• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

Nisano mėnuo

I. M. Lav

„Saugok avivo mėnesį ir atlik Pesachą Kūrėjui, Tavo Dievui“ (Dvarim, 16:1).

Mėnuo, kurio centre yra Pesach šventė, turi tris pavadinimus: nisan, aviv ir roš-chodašim.

Pavadinimą ניסן nisan „atsinešė“ į Izraelio žemę iš Babilono sugrįžusieji tremtiniai.

Tanache jis minimas du kartus: Megilat Ester (3:7) ir Nechemijos knygoje (2:1).

Šis pavadinimas artimas žodžiui ניצן nican („pumpuras“) – ir iš tiesų, šį mėnesį prasideda tikrasis pavasaris: „Pumpurai matomi visoje šalyje, lakštingalų giedojimo laikas atėjo, ir purplelio burkavimas girdisi mūsų šalyje...“. 

Žodis אביב aviv reiškia metų laiką, kada nunoksta javai.

Be to, pačios šio žodžio raidės rodo į tai, kad nuo jo prasideda metų mėnesių skaičiavimas: „אב – י־ב“, tai yra „dvylikos tėvas“.

Tora vadina šį mėnesį roš-chodašim („svarbiausias mėnuo“) – nes tai Išlaisvinimo mėnuo, šį mėnesį judėjai išėjo iš Egipto.

Nors žmonija buvo sukurta tišrei mėnesį, išlaisvinimas yra svarbesnis už gimimą.

Todėl nisano mėnuo ir tapo „svarbiausiu metų mėnesiu“, ir būtent nuo jo Tora skaičiuoja visus metų mėnesius.

Šis mėnuo, tapęs Izraelio išlaisvinimo – išėjimo iš Egipto – simboliu praeityje, pagal judėjų tradiciją taip pat bus tuo mėnesiu, kai įvyks būsimasis Išlaisvinimas.

Pranašo Michos lūpomis Kūrėjas pažada: „Kaip tavo išėjimo iš Egipto dienomis, Aš parodysiu tau stebuklus“. 

Remdamiesi šiais žodžiais, išminčiai padarė išvadą: „Nisano mėnesį buvo išlaisvintas Izraelis iš Egipto ir nisano mėnesį bus išlaisvintas ateityje“.

Visą nisano mėnesį „Šacharit“ ir „Minchos“ maldų metu nėra skaitomas „Tachanunas“, šabatiniame „Musafe“ nesakomas „Av arachamim“, o Šabato „Minchoje“ neskaitomos eilutės iš Tanacho „Tavo malonė...“, kurios kalba apie tai, kad pripažįstame paskelbto nuosprendžio teisingumą.

Nisano mėnesį neatliekama הספד „hesped“ mirusiajam – gedulingas susirinkimas mirusiojo nuopelnams paminėti.

Viso to priežastis yra ta, kad didžioji nisano dalis – džiaugsmingos dienos.

Pirmosios dvylika dienų – tai Susirinkimo Pastogės pašventinimo dienos antrais metais po išėjimo iš Egipto; 14-tą nisano, Pesacho išvakarėse – Pesacho aukos aukojimo diena, o pradedant nuo 15 nisano – septynios Pesacho šventės dienos.

Prie šių septynių dienų reikia pridėti dar vieną: pirmąją dieną pasibaigus šventei, kurioje dar jaučiami prabėgusios šventės atšvaitai.

Gaunasi, kad didžioji dauguma nisano dienų – linksmybės ir džiaugsmo dienos.

Todėl šį mėnesį negalima liūdėti ir gedėti. 

Mūsų dienomis visa pirmoji nisano pusė praeina ruošimosi Pesachui nuotaikoje.

Tai vienintelė iš metų švenčių, kuri neapribota siaurais rėmais, bet apima laiką prieš ją, ir laiką, einantį po jos (kaip, „chamecą“, buvusį judėjo valdose Pesacho savaitę, uždrausta naudoti bet kokiam tikslui visam gyvenimui). 

Nuo nisano mėnesio pradžios prasideda lėšų rinkimas nepasiturintiems, kad užtikrinti jiems galimybę nusipirkti visko, ko reikia šventei.

Šie aukojimai vadinasi  „meot chitin“ („pinigai kviečiams“) arba aramėjiškai – „kimcha depischa“ („Pesacho miltai“).

Neįmanomas tikras laisvės pajautimas, neįmanoma nuoširdžiai ištarti žodžius sederio pradžioje: „Kiekvienas, kas alkanas – tegul ateina ir valgo, kiekvienas, kuris privalo švęsti – tegul ateina ir švenčia Pesachą!“, jei žinome, kad yra tie, kurie neturi galimybės pažymėti Pesacho taip, kaip priklauso, kurie neturi lėšų nusipirkti viskam, kas būtina šventei.

Jei nepasirūpinsime neturtingųjų reikmėmis ir vis dėlto ištarsime šią frazę sederio metu – argi tai bus tikras priedermės įvykdymas? 

Namų tvarkymas, indų ritualinis švarinimas, „chameco“ pardavimas, macų gaminimas, pirkimas viso, kas reikalinga šventei, Pesacho įstatymų studijavimas – štai kuo užsiimama laukiant Pesacho šventės.

Šabat Agadol

Šabatas prieš Pesacho šventę vadinasi Šabat agadol, „Didysis Šabatas“.

Šio Šabato „Minchos“ metu baigiasi 104 Tehilim psalmės („Palaimink, mano siela, Kūrėją“), bei penkiolikos himnų „Pakopų giesmės“ iš tos pačios knygos, skaitymas.

Vietoje to skaitoma Pesacho Agados dalis: nuo žodžių „vergais mes buvome“ iki „dėl visų mūsų nuodėmių išpirkimo“.

Kodėl šis Šabatas vadinasi Šabat agadol, kas pažodžiui reiškia „didžiojo Šabatas“?

Kodėl ne Šabat agdola – moteriška gimine, kas būtų teisingiau gramatiniu požiūriu?

Yra daug atsakymų į šį klausimą. Štai kai kurie iš jų:

1. Pirmasis Pesachas, kurį judėjai šventė dar Egipte, išpuolė ketvirtadienį.

Dešimtą nisano Kūrėjas liepė imti „po ėriuką šeimai, po ėriuką namams“ ir paruošti jį aukojimui Kūrėjui, kuris bus atliktas po keturių dienų, t. y. 14 nisano dieną.

Ir iš tiesų, 14 nisano, trečiadienį, pirmą kartą buvo paaukota Pesacho auka.

Diena, kai buvo įvykdytas Kūrėjo prisakymas paimti ėriukus aukai, buvo Šabatas, ir tą dieną prasidėjo visa virtinė akivaizdžių stebuklų, tiesiogiai susijusių su Izraelio išėjimu iš Egipto. 

Kaip žinoma, Egipte ėriukas buvo šventas gyvulys - neatsitiktinai į faraono siūlymą „aukokite aukas jūsų Dievui čia, šalyje” Moše atsakė: „Kaip, mes papjausim egiptiečių dievybę jų akyse – ir jie neužmėtys mūsų akmenimis?!”

Ir štai šį Šabatą judėjai, jau ketvirtos kartos faraono vergai, įsidrąsino paimti egiptiečių dievus ir juos „pririšti prie savo lovų kojų”.

Nustebinti ir pasipiktinę egiptiečiai klausinėjo, ką visa tai reiškia, ir išgirsdavo atsakymą: mūsų Dievas liepė paaukoti Jam šiuos ėriukus.

Ir tai, kad egiptiečiai neišdrįso nieko imtis prieš judėjus, buvo didelis stebuklas – todėl šis Šabatas amžiams gavo pavadinimą Šabat agadol, „didžiojo [stebuklo] Šabatas”. 

2. Šio Šabato „haftaroje” Kūrėjas žada: „Štai, Aš siunčiu jums pranašą Elijahu prieš Kūrėjo dienos atėjimą – didžios ir rūsčios dienos”.

Šis posmas, su didžiule jėga išreiškiantis išgelbėjimo viltį, ir davė šiam Šabatui pavadinimą (tuo pačiu principu pavadinti Šabatai: Šabat chazon, Šabat nachamu, Šabat šuva – visi šie pavadinimai susiję su „haftaros”, kuri skaitoma per Šabatą, pradžia).

3. Izraelio tautoje yra senovinis paprotys: to Šabato metu sinagogoje bendruomenės rabinas kalba apie Pesacho šventę, remiantis Halacha ir Agada.

Tuo pačiu jis pradeda ruošti visą bendruomenę šventei.

Kadangi rabinas – tai gadol, „didelis [žmogus]”, bendruomenės galva, tad jo garbei ir pats Šabatas vadinasi Šabat agadol”.