Pirmyn < [1] [2] [3] [4] [5] ... ... ... [26] [27] [28] [29] [30] [31] [32] [33] [34] [35] ... ... ... [744] [745] [746] [747] [748] > Atgal
Žmogus susideda iš trijų (dvasinių) „kūnų“: a) „vidinis“ kūnas – šventos sielos „drabužis“; b) „klipat noga (švytintis, analizė) – pusiau netyras ir pusiau šventas; c) „miška de chivija“ – „gyvatės oda“ (netyras, visiškai nepataisomas).
Dabar tampa aiškus visas žmogaus, nusipelniusio vėl susijungti su Kūrėju, šlovingumas ir privalumas, kai žmogus nusipelno „formų sutapimo“ su Palaimintu Kūrėju.
„Kieno dvasia patinka žmonėms, to dvasia patinka ir Kūrėjui“ (Avot 3 – 10).
Parašyta: „Išaukštintas Kūrėjas, bet nusižeminusį pamatys“ (Tehilim 138 – 6).
Parašyta: „Žodžiai, išeinantys iš širdies, įeina į širdį“ (Even Ezra „Širat Israel“, 156 psl.). Tačiau, kodėl mes matome, kad net kai žodžiai įėjo į širdį, žmogus vis tiek nukrenta iš savo dvasinės pakopos?