- הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).
Praktinė Halacha (Įstatymai)
Palaiminimai, kurie sakomi pamačius ar išgirdus ką nors nuostabaus
I. M. Lav
Uždaryti užduotį
Pavasaris atėjo
Palaiminimai, apie kuriuos čia kalbama, susiję su įvairiais gamtos reiškiniais, gluminančiais savo grožiu ar neįprastumu.
Nors yra žinoma, kokios gamtos jėgos iššaukia šiuos reiškinius, sakant palaiminimą reikia pabrėžti, kad visame tame pasireiškia Kūrėjo, sukūrusio ir įgalinančio veikti visas šias jėgas, didybė.
Ir kaip karalius Davidas, parašęs knygą Tehilim, sakome: „Kokie įvairialypiai Tavo veiksmai, Viešpatie, kaip išmintingai Tu viską sukūrei!“
Pamačius žydinčius vaismedžius, sakomas šis palaiminimas: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos Valdove, sutvėręs tobulą pasaulį ir sukūręs jame puikius kūrinius ir puikius medžius žmonių mėgavimuisi!“
בְּרוּךְ אָתָּה ה׳ אֱלהֵינוּ מֶלֶךְ הָעוֹלָם, שְׁלּא חִסֵּר בָּעוֺלָמוֹ דָּבָר, וּבָרָא בוֹ בְּרִיּוֹת טוֹבוֹת וְאִילָנוֹת טוֹבִים, לְהַנּוֹת בָּהֶם בְּנְי אָדָם
Šis palaiminimas sakomas vieną kartą metuose, o kai medžių žydėjimo laikas praeina, jau vėlu jį sakyti. Naujiems medžių vaisiams sakomas palaiminimas „Davęs mums gyvenimą“.
Meteoritai, taifūnai ir uraganai
Jei matome krintančią žvaigždę, žaibą, nušviečiantį tamsų dangų arba tampame žemės drebėjimo ar mūsų vietovėms neįprastos audros liudininkais, sakome: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos Valdove, kuriantis pasaulio pirmapradžius veiksmus!“
בָּרוּךְ אָתָּה ה׳ אֱלהֵינוּ מֶלֶךְ הָעוֹלָם עֺשֶׂה מַעֲשֵׂה בֵּרֵאשִׁית
Išgirdę perkūnijos trenksmą po žaibo žybtelėjimo, tariame „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos Valdove, Kurio jėga ir galybė pripildo pasaulį!“
בָּרוּךְ אָתָּה ה׳ אֱלהֵינוּ מֶלֶךְ הָעוֹלָם, שֶׁכֺּחוֺ וּגְבוּרָתוֺ מָלֵא עוֺלָם
Lietingu metų laiku šis palaiminimas sakomas ne kartą: jei debesys išsisklaidė, nušvito saulė, o po to vėl prasidėjo perkūnija, žybtelėjo žaibas ir sugriaudėjo griausmas – vėl sakomi tie patys palaiminimai.
Vaivorykštė
Pamačius vaivorykštę tarp debesų, ne tik gėrimės šio gamtos reiškinio grožiu, bet prisimename gilią jos reikšmę – reikšmę ženklo, patvirtinančio Kūrėjo pažadą Noachui ir jo sūnums daugiau niekada nesiųsti į žemę Tvano.
Todėl laiminame: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos Valdove, prisimenantis priesaiką ir ištikimas Savo priesaikai ir visada įvykdantis Savo pasakymus!“
בָּרוּךְ אָתָּה ה׳ אֱלהֵינוּ מֶלֶךְ הָעוֹלָם זוֹכֵר הַבְּרִית וְנֶאֱמָן בִּבְרִיתוֹ וְקַיָּם בְּמַאֲמָרוֹ.
Jei kelionės po tolimas šalis metu mes pamatome stulbinančius gamtos stebuklus – vulkanus, pirmapradžius miškus, krioklius, snieguotas lygumas, aukštus kalnus ir gilias jūras, žavinčias savo natūraliu grožiu, laiminame Kūrėją: „Palaimintas... vykdantis pasaulio pirmapradžius veiksmus!“
„Sutikus karalių“
Sutikus išminčių, judėją, žymų savo Toros žiniomis, reikia ištarti: „Palaimintas... davęs dalį Savo išminties bijantiems Jo.“
בָּרוּךְ אָתָּה ה׳ אֱלהֵינוּ מֶלֶךְ הָעוֹלָם שֶׁחָלַק מֵחָכְמָתוֹ לִירֵאָיו
O jei tai žymus mokslininkas ne judėjas, tada mes sakome: „...davęs dalį savo išminties kūnui ir kraujui“.
בָּרוּךְ אָתָּה ה׳ אֱלהֵינוּ מֶלֶךְ הָעוֹלָם, שֶׁנָּתַן מֵחָכְמָתוֹ לְבָשָׂר וָדָם.
Tas, kas nusipelnė sutikti karalių iš Davido namų, turi palaiminti: „Palaimintas..., davęs nuo Savo šlovės dalį bijantiems Jo“.
בָּרוּךְ אָתָּה ה׳ אֱלהֵינוּ מֶלֶךְ הָעוֹלָם, שֶׁחָלַק מִכְּבוֹדוֹ לִירֵאָיו
Šiandien nėra galimybės pasakyti šį palaiminimą – nes nėra karaliaus iš Davido namų, tačiau jei pavyktų sutikti ne judėjų karalių, turintį galią pasmerkti myriop ar pasigailėti ir nepriklausomą nuo demokratijos (kaip Saudo Arabijos ar Maroko karaliai), ištariamas palaiminimas: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos Valdove, atskyręs nuo Savo šlovės kūnui ir kraujui“.
בָּרוּךְ אָתָּה ה׳ אֱלהֵינוּ מֶלֶךְ הָעוֹלָם, שֶׁנָּתַן מִכְּבוֹדוֹ לְבָשָׂר וָדָם
„Atstatantis našlės ribas“
Pabaigsime šį skyrių palaiminimu, susijusiu su apgyvendinimu.
Tas, kas mato visai neseniai Izraelio Žemėje įkurtas gyvenvietes, arba tas, kas įeina į seną, bet naujai atstatytą sinagogą, kuri prieš tai buvo nusiaubta, ištaria: „Palaimintas Tu, Viešpatie, Dieve mūsų, Visatos Valdove, atstatantis našlės ribas“.
Kodėl minima „našlė“?
Esmė tame, kad tai epitetas, kuriuo vadinama Izraelio Žemė, kuri buvo panaši į „gyvanašlę“: palikta savo ištremtos tautos.
Tačiau dabar, kai judėjų tauta grįžta į savo šalį, atstato ir apgyvendina ją, yra dėkojama Kūrėjui už naują senosios žemės klestėjimo laiką.
