• „Toks bus raupsuoto (žmogaus) įstatymas, jo išsityrinimo dieną, jis turi būti nuvestas pas koheną. Ir išeis kohenas iš stovyklos, ir apžiūrės kohenas, ir štai – išgijo raupsuotas nuo savo raupsų“ (Vajikra 14 – 2, 3).
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

„MEZUZA“

I. M. Lav

Ir taip, išeinant iš namų, matome pritvirtintą prie durų staktos „mezuzą“.

Kas tai yra „mezuza“?

Pasakyta Toroje (Dvarim, 6 ir 11): „...ir parašyk jas [t.y. atitinkamas Toros ištraukas] ant savo namų durų staktų ir ant savo vartų“.

Šiais žodžiais mums Tora kalba apie „mezuzos“ priedermę.

Tad kas gi yra prie durų staktos pritvirtinto futliaro viduje?

Ten – pergamento juostelė, ant kurios ypatingu šriftu, kokiu rašoma Toros ritinyje, užrašytos dvi Toros ištraukos, kurios tam tikra prasme yra judėjų tikėjimo simbolis.

Pirmoji prasideda žodžiais: „Klausyk Izraeli: Kūrėjas – mūsų Dievas, Kūrėjas vienas!“, o antroji: „Ir bus: jeigu paklausysite mano paliepimų...“

Pirmoji ištrauka apima Visatos Kūrėjo vienovės pripažinimą ir išreiškia judėjo pasiryžimą paklusti aukščiausiajai Kūrėjo valdžiai, mylint Jį „visa savo širdimi, ir visa savo siela, ir visa savo esybe“.

Antroji išreiškia pasiruošimą vykdyti visus Kūrėjo paliepimus ir pripažinimą to, kad Jis atlygina vykdantiems Jo valią ir baudžia tuos, kas to nevykdo.

Štai šiose dvejose Toros ištraukose ir liepiama tvirtinti „mezuzas“ ant durų staktų ir vartų, t.y. ant visų įėjimų, vedančių į patalpas, kuriose gyvenama.

Netvirtinamos „mezuzos“ ant durų patalpų, kurios nėra skirtos žmonėms gyventi – gyvulių ir paukščių tvarto, arklidės, sandėlio.

Plačiai paplitusi klaidinga nuomonė, kad pakanka pritvirtinti „mezuzą“ tik prie paradinių namo durų.

Iš tikrųjų „mezuzos“ turi būti ant visų durų – įskaitant ir tas, kurios veda į balkoną (išskyrus vonios ir tualeto duris).

„Mezuza“ tvirtinama viršutinio durų staktos trečdalio apatinėje dalyje, iš dešinės įeinančiajam pro duris.

Priimta, kad mezuza būtų pritvirtinta ne griežtai vertikalioje padėtyje, tačiau būtų lengvai pakreipta įstrižai – viršutinė dalis nukreipta į vidų.

Prieš įdedant į futliarą „mezuzą“, ji susukama į ritinėlį iš kairės į dešinę taip, kad Kūrėjo vardas „Š-a-d-a-i“, parašytas išorinėje pergamento juostelės pusėje, būtų matomas iš išorės ir tokioje padėtyje ji pritvirtinama prie staktos.

Pasiruošus pritvirtinti „mezuzą“ jai skirtoje vietoje, sakomas palaiminimas: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos valdove, pašventinęs mus savo priedermėmis ir liepęs mums pritvirtinti „mezuzą“!

Judėjas privalo atlikti „mezuzos” priedermę tuojau pat po įsikėlimo į naują būstą.

Tai nesusiję su taip vadinama „naujakuryste”, kaip kai kurie klaidingai mano. Jeigu išsinuomojamas butas, kuriame nėra „mezuzų“ ant durų staktų, privalu kuo greičiau jas ten pritvirtinti.

Jeigu butas nuomojamas, tai ši pareiga priklauso būtent buto gyventojams, o ne šeimininkams.

Taip yra Izraelio Žemėje.

Už jos ribų šios priedermės įvykdymas priklauso judėjui tik po to, kai jis pragyvena būste 30 parų.

Kodėl atsiranda toks skirtumas?

Esmė tame, kad yra dar viena priedermė – „Izraelio Žemės apgyvendinimas“, kuri buvo ypatingai brangi judėjų išminčiams ir dėl kurios jie priėmė nemažai nutarimų, kurie įpareigoja judėją Izraelyje pritvirtinti „mezuzą“ iš karto po įsikėlimo į būstą tam, kad jis kaip galima greičiau pajustų, kad gyvena būtent ten, kur turi gyventi.

Pagal tradiciją, praeinant pro „mezuzą“ – įeinant į namus ar išeinant iš jų – prie jos pridedama ranka, kuri po to bučiuojama.

Šio papročio prasmė – priminti apie tas dvasines vertybes, kurias atspindi „mezuza“.

Kūrėjo Vardas „Š-a-d-a-i“ parašytas antrojoje „mezuzos“ pusėje (dažnai ir ant „mezuzos“ futliaro) reiškia „Visagalis“.

Tačiau kabalistinėse knygose nurodoma, kad jis turi ir simbolinę prasmę, tiesiogiai liečiančią „mezuzos“ priedermę: jis šifruojamas kaip žodžių ישראל דלתות שומר – „Izraelio durų sargas“ sutrumpinimas.

Jeruzalės Talmude pasakojama, kaip kartą rabi Jehuda Hanasi [1] gavo labai vertingą dovaną nuo galingo kitos šalies valdovo.

Kaip atsakomąją dovaną rabi Jehuda pasiuntė... „mezuzą“.

Tai sukėlė nepaprastą valdovo nepasitenkinimą: „Kaip?! Aš pasiunčiau jam tokią brangią dovaną, o jis atsakė man niekučiu, kurio vertė netgi lygintis negali su mano dovanos verte! Tai ne kas kita, kaip tik manęs bei elementaraus mandagumo nepaisymas!“.

Sužinojęs apie tai, rabi Jehuda atsakė: „Tu man pasiuntei dovaną, kurią aš būsiu priverstas visą laiką saugoti, o aš pasiunčiau tau dovaną, kuri pati saugos tave visą gyvenimą...“

Babilono Talmude traktate Avoda zara pasakojama dar viena istorija apie „mezuzą“: apie tai, kad būtent ji buvo viena priežasčių to, kad žymusis geras (prozelitas, nejudėjas, perėjęs į judaizmą) Onkelos [2], Penkiaknygės vertėjas į aramėjų kalbą, nusprendė prisijungti prie judaizmo.

Jam padarė labai gilų įspūdį tas faktas, kad žemiški valdovai tik tada gali ramiai miegoti, kai jų rūmus saugo daugybė tarnų ir karių, – tuo tarpu kai Kūrėjas leidžia savo tarnams, vykdantiems jo valią, ramiai miegoti savo namuose, o Jis, „Izraelio durų sargas“, Pats saugo juos...

Taigi, kaip apipjaustymas išskiria judėjų kūnus iš visų pasaulio žmonių kūnų, kaip „kipa“ ir „cicit“ išskiria judėjų drabužius iš visų pasaulio žmonių drabužių – taip „mezuza“ išskiria judėjų namus iš kitų namų.

[1] Rabi Jehuda Hanasi (paprastai Talmude vadinamas tiesiog Rabi) – Mišnos užrašymo iniciatorius ir jos galutinio varianto redaktorius. Sanhedrino ir svarbiausios ješivos Izraelyje vadovas, Izraelio tautos dvasinis vadas (apie 135 – 200 m.e.m.). Taip pat buvo Izraelio tautos atstovu, sugebėjo pasiekti žymių laimėjimų Izraelio naudai ir daugelio antijudėjiškų dekretų atšaukimo.

Gyveno Beit-Šearimo ir Cipori miestuose, žemutinėje Galilėjoje, palaidotas Beit-Šearime.

[2] Onkelos (35-120 m.e. m.) – romėnas, perėjęs į judaizmą. Išvertė Torą į aramėjų kalbą, kuria tuo metu kalbėjo judėjai. Savo paprastumo ir suprantamumo dėka Onkelos vertimas – su Toros išminčių pritarimu – tapo labiausiai paplitusiu Toros vertimu visoje judėjų diasporoje.