• הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

„Kadiš“

I. M. Lav

Po to, kai perskaitomas palaiminimas „Tegul bus šlovinamas”, užbaigiantis „Psukei dezimra”, chazanas skaito „Kadiš”, tiksliau, „Chaci-kadiš”, tai yra pusę „Kadišo”.

Šis pavadinimas gali suklaidinti, nes iš esmės šventumas nedalomas.

Vienok, iš tikrųjų „Chaci-kadiš” – tai ir yra „Kadiš”, be jokių priedų.

Tradicija įpareigoja išklausyti 10 „Kadišų“ kiekvieną dieną ir atsakyti į juos reikiamu būdu.

Į šiuos dešimt „Kadišų“ įeina keturios jų rūšys: pats „Kadiš“ (tai yra „Chaci-kadiš“), taip pat „Pilnas kadišas“ (t.y. „Chaci kadiš“ ir priedo trys sakiniai), „Kadiš jatom“ („Našlaičio kadišas“) ir „Kadiš derabanan“, kuriame yra Toros išminčių (rabanan) paminėjimas.

Būtinybė kasdien pasakyti dešimt „Kadišų“ užšifruota žodyje צדיק cadik, „teisuolis“: Raidė צ (jos skaitinė reikšmė 90) rodo užuominą į tai, kad dienos bėgyje judėjas 90 kartų turi atsakyti „amen“; raidė ד (skaitinė reikšmė 4) rodo užuominą į tai, kad keturiskart per dieną judėjas kartoja šlovinimą „Šventas, šventas, šventas kareivijų Dievas! Pilna visa žemė Jo garbės!“; raidė י (skaitinė reikšmė 10) byloja apie tai, kad dienos bėgyje dera išgirsti 10 „Kadišų“; Raidė ק (skaitinė reikšmė 100) – kad per dieną reikia pasakyti šimtą palaiminimų.

Išminčiai teikė ypač didelę reikšmę „Kadišui“, nes sakydamas jį, judėjas išpildo vieną iš svarbiausių priedermių – siekį pašlovinti Kūrėjo vardą ir išplatinti tikėjimą Juo visame pasaulyje.

Kodėl „Kadišas“ sakomas aramėjiškai?

„Kadiš“ sudarytas aramėjų kalba todėl, kad Talmudo epochoje aramėjų kalba buvo judėjų šnekamoji kalba.

Išminčiai norėjo, kad šios maldos žodžiai būtų suprantami visiems, todėl sudarė ją ne ivritu, o liaudies šnekamąja tarme – taip pat, kaip ir kai kurias kitas maldas: „Kol nidrej“ (kuri sakoma Jom-Kipur vakare), „Kol chamira“ (teisių į „chamec“ atsisakymas Pesacho išvakarėse), „Ha lakma“ (žodžiai, kuriuos taria Pesacho „sederio“ pradžioje), „Jekum purkan“ (malda, sakoma Šabatą po Toros skaitymo sinagogoje) ir kt.

Štai „Kadišo“ vertimas: „Tegul bus išaukštintas ir pašventintas Jo didis vardas pasaulyje, sukurtame Jo valia; Ir tegul nustatys Jis Savo karališką valdžią; ir tegul didins Jis išgelbėjimą; Ir tegul priartins Jis Savo Mašijacho atėjimą – jums gyviems esant, jūsų dienomis, ir gyviems esant visiems Izraelio Namams, greitu laiku, artimiausiu metu, ir sakysime: amen! Tegu bus Jo didis vardas palaimintas amžinai, per amžių amžius! Tegul bus laiminamas, ir liaupsinamas, ir šlovinamas, ir išaukštinamas, ir garbinamas, ir gerbiamas, ir aukštinamas ir apdainuojamas vardas Šventojo [Kūrėjo], palaimintas Jis, aukščiau visų palaiminimų ir giesmių, liaupsinimų ir paguodžiamų žodžių, tariamų pasaulyje, ir pasakysime: amen! “ Bendruomenė, klausydama „Kadišo“, turi atsakyti „amen“ po kiekvieno sakinio ir „Amen, tegul bus palaimintas Jo didis vardas...“ viduryje.

Išminčiai sako, kad jei judėjas atsako: „Amen, tegul bus palaimintas Jo didis vardas...“, įdėdamas į tai visas savo sielos jėgas, tai Aukštybėse atšaukia bet kokį jam priimtą nuosprendį, netgi patį sunkiausią.

Ir dar sako išminčiai: kiekvienas, kas atsako „amen“, gali būti tikras, kad yra jam dalis pasaulyje, kuris ateis. Po kiekvienos maldos užbaigimo chazanas sako „Pilną Kadišą“ – „Kadišą“, kuriame yra šie papildymai: Tegul bus priimtos visų Izraelio Namų maldos ir prašymai jų Dangaus Tėvo, ir pasakysime: amen! Tegul bus dovanota iš Dangaus didelė taika ir laimingas gyvenimas mums ir visam Izraeliui, ir pasakysime: amen! Nustatantis taiką Savo aukštybėse, Jis pasiųs mums ir visam Izraeliui taiką, ir pasakysime: amen!

„Kadiš jatom”

Žmogus privalo tarnauti savo Kūrėjui, vykdydamas visus Jo paliepimus ir šventindamas Jo vardą pasaulyje.

Reiškia, kad kai judėjas miršta, tų, žmonių, kurie tiki į vienintelį Kūrėją ir kurie realizuoja gyvenime Jo žodžius, tarpe atsiranda spraga.

Tačiau, kai sūnus ar kitas velionio giminaitis užima jo vietą ir tęsia jo darbą šiame pasaulyje, mirusiojo siela iš to gauna didelę naudą.

Tame ir glūdi prasmė to, kad velionio sūnus sako „Kadiš jatom” – „Našlaičio Kadišą”.

Jei mirusysis (ar mirusioji) neturi sūnaus, „Kadiš jatom” sako jų brolis.

Tėvas sako „Kadiš jatom”, jei mirė jo sūnus, vyras – jei mirė žmona. „Kadiš jatom” priimta melstis 11 mėnesių nuo laidotuvių visų trijų kasdienių bendruomenės maldų metu (gedinčiojo elgesio smulkmenas žr. toliau).

„Kadiš jatom” labai mažai skiriasi nuo „Pilno Kadišo“: jame tik nėra frazės: „Tegul bus priimtos maldos ir prašymai...“, kurią ištarti turi teisę tik chazanas.

„Kadiš jatom” sakoma po maldos „Aleinu” („Mūsų pareiga – aukštinti viso pasaulio Valdovą…”), kuri užbaigia ir „Šacharit”, ir „Mincha”, ir „Maariv”.

Be to, „Šacharit” maldos metu „Kadiš jatom” sakoma taip pat po tą dieną skaitomos psalmės iš knygos Tehilim (žr. sidure „Psalmės kiekvienai savaitės dienai” ).

Tas, kas meldžiasi iš aškenazių siduro, sako „Kadiš jatom” pačioje „Šacharit” pradžioje po „Šlovinančios Davido giesmės Šventyklos tarnystės pradžios garbei”, o penktadienio vakarą, Šabato sutikimo metu – po skyriaus iš Tehilim „Kūrėjas įsiviešpatavo…”

Be šio „Kadišo” gedintysis taip pat meldžiasi „Kadiš derabanan” (žr. toliau) du kartus maldos „Šacharit” metu: pradžioje, po žodžių „Rabi Išmael sako…”, ir gale, po maldos „Nėra nieko, kas prilygtų mūsų Kūrėjui”.

Taip pat reikia pažymėti, kad nuo elulo mėnesio roš-chodeš iki šventės Šmini-Aceret, užbaigiančios Sukot šventę, ryte ir vakare prie įprastų maldų pridedama 27-oji psalmė iš knygos Tehilim („Davido psalmė. Kūrėjas – mano šviesa...“), po kurios gedintysis privalo pasakyti „Kadiš jatom”.

„Kadiš derabanan”

Šis „Kadišas” sakomas pabaigus mokytis ką nors iš žodinės Toros, pavyzdžiui, Mišnos dalis, ištraukas iš Babilono [1] arba Jeruzalės [2] Talmudo.

Išskirtinis šio „Kadišo“ ženklas – papildoma malda už gerovę tų, kas mokosi Toros: Izraeliui, ir išminčiams, ir jų mokiniams, ir jų mokinių mokiniams, ir visiems, besimokantiems Toros – ir čia, ir bet kurioje kitoje vietoje, – tegul bus dovanota jų dangaus Tėvo – ir jiems, ir jums – tvirta taika, didi pagarba, ir meilė, ir malonė, ir ilgaamžiškumas, ir gausa, ir išgelbėjimas, ir pasakysim: amen! Jei šis „Kadišas“ sakomas Izraelio Žemėje, tai vietoje „ir čia, ir bet kurioje kitoje vietoje“ sako: „ir čia, šioje šventoje vietoje, ir bet kurioje kitoje vietoje“.

[1] Babilono Talmudas (Talmud bavli) – žodinės Toros sąvadas, prie kurio sudarymo dirbo septynios Babilonijos amorajų kartos. Galutinė jo redakcija priklauso ravui Aši. O jo mokinys, amorajus Ravina, suteikė Babilono Talmudui galutinę formą, atlikęs kai kuriuos svarbius papildymus. Pagal tradiciją, Babilono Talmudas pirmą kartą buvo parašytas V a. m. e. pabaigoje.

[2] Jeruzalės Talmudas (Talmud Jerušalajim) – žodinės Toros sąvadas, sudarytas Izraelio žemėje. Mus pasiekė, matyt, ne pilname pavidale: dalis traktatų dingo praėjusiais šimtmečiais. Žiaurūs judėjų persekiojimai IV m. e. a. viduryje neleido parengti ir galutinai paruošti Jeruzalės Talmudo, todėl jame trūksta reikalingos išdėstymo tvarkos ir sekos. Sunkios sąlygos, kuriomis jis buvo kuriamas, lėmė tai, kad didelę dalį vietos jame užima Agada. Jeruzalės talmude 39 traktatai; jo kalba – aramėjų kalbos tarmė, kuria kalbėjo to meto Galilėjoje.