Judėjų šventės tampriai susijusios su tam tikrais metų laikais ir atitinka tam tikrus gamtos ritmo periodus. Pesachas – tai pavasario šventė, Šavuot - javapjūtės, Sukot – derliaus nuėmimo šventė.
Šventose knygose rašoma, kad senovėje buvo laikomasi papročio pažymėti roš-chodeš taip, kaip pažymima šventė: buvo rengiamos prašmatnios vaišės, Toros žodžių klausomasi iš išminčiaus lūpų. Todėl ir dabar ši diena yra pažymima – tuo, kad skaitomas Halelis, t.y. kelios dalys iš Tehilim, šlovinančios Kūrėją.
Elulo mėnuo išsiskiria ypatingomis savybėmis, ypač - galimybe gauti atleidimą už savo netinkamus poelgius, apsivalyti nuo nuodėmių. Tikra atgaila susideda iš daug etapų: charakterio, elgesio taisymo, poelgių tobulinimo.
Nors abi Roš-Ašana dienos - Teismo dienos, jose nėra liūdesio ir nusiminimo. Atvirkščiai: per tas dienas reikia džiaugtis ir linksmintis. Įsitikinimas tuo, kad Kūrėjas parodys Savo gerumą ir ateinančiais metais nepaliks be gailestingumo, panaikina melancholiją, būdingą „Teismo dienoms“.
Talmude, traktate Roš-Ašana, sakoma, kad per Roš-Ašana danguje atverčiamos trys knygos. Į pirmąją įrašomi vardai teisuolių, kuriems dovanojamas gyvenimas ateinančiais metais, į antrąją – vardai nusidėjėlių, pasmerktų mirčiai, o į trečiąją įrašomi vardai „viduriniųjų“.