• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

שביעית – שמיטה metai

I. M. Lav

Skaičius „septyni“ judėjų pasaulyje turi ypatingą reikšmę.

To šaltinis - iš kabalos, kurioje yra žinomas išsireiškimas: „visi septinti – mylimi“.

Šita „septintų“ savybė, išreiškianti būdingą jiems ypatingą šventumą, ryškiausiai atsiskleidžia dviejuose žymiuosiuose „septyniuose“ – septintoje savaitės dienoje (Šabatas) ir septintais metais (metų Šabatas), dar jie yra vadinami „žmogaus Šabatas“ ir „žemės Šabatas“.

שביעית šviit ir שמיטה šmita – tai šabatinių metų pavadinimai.

Įstatymai, susiję su šiais metais, įvairialypiai ir sudėtingi, daugelio šimtmečių tėkmėje apie juos parašyta daugybė knygų.

Pačia bendriausia prasme šiuos įstatymus galima sujungti į tris:

1. draudimas dirbti žemę שמיטה metais;

2. visas derlius, kurį žemė sunokina tais metais, skaitosi kaip neturintis savininko turtas;

3. שמיטה metai atšaukia visus piniginius įsiskolinimus.

Draudimas dirbti žemę

Vajikra knygos 25 skyriuje sukoncentruoti שביעית įstatymai.

Ten pasakyta: „Kai ateisite į žemę, kurią Aš jums duodu, tegul ilsisi žemė per Šabatą Kūrėjui. Šešis metus sėk savo lauką ir šešis metus genėk savo vynuogyną bei rink visą savo žemės derlių, o septintus metus – Šabatas – poilsis bus žemei, Šabatas Kūrėjui: lauko savo nesėk ir vynuogyno negenėk...“. 

Draudimas dirbti žemę שביעית metais bendrąja prasme reiškia, kad visi darbai, kurių tikslas yra augalų auginimas, jų priežiūra ir gerinimas – draudžiami, o visi darbai, kurių tikslas – nuostolių ir žalos pašalinimas – leidžiami.

שביעית derlius, „jubiliejiniai metai“

Tame pačiame 25 knygos Vajikra skyriuje pasakyta: „Ir bus jums žemės Šabatas maistu: tavo tarnui, ir tavo tarnaitei, ir tavo samdiniui, ir pas tave gyvenančiam gérui, ir tavo gyvuliams, ir žvėrims, kurie tavo žemėje – tebus visas jos derlius maistui“.

Ir dar pasakyta Šmot 23 skyriuje: „O septintais metais palik žemę ramybėje, kad maitintųsi tavo tautos vargšai, o tuo, kas liks, maitinsis lauko žvėrys...“.

Ir taip, tai įsakymas, kad visas שביעית derlius būtų kaip savininko neturintis derlius, t.y. niekam nepriklausantis.

Tora pabrėžia, kad nėra draudimo valgyti šitą derlių, bet prekiauti juo negalima. Išminčiai priskyrė tuos, kurie prekiavo שביעית derliumi, prie negalinčių teisme duoti liudininko parodymų kategorijos, nes tas, kas atmeta tokią fundamentalią priedermę dėl pelno, lengvai gali duoti teisme melagingus parodymus.

Žemės sklypo savininkas turi teisę rinkti jame derlių, užaugusį שביעית metais ir netgi parduoti jį, bet tik su tam tikromis sąlygomis:

1. parduodamas derliaus kiekis turi būti nedidelis ir skirtas greitam suvartojimui;

2. sode ar lauke taip pat turi likti tokio pat derliaus ir laukiniai žvėrys turi turėti galimybę jais maitintis. Tačiau, kai tik tas derlius dingsta iš lauko, juos reikia pašalinti ir iš namų. שביעית derliaus taip pat negalima rinkti į rūsius ir sandėlius;

3. שביעית derlius pasižymi ypatingu šventumu, kurio negalima nepaisyti ir todėl jo negalima išmesti arba naudoti kokiu nors neįprastu būdu.

Kaip elgiamasi šiandien?

Mūsų dienomis שביעית įstatymai vykdomi tik pagal išminčių sprendimą.

שמיטה  metų statusas glaudžiai susijęs su „jubiliejinių metų“ statusu, apie ką yra kalbama 25 Vajikra skyriuje.

„Jubiliejiniai metai“ – tai kiekvieni penkiasdešimti metai, kai visi žemės sklypai, parduoti per tą penkiasdešimtmetį, grįžta jų buvusiems šeimininkams, kai vergai išeina į laisvę, kai sustabdomas bet koks žemės apdirbimas ir jos derlius skaitomas derliumi, neturinčiu šeimininko, panašiai, kaip שביעית metais.

Tačiau „jubiliejinių metų“ įstatymas vykdomas tik tada, kai visa tauta gyvena savo žemėje: „Ir paskelbsi laisvę visiems tavo šalies gyventojams“.

Nuo to laiko, kai 10 Izraelio giminių buvo ištremtos (I-os Šventyklos laikais) ir iki šiol dar visi judėjai negyvena Izraelio šalies teritorijoje – nuo to laiko „jubiliejinių metų“ įstatymai negalioja.

Pagal Toros įstatymus, mūsų laikais שביעית įstatymai taip pat neturėtų būti vykdomi, bet išminčiai pasirūpino, kad šitie įstatymai neužsimirštų ir nustatė jų vykdymą (tik שביעית, bet ne „jubiliejinius metus“).

Todėl negalima nepaisyti שביעית įstatymų, nors su jų vykdymu yra susiję daug sunkumų ir materialinių nuostolių.

Daugelis žemdirbių Izraelyje atidžiai vykdo viską, kas susiję su שביעית metais, o vietoje darbų, kurie tais metais nevykdomi, jie susiranda kitų...

Tie žemdirbiai, kurie tų įstatymų laikosi ne taip griežtai, remiasi taip vadinamu   התר מכירה (kuris paskutinėse kartose tapo kliuviniu tarp Toros autoritetų): שביעית metų išvakarėse žemė parduodama ne judėjams ir tokiu būdu žemdirbys tais metais dirba tarsi ne savo žemę.

Tačiau tai nėra pakankama, kad tokiu būdu padaryti leistinomis visas žemės darbų rūšis arba kad būtų galimas neribojamas tų metų derliaus naudojimas. 

Idėjinė שביעית priedermės prasmė visiškai aiški – tai socialinis dekretas, mažiausiai kartą per septynerius metus diegiantis visuotinės lygybės idėją.

Įsivaizduokime: kartą per septynerius metus visi tampa lygūs – nėra „dovanų vargšams“, nėra Aukojimų ir dešimtinių, nėra nei tų, kurie teikia socialinę pagalbą, nei tų, kurie ją priima – visi turi vienodas teises į tai, kas auga žemėje.

Žemei šie metai dovanoja ramybę, laisvę ir klestėjimą, juk žemės negali naudoti be galo, jai irgi reikia kartais ilsėtis ir kaupti jėgas sekantiems metams.

Ir dar – שביעית metai duoda žemdirbiui galimybę užsiimti kita veikla – dvasine, duoti peno savo sielai.

Panašiai, kaip Šabato metu žmogus atsiskiria nuo materialaus pasaulio, fizinio darbo ir dvasiškai atsinaujina ateinančiai šešių darbo dienų savaitei, taip ir su שביעית – žmogui duodami vieneri metai, kad pakiltų  į naują dvasinį lygį.

Piniginių skolų panaikinimas

Apie שביעית įstatymus Tora sako: „Ir tai yra שמיטה: kiekvienas skolintojas, kuris paskolino pinigų savo artimui, tegul dovanoja jam skolą ir nereikalauja iš savo artimo ar iš savo brolio, nes paskelbtas dovanojimas dėl Kūrėjo“ (Dvarim 15).

Tolėl 29 elulo, paskutinę שמיטה dieną, panaikinama bet kokia skola, kurios išieškojimo laikas dar neatėjo.

Socialinės idėjos, kuri slypi šioje priedermėje esmė – duoti galimybę apsunkintam skolų žmogui pradėti naują gyvenimo puslapį bei išlaisvinti jį nuo slegiančių materialinių rūpesčių.  

Pagal Torą šis įstatymas (vienodai liečiantis tiek gyvenančius Izraelyje, tiek už jo ribų), yra vykdomas tik tada, kai veikia „jubiliejinių metų“ įstatymai – tai yra tada, kai visa judėjų tauta gyvena savo žemėje.

Tačiau dėl to, kad nebūtų užmiršta ši Toros priedermė, išminčiai nustatė, kad שמיטה įstatymas turi būti vykdomas ir mūsų dienomis.  

Atrodytų, kad tai - idilė, neįgyvendinami dalykai.

Turtingam žmogui, viską vertinančiam pinigais, שמיטה nesukelia ypatingo entuziazmo... Juk yra žinoma, kad buvo laikas, kai žmonės dėl šio įstatymo nustojo skolinti pinigus, bijodami, kad שמיטה tą skolą panaikins.

Tačiau Tora perspėja: „Saugokis, kad nesukietintum savo širdies...“.

Ir vis tik realybė tapo tokia, kad „turtingieji darė nuodėmes, o vargingieji badavo...“

Išeitimi tapo „prosbol“ įsteigimas.

Kas tai „פרוזבול“?

Tam, kad paskatinti turtinguosius duoti skolon, nebijant שמיטה metų, Vyresnysis Hilelis įsteigė „פרוזבול“ „prosbol“.

Jo esmė ta, kad artinantis שמיטה metų pabaigai, skolintojas perduoda skolų išieškojimo teisę teismui בית דין ir tada שמיטה metai jų nepanaikina.

Yra sudaromas specialus dokumentas, kuris būtent ir vadinasi „פרוזבול“. Taip vyksta ir mūsų laikais: skolintojas kreipiasi į teismą, parašo „פרוזבול“ ir שמיטה metai nepanaikina tos skolos.

Ar gali בית דין panaikinti Toros priedermę?

Yra žmonių, sakančių, kad išminčiai daro su Tora, ką tik nori ir kaip pavyzdį pateikia „פרוזבול“ nustatymą.  

Ši klaida, deja, yra labai paplitusi ir tuo pagrindu visas rabinato institutas kai kurių žmonių yra vadinamas „anachronizmu“.

Todėl būtina išaiškinti šį klausimą. Dar Talmudas klausia (Gitin 36): „Ar įmanoma, kad pagal Torą, שמיטה metai panaikintų skolą, o pagal Hilelį – ne?“

Ir Talmudas pateikia argumentuotą atsakymą: Hilelis gyveno II Šventyklos epochos pabaigoje, kai שמיטה įstatymas buvo vykdomas ne pagal Toros, o pagal išminčių, siekusių išlaikyti „atmintį apie שמיטה“, nustatymą.  

Kadangi įstatymo apie skolos panaikinimą vykdymas susidūrė su realiomis kliūtimis, tai tam, kad jis toliau galėtų būti vykdomas, Hilelis, Sanhedrino vadovas, Toros išminčių lyderis, turėjo pilną teisę surasti būdą, kad išlaisvinti turtinguosius nuo prasižengimo

Toros įstatymui ir užtikrinti pagalbos vargšams suteikimą, nepriklausomai nuo שמיטה metų.

Hilelis rado būdą sprendimui ir tai „פרוזבול“, kuris pilnai atitinka Halacha, kuri draudžia kreditoriui engti skolininką ir nei kiek nemažina בית דין autoriteto, kuris  turi teisę bet kokią nuosavybę (tame tarpe ir skolas) paskelbti kaip neturinčią savininko.

Ir atkreipkime dėmesį: netgi pats Hilelis, vienas iš didžiausių visų laikų Toros autoritetų, Sanhedrino vadovas, visos judėjų tautos įstatymo mokytojas, nebūtų galėjęs nustatyti nieko, kas prieštarautų Torai ir jos priedermėms – netgi tada, kai visuomenei to labiausiai reikia ir netgi remiantis pačiais protingiausiais argumentais.

Teisę įkurti „פרוזבול“ jam suteikė tik tas faktas, kad שמיטה įstatymų vykdymas vyksta pagal išminčių nustatymą, o ne pagal Toros žodį.

Todėl neturime net menkiausios teisės atimti arba ignoruoti bent vieną Toros žodį – netgi jei kartais gali atrodyti, kad jis neatitinka mūsų laikų dvasios.