכַר פְּעֻלָּתָךְ. וְדַע, מַתַּן שְׂכָרָן שֶׁל צַדִּיקִים לֶעָתִיד לָבוֹא. אבות ב – טז Jis (rabis Tarfonas) sakydavo: Ne tau pabaigti darbą, tačiau tu negali jo (darbo) atsisakyti. Jeigu daug mokeisi Toros, tau bus duotas didelis užmokestis, ir ištikimas Darbdavys užmokės tau visą darbo užmokestį, tačiau žinok, kad teisuolių užmoketis „Ateityje, kuri ateis“. (Avot 2 – 16)

יהדות הלכה למעשה

Praktinis judaizmas

Roš-Ašana trapezos pradžioje yra laikomasi papročių, kurių tikslas – pradėti naujus metus gerais ženklais.

„Pūskite „šofarą“ mėnesio pradžioje, nustatytu laiku, mūsų šventei! Nes tai įstatymas Izraeliui, Jakovo Kūrėjo nustatymas“ (Tehilim 81).

Pradėjo senolis ir pasakė: „Pūskite šį mėnesį šofarą nustatytu laiku ( בכסה uždengtą) šventės dieną“ (Tehilim 81 – 4).

Kartu tampa aiškus ir Penktas klausimas. Klausėme, kaip galima, kad iš amžino išeitų veiksmai neamžini, laikini ir baigtiniai?

Kiekvieną Roš aŠaną (Naujus metus) pasauliai grįžta į savo „pradinę padėtį“, t.y. kokia buvo malchut (pasaulis) ketvirtą Kūrimo dieną.