kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • ותהר עוד ותלד בן ותאמר הפעם אודה את יהוה על כן קראה שמו יהודה ותעמד מלדת. בראשית כט' – לה Ir pastojo (Leja) vėl ir pagimdė sūnų, ir pasakė: „Dabar padėkosiu Kūrėjui“, todėl pavadino vardu „Jehuda“ (padėka) , ir nustojo gimdyti. (Berešit 29 – 35)

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

Kašrut

I. M. Lav

 
 
 

Uždaryti užduotį

 




613 Toros priedermių galima padalinti į grupes. 

Pats akivaizdžiausiais dalinimas į priedermes „daryk“ (kurių yra 248) ir priedermes „nedaryk“ (kurių yra 365).

Bet galima suskirstyti jas ir kitaip: į priedermes, išreiškiančias žmogaus santykį į Kūrėją ir priedermes, liečiančias santykius tarp žmonių.

Yra ir dar vienas dalinimas – į chukim ir mišpatim.

Chukimtai įstatymai, kurių reikia laikytis, be jokių svarstymų ir kurių prasmė per daug gili, kad mūsų protas galėtų juos suprasti.

Pavyzdžiui, draudimas dėvėti drabužius, vadinamus šaatnez, tai kurie yra išausti iš vilnonių ir lininių siūlų kartu, įstatymas apie „raudonos karvės“ pelenus ir t.t.

Mišpatimtai įsakymai, kurių prasmė yra paaiškinta Toroje (pvz.: Šabato įstatymas), arba tie, kurie nereikalauja specialaus paaiškinimo, nes jų prasmė suprantama ir taip (pvz.: pagarbos tėvams priedermė arba draudimas žudyti, paleistuvauti, vogti, apie kuriuos pasakyta Dešimtyje įsakymų).

Teisingo maitinimosi priedermės arba, kaip tai formuluoja išminčiai, „įstatymai apie draudžiamą valgį“, visa tai, kas bendrai vadinama žodžiu kašrutas, įeina į chukim kategoriją.

Nežiūrint į tai, kad dauguma tų įstatymų yra racionaliai paaiškinami.

Šie paaiškinimai gali pasitarnauti tam, kad suteikti žmogui didesnį dvasinį pakilimą vykdant tuos įstatymus, bet tai nekeičia fakto, kad kašruto įstatymai yra chukim.

 

Rambam: Kašruto laikymasis yra naudingas kūnui


 Didis Toros žinovas ir Halachos kodifikatorius rabi Moše ben Maimon (Rambam), kuris be to buvo vienas iškiliausių savo kartos gydytojų, pabandė pateikti logiškus kašruto įstatymų paaiškinimus medicininiu pagrindu.

Jis remiasi tuo principu, kad viskas, ką Tora draudžia valgyti – kenksminga sveikatai, o viskas, ką leidžia – negali pakenkti.

Tik kartu yra būtina sąlyga, kad maisto kiekis ir valgymo laikas yra griežtai apibrėžti.

Rambamas pavyzdžiui tvirtina, kad jei žuvis neturi žvynų (kas yra žuvies netinkamumo požymis), tai yra tik išorinis požymis, leidžiantis pamatyti, kad ši žuvis yra netinkama maistui.

Tik Kūrėjas, žinantis visas Savo kūrinių savybes, žino, kad ši žuvies rūšis kenkia žmogaus sveikatai ir todėl davė jai tokį ryškų požymį, o žuvims, tinkamoms maistui, davė žvynus.

Rambamas teigia, kad visų gyvūnų išoriniai tinkamumo ar netinkamumo požymiai yra skirti mums, žmonėms, nežinantiems skirtingų maisto rūšių tikrųjų savybių.

Tora, prisakydama laikytis kašruto, duoda patikimą raktą, kad žmogus galėtų pažinti, kas yra naudinga, o kas kenksminga.

Reikia pastebėti, kad šiuolaikinė medicina pripažįsta, kad medicininiu požiūriu Rambamo sistemoje yra labai daug teisybės ir naudojasi Rambamo požiūriu.

 

Ramban: Kašruto laikymasis yra naudingas sielai


 Vienok, dauguma Toros autoritetų, taip pat turėjusių dideles medicinines žinias, pvz.: rabi Moše ben Nachman (Ramban), nesutinka su Rambamu (tarp jų argumentų buvo ir toks, kad juk kitos tautos ramiai valgo daugumą tų maisto rūšių, kurie draudžiami judėjams ir ar galima sakyti, kad tai iš tikrųjų kenksminga jų sveikatai?).

Rambano nuomone, Toros draudžiamas maistas atneša žalą anaiptol ne kūno, o sielos sveikatai.

Jis atkreipia dėmesį tai, kad dauguma paukščių, uždraustų maistui – tai plėšrūs paukščiai (erelis, sakalas, vanagas), o paukščiai, kuriuos galima valgyti (vištos, balandžiai, žąsys) – priešingai, yra ramūs, taikūs ir neminta mėsa.

Pasak Rambano, plėšrių paukščių mėsa daro poveikį žmogaus, valgančio šią mėsą, charakteriui ir perteikia jam tas būdingas savybes, kuriomis pasižymi šie paukščiai. 

Remiantis šiuo požiūriu, tampa aiškus daug kartų Toros minimas draudimas vartoti maistui kraują, nes kraujo vartojimas išugdo žmoguje polinkį į žiaurumą, vysto jame griovėjo ir žudiko savybes. 

Tora sako: „Kraujas – tai siela“, tad kraujo vartojimas maistui daro žalą sielai. 

Tačiau iš esmės, kašruto įstatymai traktuojami ne pagal tai, ar draudžiamas maistas daro žalą sielai ar kūnui, ar ne, bet kaip priemonė prieš Izraelio tautos asimiliaciją tarp kitų tautų, kaip būdą išsaugoti individualumą ir savitumą.  

 

Kodėl negalima gerti „Jain nesech“?


 Maždaug prieš du tūkstančius metų buvo nustatytas draudimas valgyti ne judėjų keptą duoną ir gerti ne judėjų darytą vyną.

Kodėl? Kad išvengti asimiliacijos: iš pradžių bendri pokyliai, paskui jų dalyviai užsinorės susigiminiuoti, judėjų merginas atiduoti už ne judėjų, ir todėl Toros išminčiai pasistengė užkirsti tam kelią, nors ir ne aklinai. 

Judėjas gali priimti svečius ne judėjus ir vaišinti juos, bet tik tuo atveju, jei jis - pilnateisis namų šeimininkas. Kašruto įstatymai draudžia judėjui valgyti ne judėjų namuose, tuo bandant apsaugoti jo fizinį ir dvasinį pasaulį.

Užuomina į šituos įstatymus yra Toroje, Vajikra knygos 20 skyriuje, kuriame kalbama apie išsaugojimą ribos, skiriančios judėjus nuo kitų tautų, kas taip pat atsispindi judėjų virtuvės ypatumuose.

Ten pasakyta (Vajikra 20:24-26): „Aš Kūrėjas, Jūsų Dievas, Kuris atskyrė jus nuo kitų tautų.

Ir atskirkite tarp tinkamo ir netinkamo gyvūno, ir tarp tinkamo ir netinkamo paukščio, ir neterškite savo sielų gyvūnais ir paukščiais ir viskuo, kas knibžda žemėje, kuriuos Aš išskyriau jums kaip netinkamus.

Ir būkite Man šventi, nes šventas Aš, Kūrėjas ir Aš atskyriau Jus nuo tautų, kad būtumėte Mano“.

Nebėra ką pridurti prie šių žodžių.

Nėra abejonių, kad kašruto įstatymų laikymasis – galingas judėjų individualumo išsaugojimo faktorius.

Kas žino, jei ne kašrutas (ir apipjaustymo priedermė), galbūt judėjų tauta būtų sulaukusi tokio pat likimo, kaip ir amoniečiai, aramėjai, chanaaniečiai ir kiti, be pėdsako išnykę iš pasaulinės istorijos arenos.

Nežiūrint į pastangas pateikti kokį tai racionalų kašruto įstatymų paaiškinimą, jie yra dalis iracionalių Kūrėjo dekretų – chukim – būtent jų vykdyme iš tikrųjų išbandoma judėjų tikėjimo jėga.

Kaip sako vienas iš Mišnos išminčių rabi Eljazar ben Azarja: „Nesakyk: „aš negaliu valgyti kiaulienos, nesakyk: „aš negaliu vilkėti šatnez.

Bet sakyk taip: „aš galiu daryti ir viena, ir kita, bet kas man belieka, jei Kūrėjas uždraudė man tai?“.

Tai yra, ne rafinuotas skonis ir ne logika yra kašruto įstatymų pagrindas, bet Kūrėjo valia, kurią privaloma vykdyti, nepaisant savo skonio ir momentinių norų.

Kaip pasakyta: “Kūrėjo žodis – tyras“, ir duotas jis mums tik todėl, kad padarytų ir mus tyrais.

 

Dvi tautos?


 Kai jauni žmonės sukuria naują šeimą, jiems verta kurti naujus namus, paremtus kašruto įstatymais netgi tuo atveju, jei jų gyvenimo būdas nėra pilnai paremtas Tora.

Jie turėtų pagalvoti apie tai, kad didžioji dalis judėjų tautos valgo tik košerinį maistą ir kad jų namai bus uždari jiems,  ir taip pat, kad jų kaimynas, giminaitis arba draugas atsisakys valgyti jų namuose.

Jei iškyla toks barjeras tarp skirtingų visuomenės sluoksnių, iškyla pavojus, kad bėgant laikui Izraelio valstybėje susidarys dvi tautos – tad net ir socialiniu požiūriu verta pasistengti tam, kad namai būtų atviri visiems, nepriklausomai nuo įsitikinimų ir gyvenimo būdo. Taip nebus nutraukti ryšiai, siejantys visuomenę. 

Aišku, kad žmogus, laikydamasis kašruto įstatymų savo namuose, laikysis jų ir būdamas už namų ribų ir net užsienyje.

 

Kaip nustojome būti vegetarais?


 Žmonijos istorijos aušroje žmonėms kategoriškai buvo draudžiama valgyti mėsą.

Kūrėjas pasakė pirmiesiems žmonėms: „Štai, Aš duodu jums visą žolę, sėjančią sėklą pagal savo rūšį, visoje žemėje, ir visus medžius, ant kurių auga jų vaisiai, duodantys sėklą jums tai bus maistas! Ir visiems žemės gyvūnams, ir visiems dangaus paukščiams ir viskam, kas knibžda ant žemės ir kuriuose yra gyva siela – visą žolės žalumą atiduodu maistui“ (Berešit 1). 

Ir žmogus, ir visi gyvi padarai tada buvo vegetarai.

Šis draudimas liko galioti dešimtyje kartų ir tik po Tvano, kai Noachas (Nojus) su šeima išėjo iš laivo, jis buvo atšauktas.

Kūrėjas pasakė jiems: „Baimę ir siaubą prieš jus jaus visi žemės gyvūnai, ir dangaus paukščiai, ir viskas, kas knibžda žemėje, ir visos jūros žuvys – viskas atiduota į jūsų rankas. Viskas, kas gyva, ir viskas, kas juda, bus jums maistui, kaip žemės žalumą Aš atidaviau jums viską! (Berešit 9)“.

Noachui ir jo sūnums, žmonių giminės protėviams, leidžiama valgyti bet kokį gyvą sutvėrimą – nežiūrint į tai, kad Kūrėjo paliepime apie tai, kad laivas skirtas be žmogaus taip pat ir visų rūšių gyvūnų išsigelbėjimui, yra daromas atskyrimas tarp tinkamų ir netinkamų gyvūnų.

Vienintelis apribojimas leidime valgyti mėsą – tai draudimas valgyti mėsą, atpjautą nuo gyvo gyvūno: „Bet mėsos, kurios kraujyje dar yra siela – nevalgykite!”.

Tai viena iš septynių Noacho priedermių, privalomų visiems Noacho palikuonims, visiems žmonėms – judėjams ir ne judėjams. 

Be priedermės apie šchitą, ypatingą gyvūno paskerdimą, kuris apsaugo nuo dar gyvo, o taip pat kritusio gyvūno mėsos valgymo, Tora griežtai skiria tarp  tinkamo maistui ir netinkamo valgymui gyvūno.

„..Ir mėsos gyvūno, kuris žvėries buvo  sužeistas lauke, nevalgykite – šuniui meskite jį“ (Šmot, 22) – šis draudimas taikomas taip pat tiems gyvūnams, organizmas kurių yra tiek pažeistas, kad jie jau nebegali normaliai gyventi.

Netgi jei jie būtų skerdžiami Toros prisakytu būdu, jų mėsos valgyti vis tiek negalima.

Iš to, kas pasakyta, aišku, kad iš esmės yra trys rūšys draudimų, liečiančių mėsišką maistą:

draudimas valgyti netinkamų gyvūnų mėsą;

draudimas valgyti tinkamų, natūralia mirtimi mirusių gyvūnų mėsą arba paskerstų neteisingu būdu (jų mėsa taip pat laikoma gaišena);

draudimas valgyti mėsą tinkamų gyvūnų, paskerstų teisingu būdu, bet kurių sveikata buvo nepataisoma sužalota (tokia mėsa vadinasi treifa). 

Bet tai dar ne viskas – negalima valgyti kai kurių tinkamu būdu paskersto gyvulio dalių: kraujo, riebalų ir sėdimojo nervo.

Jei kraujo pašalinimas iš mėsos – kiekvieno, besilaikančio kašruto įstatymų asmeninė prievolė, tai riebalų ir sėdimojo nervo pašalinimas yra atliekamas specialisto (menaker), gavusio tam leidimą iš rabino.

Reikia pažymėti, kad įstatymai dėl šchitos ir taip pat gyvūno skerdienos tinkamumo patikrinimo yra labai sudėtingi ir jų labai daug, todėl tik žmogus, kuris išsamiai juos išstudijavo ir gavo atitinkamą leidimą iš rabino, turi teisę užsiimti šiuo amatu.

Paskutiniu autoritetu, sprendžiant klausimus, kurie gali iškilti, yra autoritetingas rabinas, turintis pažymėjimą, gautą iš Toros autoritetų.

Toks pažymėjimas vadinasi „smicha“, jame turi būti atskirai nurodyta, kad šis žmogus turi teisę nustatyti įstatymą ginčytinais atvejais.

Rabino priežiūroje dirba specialistas, kuris paprastai vadinamas שוב „šub“ – šio žodžio raidės nurodo į žodžius ובודק שוחט (mėsininkas, tikrinantis mėsą).

Šis žmogus turi turėti specialų pažymėjimą.

Jame turi būti nurodyta, kokios rūšies gyvūnus jis turi teisę pjauti: smulkius raguočius, stambius raguočius, paukščius.

Menaker dirba kartu su šub, kuris pašalina draudžiamus maistui riebalus, o taip pat – ir tai sunkiausia jo darbe – pašalina specialų nervą (kodėl draudžiama valgyti sėdimąjį nervą, nurodyta knygoje Berešit, 32).

Mėsininką ir menaker skiria rabinas, kuris stebi jų darbą ir į kurį kreipiasi sudėtingose situacijose.

Mėsininkas privalo parodyti rabinui peilį, kuriuo jis dirba – nes jei ant jo yra nors mažiausias įtrūkimas ar rantelis, mėsą gyvūno, kuris buvo paskerstas tuo peiliu, draudžiama valgyti - ji yra prilyginama kritusio gyvulio mėsai.  

 

Tinkami ir netinkami gyvūnai


 Yra trys gyvų sutvėrimų rūšys, kuriose Tora išskiria tinkamus ir netinkamus maistui gyvūnus:

gyvūnai, gyvenantys sausumoje;

vandens gyvūnai;

sparnuočiai.

Gyvūnams, gyvenantiems sausumoje, Tora duoda šiuos tinkamumo maistui kriterijus: „Visus gyvūnus perskeltomis kanopomis ir atrajojančius galite valgyti“ (Vajikra, 11).

Jei nors vieno iš šių požymių nėra – t.y. jei kanopos neperskeltos ir gyvūnas nepriskiriamas prie atrajojančių – tokio gyvūno mėsos valgyti negalima. 

Kupranugaris, triušis ir kiškis Toroje yra pažymimi kaip nekošeriniai gyvūnai, nors jie ir atrajoja, bet neturi perskeltų kanopų. Ir atvirkščiai, kiaulė yra nekošerinė todėl, kad ji neatrajoja, nors jos kanopos yra perskeltos.

Ir taip, akivaizdu, kad visi plėšrūs žvėrys yra draudžiami maistui (reikia prisiminti, ką apie tai rašė Rambanas), o tinkami yra tik žolėdžiai: elnias, gazelė ir t.t.

 

Jūros gyvūnai


 Žuvys, kurias Tora leidžia valgyti išsiskiria tuo, kad turi žvynus ir pelekus.

Praktiškai gali būti tik pirmasis požymis, nes pelekus turi visos žuvys.

Todėl užtenka pastebėti ant žuvies gabalėlio žvynų pėdsakus, kad galima būtų nustatyti, jog ši žuvis yra tinkama maistui.

Žuviai Halacha taiko kitokius principus, nei gyvūnų mėsai:

1. Žuviai nereikia šchitos, užuomina į tai yra Toroje (Bemidbar, 11): „Ir avis, ir karves jiems paskersti... Surinkti visas jūros žuvis...“. Iš to seka, kad žuvį užtenka ištraukti iš vandens.

2. Mėsos ir pieno mišinio draudimas (apie jį bus kalbama toliau), negalioja žuviai.

3. Būtinybė ištraukti kraują iš mėsos taip pat negalioja žuviai.

Ir vis tik, priimta gaminti žuvį atskiruose induose, paliekant ją „neutraliai“ (parve) ir nemaišant jos nei su mėsa, nei su pienu, nors valgyti žuvį galima tiek su mėsiniu, tiek su pienišku maistu.

Bet jei virsime žuvį mėsinio maisto puode, jos valgyti su pienu nebegalėsime.

Šaukštais, peiliais ir šakutėmis, kuriais valgoma žuvis, gali būti valgomas ir mėsinis maistas (arba pieniškas), tačiau tik švariai juos išplovus.

Tora draudžia valgyti „jūros gėrybes“ – kalmarus, austres ir t.t. –  nes tai netinkami maistui jūros gyvūnai.

Tora sako apie visus vandens gyventojus, neturinčius žvynų ir pelekų: „Atstumiantys (pasibjaurėtini) jie jums... Jų mėsos nevalgykite“ (Vajikra, 11).

Sardinės yra su žvynais, todėl maistui tinka.

Vienok, perkant konservuotų sardinių, reikia atkreipti dėmesį, kokiame aliejuje jos užkonservuotos.

Jei tai alyvuogių aliejus – gerai, tačiau, jei tai gyvulinės kilmės aliejus – tada jas valgyti draudžiama. 

 

Paukščiai – kuo skiriasi vanagas nuo balandžio?


 Tora nieko nesako apie požymius, skiriančius košerinį paukštį nuo nekošerinio.

Vietoje to, ji tiesiog išvardija netinkamus paukščius pagal jų pavadinimus (Vajikra, 11; Dvarim, 14).

Tai reiškia, kad netinkamų maistui paukščių yra kur kas mažiau, nei tinkamų.

Kokie gi paukščiai yra netinkami maistui?

Tai erelis, sakalas, vanagas, kondoras, peslys, varnas, garnys, kiras, pelėda, apuokas, pelikanas, kormoranas, gandras, grifas, strutis, tūtlys (kukutis), šikšnosparnis ir kai kurie kiti. 

Reikia pažymėti, kad skraidantys vabzdžiai taip pat yra uždrausti maistui, ir tai: musės, bitės, uodai, didžioji dalis žiogų rūšių ir kt.

Reikia atkreipti dėmesį, kad yra viena žiogų rūšis, kuri vadinasi chagav ir kurią galima valgyti.

Judėjai-išeiviai iš Jemeno moka atskirti šią rūšį ir vartoja ją maistui. 

Draudimas valgyti vabzdžius ir kitus gyvius (kuriuos Tora vadina šerec), įpareigoja mus gerai įsivaizduoti jų išorinį vaizdą, jų vystymosi procesą ir gyvenamas vietas, tam, kad pašalintume juos iš maisto.

Ypač reikia būti atidiems su miltais ir kruopomis: juos reikia persijoti per sietelį, o stambesnes kruopas perrinkti, ir įsitikinti, ar jose nėra vabzdžių ar kirminų.

Be žalos higieniniu aspektu, suvalgytas kirminas reiškia labai rimtą Toros įstatymų pažeidimą.

Daržoves – kopūstus, salotas, krapus – taip pat reikia labai atidžiai tikrinti ir kruopščiai nuplauti, kadangi juose būna daug vabzdžių ir kirminų.

Dauguma vaisių yra mėgstama kirminų vieta ir todėl prieš maistą juos reikia ypač atidžiai tikrinti. 

 

Iš tinkamo – tinkamas, iš netinkamo – netinkamas


 Štai bendras principas, suformuluotas išminčių: „Tai, kas išeina iš tinkamo  – tinkama, o kas iš netinkamo – netinkama“.

Iš čia išeina, kad negalima gerti netinkamo  gyvūno pieno, valgyti netinkamo  paukščio kiaušinius, valgyti netinkamos  žuvies ikrus.

Charakteringi požymiai padeda atskirti tinkamo paukščio kiaušinius nuo netinkamo.

Pirmieji, pvz.: vištos ar balandžio kiaušiniai, būtinai turi skirtingus galus: vieną smailesnį, kitą – apvalesnį.

Tuo tarpu netinkamų paukščių kiaušinių abu galai yra vienodi: arba abu smailūs, arba abu buki.

Tinkamų žuvų ikrus atskirti dar lengviau – jie visada yra geltonai-rudos spalvos, skirtingai nuo netinkamų žuvų ikrų, kurie visada yra juodi.

Todėl populiarieji juodieji ikrai (eršketo) maistui yra netinkami. 

Kaip ir bet kurioje taisyklėje, čia taip pat yra išimtis: tai bičių medus.

Pati bitė maistui draudžiama (skraidantis šerec), o medus, kurį ji neša – tinkamas ir Toros leidžiamas maistui.

Bet vis tik ši išimtis nešimtaprocentinė: medus nėra bitės organizmo veiklos produktas (kaip pavyzdžiui pienas yra gyvūno organizmo veiklos produktas), medus yra tik bitės perdirbtas gėlių nektaras... 

 

Antriniai maisto pramonės produktai


 Pagal tą patį principą (iš tinkamo tinkamas, iš netinkamo netinkamas), reikia atkreipti ypatingą dėmesį į kai kuriuos produktus, gautus perdirbant antrinius produktus.

Pvz.: produktai, kurių gamybai naudojami netinkamų gyvūnų pienas ar riebalai – pvz.: želatina.

Arba duona, kuri kepama ant kiaulės taukais pateptos skardos.

Taip pat yra tokių sūrių rūšių, kurių gamyboje naudojama medžiaga, gaunama iš netinkamo gyvūno organizmo, o yra ir tokių, kurie specialiai dedami į netinkamo gyvūno žarnas, tam, kad suteikti jiems ypatingą skonį.

Yra šokolado rūšių, į kurių sudėtį įeina netinkamų gyvūnų pienas; gaminant kai kuriuos ledus, konditerinius gaminius, saldainius, kramtomąją gumą yra naudojami netinkami produktai.

Izraelyje importuotojai pakuotėje privalo nurodyti eksportuotoją ir sudėtines dalis.

Visuose Izraelio rabinatuose ir įstaigose, tikrinančiose maisto tinkamumą, yra sąrašai maisto pramonės įmonių,  turinčių dokumentą, liudijantį apie jų produktų tinkamumą.  

 

„Jain nesech“


 Per visą savo ilgą istoriją judėjų tautai, netgi gyvenant savo žemėje, ne kartą buvo iškilusi išnaikinimo – tiek fizinio, tiek dvasinio grėsmė.

Buvo laikas, kai asimiliacija kur kas sėkmingiau naikino judėjus dvasiškai, nei jų patys pikčiausi priešai fiziškai.

Judaizmas, labai jautrus dvasiniams pavojams, nustatė daugybę įstatymų, kurių tikslas – išvengti arba, kraštutiniu atveju, sumažinti asimiliacijos pavojų.

Vienas iš tokių įstatymų – draudimas gerti vyną, pagamintą ne judėjų.

Toks vynas vadinasi „jain nesech“, „vynas, skirtas apšlakstymams“, todėl, kad jis buvo naudojamas ritualiniams stabmeldžių nekošerinio vyno užpylimams.

Kaip jau buvo minėta skyriaus pradžioje, išminčiai uždraudė gerti ne judėjų pagamintą vyną dėl to, kad išvengti mišrių santuokų.

Pasak išminčių, vynas turi nepaprastos jėgos, suartinančios žmones. 

Draudimas gerti „jain nesech“ liečia tik tuos gėrimus, kurie pagaminti iš vynuogių. Ir taip, judėjas negali gerti vyno, vynuogių sulčių, šampano, konjako, brendžio, jei jie pagaminti ne judėjo.

Tačiau gėrimus, pagamintus ne iš vynuogių – viskį, likerį, degtinę, džiną, romą, alų – gerti galima. 

 

Indai „mikve“ vandenyje


 Prieš pradedant naudotis metaliniais indais (sidabriniais, variniais, aliuminiais ir t.t.), pirktais ne pas judėją, reikia panardinti juos į vandenį „mikve“specialaus vandens telkinio, įrengto pagal Toros nurodymus, arba kraštutiniu atveju, į šaltinio vandenį.

Tas pats galioja stikliniams indams.

Prieš panardinant daiktą „mikve“ vandenyje, pasakomas palaiminimas:  Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos valdove, Kuris pašventinai mus Savo priedermėmis ir liepei mums nardinti indus į „mikve“!”.

Jei įsigyti indai nenauji, jau naudoti, tai prieš panardinant juos į „mikve“, reikia pakaitinti ant ugnies (jei indas skirtas gaminimui ant ugnies) arba panardinti į verdantį vandenį (jei tai indai, skirti valgymui arba peiliai, šakutės, šaukštai).

Jei į „mikve“ nardinami indai iš plastmasės, porceliano ir pan., jiems palaiminimo sakyti nereikia. 

 

Kraujo draudimas


 Keliose vietose Tora pakartoja šį draudimą: „Tik saugokis, kad nevalgytum kraujo, nes kraujas – tai siela ir nevalgyk sielos kartu su mėsa. Nevalgyk jo, ant žemės išpilk, kaip vandenį (Dvarim, 12-23,24)“.

Tora prisako užkasti išpiltą ant žemės paukščio arba laukinio gyvūno (žinoma, tinkamo) kraują.

Tai Toros priedermė ir ją vykdant reikia pasakyti palaiminimą: „...ir prisakęs mums užpilti kraują žemėmis“. Ši priedermė neskirta naminių gyvūnų kraujui.

Kad pabrėžti draudimą valgyti kraują, reikia pasakyti, kad jei vištos kiaušinyje randamas lašelis kraujo, to kiaušinio valgyti negalima.

Yra požiūris, kad kraujo valgyti negalima todėl, kad Šventykloje jis būdavo neatskiriama aukojimų dalis, panašiai, kaip negalima valgyti riebalų, kurie būdavo deginami ant Šventyklos aukuro.

Ir, nors lašelis kraujo kiaušinyje jokio ryšio su Šventyklos tarnavimu neturi, valgyti jo negalima. 

Šeimininkė, ruošianti tešlą pyragui, pasielgs teisingai, jei kiaušinio nemuš tiesiai į tešlą, nes tada visa tešla taps netinkama maistui.

Reikia prieš tai kiaušinį supilti į stiklinę ir įsitikinti, kad ten nėra kraujo ir tik tada pilti į tešlą. 

 Mėsos tinkamas paruošimas


 Tam, kad išvengti mėsos valgymo su krauju, Halacha nurodo 2 tinkamo mėsos paruošimo valgymui būdus: tai mėsos laikymas druskoje arba apkepimas ant ugnies.

 

Mėsos mirkymas


 Pirmiausiai reikia gerai nuplauti mėsą, kad nuo jos paviršiaus nusiplautų kraujas.

Tada mėsa pusei valandos merkiama į kambario temperatūros vandenį – tam, kad suminkštinti ją ir palengvinti kraujo ištraukimą druskos pagalba.

Todėl mėsos mirkymui netinka nei per daug šaltas, nei per daug karštas vanduo, nes abiem atvejais kraujo ištraukimas iš mėsos tampa nebeįmanomas.

 

Sūdymas


 Po to, kai mėsa pabuvo vandenyje pusę valandos, ją reikia iš naujo nuplauti.

Gerai yra palikti ją kuriam laikui, kad ji šiek tiek pradžiūtų, bet mėsa turi likti drėgna tam, kad druska galėtų prie jos prilipti. 

Po to mėsa iš visų pusių barstoma vidutinio stambumo druska (ne pačia stambiausia, nes tada druska pakankamai neprilips prie mėsos, bet ir ne pačia smulkiausia, kaip pvz. valgomoji, nes vietoje to, kad ištrauktų kraują, ji įsigers į mėsą ). 

Kad lengviau nubėgtų kraujas, sūdymo metu mėsos gabaliukus reikia padėti ant nuožulnios plokštumos – medinės lentos arba dar geriau ant grotelių (per kurių kiaurymes kraujas lengvai nutekės į kriauklę arba į specialiai tam skirtą indą).

Mėsa turi būti laikoma druskoje visą valandą.

Jei tai paukštiena, reikia atkreipti ypatingą dėmesį į jos padėtį: negalima jos dėti ant nugaros, nes tada kraujas, nutekantis iš mėsos, kaupsis jos viduje: paukštienos gabaliukus reikia dėti pjūvio vieta į apačią.

Prieš apibarstant druska, būtina pašalinti iš mėsos sausgysles ir nagus nuo paukščio kojų – tai taip pat palengvina kraujo nutekėjimą.

Kaulai taip pat turi būti barstomi druska (nors juose ir nėra kraujo), todėl juos reikia padėti taip, kad būtų aukščiau mėsos gabaliukų – kad kraujas, ištekantis iš mėsos, nesubėgtų į kaulus.

Kiaušinius, jei jie randami vištoje, taip pat reikia apibarstyti druska.

Reikia pažymėti, kad skirtingai nuo kiaušinių, padėtų vištos, šie kiaušiniai laikomi mėsiniu maistu ir jų negalima valgyti kartu su pieno produktais.

Kai yra mažai laiko (pvz.: Šabato išvakarėse žiemą, kai diena trumpa, o netikėtai atėjo svečiai, kurie liks Šabatui), leidžiama sutrumpinti mirkymo ir mėsos laikymo druskoje laiką trečdaliu, t.y. iki 10 minučių mirkymą ir iki 20 minučių – laikymą druskoje.

 

Mėsos praplovimas


 Po laikymo druskoje, mėsą reikia triskart praplauti, tam, kad pašalinti nuo jos paviršiaus druską ir kraują. Tik tada mėsa tampa tinkama naudojimui.

 

Apkepimas ant ugnies


 Mėsa, kuri tris paras iš eilės po paskerdimo nebuvo tinkamai paruošta, jau nebegali būti barstoma druska, kad ištraukti kraują, susikaupusį jos viduje.

Vienintelė išeitis – apkepti ją ant ugnies.

 

Kepenys


 Gyvulio arba paukščio kepenys yra tiek pilnos kraujo, kad druska negali jo ištraukti, todėl kepenis galima padaryti tinkamas maistui tik vienu būdu – gerokai apkepinti jas ant ugnies.

Kepinant reikia jas šiek tiek pabarstyti druska. 

Reikia išskirti specialias groteles kepenų apkepinimui, specialų įtaisą mėsos laikymui druskoje ir atskirus indus jos mirkymui, kurie nebus naudojami jokiems kitiems tikslams. 

 

Mėsa su pienu


 Tris kartus Tora sako apie tai, kad negalima gaminti mėsos kartu su pienu, knygose Šmot (23 ir 24 sk.) ir Dvarim (14 sk.): „Nevirk ožiuko jo motinos piene“. Trigubas pakartojimas reiškia tris draudimus:

  1. gaminti ant ugnies mėsą kartu su pienu;
  2. valgyti tokį mišinį;
  3. kaip nors kitaip jį naudoti.

Kodėl kiekvienoje iš šių Toros vietų parašyta būtent „nevirk?“.

Juk antras ir trečias draudimai liečia visai ką kita?!

Pasakyta tai dėl to, kad išvengti neteisingo Toros žodžių supratimo.

Juk Toros ritinyje nėra ženklų, nurodančių balses, ir žodį, sudarytą iš raidžių „chet“, „lamed“, „bet“, חלב galima būtų perskaityti vietoje „chalev imo“ (jo motinos pienas) – chelev imo – jo motinos taukai.

Vienok, veiksmažodis „virti“ yra vartojamas tik norint išreikšti maisto gaminimą kokiame tai skystyje, ir todėl, jei pasakyta „nevirk“ – yra aišku, kad kalba eina būtent apie pieną. 

O kodėl pasakyta būtent apie „ožiuką jo motinos piene“?

Tam, kad duoti mums pavyzdį to, kas yra dažnas dalykas – o jau mes patys turime pritaikyti šį draudimą ir kitiems atvejams. 

 

Kodėl draudžiama valgyti mėsą kartu su pienu?


 Šio draudimo prasmei, kuris priklauso chukim – Visatos Kūrėjo įsakymų kategorijai - nėra paaiškinimo.

Būtent dėl šios priežasties – šio draudimo iracionalumo – judaizmas prisako laikytis daugybės atsargumo priemonių, kad nesulaužyti šio draudimo.

Todėl būtinai reikia turėti 2 skirtingus indų komplektus: vieną, skirtą pieno produktams, kitą – mėsos. Tai liečia puodus, lėkštes, stalo įrankius, staltieses, virtuvinius rankšluosčius (kurie turi būti skirtingų spalvų), jei įmanoma – virtuvėje verta įrengti dvi kriaukles – vieną pieno, kitą – mėsos indų plovimui. 

 

Kiek laiko reikia palaukti po mėsiško maisto, kad būtų galima valgyti pienišką?


 Jei valgėme mėsą, tai norint valgyti pienišką maistą, reikia palaukti tam tikrą laiką, kad mėsa būtų suvirškinta.

Išminčiai nustatė, kad šis laikas yra šešios valandos.

Aškenazio išminčiai (Prancūzijos ir Vokietijos) leido sutrumpinti šį laiką iki trijų valandų.

Tačiau po pieniško maisto (kuris virškinamas daug greičiau), reikia palaukti tik pusę valandos, o tada jau galima valgyti mėsišką maistą.

Taip pat priimta praskalauti burną tarp pieniško ir mėsinio maisto.

Šioje taisyklėje yra išimtis: po kieto sūrio, kurio virškinimo laikas toks pats kaip ir mėsos, reikia palaukti šešias valandas (arba, pagal Aškenazių išminčius – tris valandas). 

Kaip buvo pasakyta aukščiau, žuvis – „neutralus“ maistas (parve), vienok,

Toros išminčiai įspėja, kad valgyti žuvį su mėsa reikia atsargiai, nes tai yra kenksminga sveikatai.

Po žuvies reikėtų praskalauti burną ir prieš valgant mėsą nuplauti rankas. 

Be mėsiškų ir pieniškų produktų indų, judėjų namuose yra ir indai „neutraliam“ maistui, kurį galima valgyti tiek su mėsiniu, tiek su pieniniu maistu.

Pavyzdžiui, stikliniai indai nesugeria į save nieko iš juose gaminamo maisto ir todėl jie yra tinkami bet kokiam meniu.

Vienok, Prancūzijoje gaminami „paireks“ ir „duraliuks“ indai, kurie išoriškai nesiskiria nuo stiklinių, turi kitą statusą ir jų negalima naudoti kaip „neutralių“ indų.

Bet reikia pabrėžti, kad daržovių sriuba arba kompotas (kurie yra parve), pagaminti pieniško maisto induose, gali būti valgomi tik kartu su pienišku maistu, o pagaminti mėsiško maisto induose – tik kartu su mėsišku.

Beje, kai yra perkama sriubos pakuotė, reikia atkreipti dėmesį, ar į jos sudėtį neįeina mėsa – nors pati sriuba gali būti grybų arba daržovių ir pan.

Įstatymai, susiję su mėsos ir pieno mišiniu, yra labai sudėtingi.

O klausimų, iškylančių ryšium su tuo labai daug.

Indų ir maisto rūšis, maisto temperatūra ir kiti dalykai – visa tai turi didelę reikšmę tam, kad būtų priimtas teisingas sprendimas. 

 

Draudimas naudoti mėsiško ir pieniško maisto mišinį


 Jau buvo kalbėta, kad draudimas „nevirk ožiuko jo motinos piene“ taip pat draudžia kokiu nors būdu naudoti pieniško ir mėsiško maisto junginį, tuo šis mišinys skiriasi tarkime, nuo kritusio gyvulio arba treifos, kuriuos galima sumaitinti gyvuliams, arba parduoti nesilaikančiam judėjų mitybos, o tuo tarpu pieno-mėsos mišinį draudžiama duoti gyvūnams, parduoti gerui ar net padovanoti jam (nes tuo atveju jis jausis skolingas).