• וביציאת מצרים ניתן זה הכוח לבני ישראל שיוכלו להפרד מהגשמיות וזה גאולת הנפש ולכן צריכין בכול יום לזכור יציאצת מצרים ובכוח זה יכולים להעלות את הנפש. שפת אמת פסח תרמ''ז Su „Išėjimu iš Egipto“ Izraelio sūnums buvo duota jėga, kad būtų galima „atsiskirti“ nuo „materialumo“, ir tai yra sielos išvadavimas. Todėl kiekvieną dieną turime prisiminti „Išėjimą iš Egipto“, ir šia jėga galime „iškelti (išaukštinti) sielą“. (Sfat Emet „Pesach 5647)

„Hasulam“, rabi Baruch Šalom aLevi Ašlag biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

Pirma dalis

Susiliejimas su savo šventu tėvu

Ravo Barucho vaikystė ir jaunystė

1907 metais, švato mėnesio 7 dieną kabalistui rabi Jehuda Leib aLevi Ašlagui gimė sūnus Baruch Šalom aLevi Ašlag.

Nuo pat mažumės savo tėvo buvo auklėjamas pagal tiesą.

Po daugelio metų ravas Baruchas pasakojo, jog kartą vaikystėje, kai plovė rankas, tėvas jo paklausė: „Dėl ko tu plauni rankas?“

Atsakė: „Kad būtų švarios“.

Ir tada jam Baal aSulamas pasakė: „Rankų apsiplovimo prasmė yra Kūrėjo noras, kad tu tai darytum“.  

Nuo pat jaunystės pasireiškė neįprastai dideli ravo Barucho gabumai. Todėl kai jam buvo devyneri metai, tėvas prijungė jį prie savo mokinių grupės.

Kartu jie studijavo „Šulchan aruch Chošen mišpat“ (tai judaizmo įstatymų knyga, kurią 16 a. sudarė rabi Josefas Karo) su visais sudėtingiausiais Mišnos klausimais.

Baal aSulamas imdavo ravą Baruchą į visas savo keliones pas admor iš Prusovo ir pas admor iš Belzo.

Ravas Baruchas pasakojo, jog kartą, Chanukos šventės metu jiems viešint pas admor iš Prusovo, admor visiems padalino kapeikas.

Kai Baal aSulamas gavo kapeiką, ravas Baruchas pažvelgė į ją be deramo svarbumo (kapeika buvo pati mažiausia moneta).

Pasakė jam tada admor iš Prusovo: „Žinok, reikia žiūrėti ne į dovaną, bet į duodantį dovaną“.

Ir taip ravas Baruchas buvo auklėjamas savo tėvo ir jo mokytojo.

Rabi Baruchas Šalomas pasakojo:

„Kai pasiekiau priedermių amžių ir man sukako 13 metų, buvo surengta mano „bar-micva“ šventė (13 metų – tai berniuko amžius, nuo kurio pradedamos vykdyti priedermės).

Šioje šventėje dalyvavo tik trys žmonės, ir visas maistas buvo truputis duonos ir šiek tiek vandens atsigerti...

1921 metais Baal aSulamas atvyko į Izraelio žemę ir apsigyveno Jeruzalėje.

Savo sūnų Ravą Baruchą, kuriam tuo metu buvo 15 metų, jis išsiuntė mokytis į chabado ješivą „Tiesos Tora“.

Čia jis pasižymėjo ypatingai dideliu stropumu ir darbštumu.

Ješivoje kasdien po dvi valandas buvo mokomasi chasidizmo pagrindų, tačiau ravas Baruchas tęsdavo mokymąsi su vadovu dar dvi valandas.

Tad nenuostabu, jog mintinai žinojo knygą „Tanja“.

Vadovas tardavosi su ravu Baruchu kiekvienu klausimu.

Ravas Baruchas, nors ir buvo dar jaunas, tačiau jau pasižymėjo dideliu nuovokumu ir vadovavimo sugebėjimais, todėl ješivos reikalai buvo tvarkomi pagal jį. 

Ir kadangi buvo labai judrus ir jam buvo sunku nusėdėti vienoje vietoje ilgesnį laiką, nusprendė nugalėti savo prigimtį, ir mokytis iš vis be jokios pertraukos.

Iš tiesų taip ir padarė: jis įsidėdavo šiek tiek figų ir apelsinų alkiui numalšinti ir kiekvieną dieną be jokios pertraukos stovėdavo po 12-14 valandų intensyviai mokydamasis.

Ravas Baruchas pasakojo, jog kartą, savo paauglystės metais, atėjo pas savo tėvą ir pasakė, kad nebenori mokytis.

Jo tėvas Baal aSulamas atsakė, jog mokytųsi iš musaro knygų (musaras – tai etinė sistema).

Ravas Baruchas pasakė: „Tačiau ir tai yra „mokymas“, o aš juk sakiau, jog nebeturiu noro mokytis?!“

Atsakė jam Baal aSulamas:

„Musaro knygos nėra mokymas, tačiau jos suteikia norą mokytis. Nes kai mokomės musaro knygas, susijungiame su knygos autoriumi ir to dėka įgyjame ne autoriaus protą, bet jėgų ir entuziazmą, kurios buvo pas knygos autorių. O tai didelis dalykas“.

Kaip jau pasakojome, Baal aSulamas turėjo grupę rinktinių mokinių, kurie klausydavosi jo pamokų.

Ir tik jie galėjo dalyvauti tose pamokose, niekam kitam nebuvo leidžiama ateiti į jas.

Ravas Baruchas pasakojo, jog šis draudimas galiojo ir jam, iki tol, kol buvo nevedęs.

Tačiau, kadangi jo funkcija buvo atnešti kavą mokiniams, jis iš didelio troškimo paklausyti pamoką, viską darydavo be galo lėtai ir kol paimdavo tuščią kavos puodelį iš paskutinio mokinio, jau reikėdavo atnešti kavą pirmajam.

Ir taip jis išklausydavo visą pamoką...

Šeimos sukūrimas

1924 metais, ravui Baruchui sulaukus vedybinio amžiaus (18 metų), vedė rabanit Jochevedet, rabi Jechezkelio Elimelecho Linder, svarbaus ir įtakingo žmogaus Jeruzalėje, dukterį.

Ravas Baruchas pasakojo:

„Tai įvyko iš karto po to, kai man suėjo aštuoniolika metų.

Dieną prieš tai, ryte, prieš man išeinant į ješivą, mane pasikvietė mano tėvas Baal aSulamas ir pasakė: „Šiandien grįžk iš ješivos šiek tiek anksčiau“.

Tačiau priežasties nepasakė. Grįžau anksčiau ir kai įėjau į namus, ten jau sėdėjo mano būsimas uošvis ir kiti svečiai.

Mano tėvas padavė man ranką ir pasakė: „Sveikinu, tapai jaunikiu!”

Dar pasakojo:

„Jeruzalėje per vestuves įprastai nebuvo grojama jokiais muzikos instrumentais, dėl Šventyklos sugriovimo gedulo.

Mano vestuvės buvo pirmos vestuvės Jeruzalėje, kuriose buvo muzikos instrumentai ir dainininkas.

Mano tėvas tada aiškiai pasakė, kad būtų „Džiaugsmo balsas ir linksmumo balsas, jaunikio balsas ir jaunosios balsas“ (tai vienas iš septynių vestuvių palaiminimų, pagal Jeremija 25:10) pilna šio žodžio prasme.

Ir tai nestebina, nes mano tėvas buvo Kūrėjo žmogus, kuriam ateitis buvo kaip dabartis, o Jeruzalės išvadavimas bei Šventyklos pastatymo idėja ir pats praktinis to įgyvendinimas iš tikrųjų buvo lygiai tas pats.

Pasakojo ravas Baruchas, jog kuomet savo „chupos“ (vestuvių) dieną užėjo pas tėvą, kad šis pasakytų jam pamokymus, susijusius su darbu Kūrėjui šią svarbią dieną, Baal aSulamas jam pasakė:

„Ko man tave pamokyti? Juk tu esi pilnas Toros ir dangaus baimės, tad ką dar galiu pridėti?“

Sekančią dieną po vestuvių, buvo surengtos „Septynių palaiminimų“ vaišės (septynių dienų laikotarpyje po vestuvių jaunavedžiai kiekvieną dieną dalyvauja vaišėse, kurių metu yra skaitomi „Septyni [vestuvių] palaiminimai“).

Tada Baal aSulamas atsisuko į ravą Baruchą ir pasakė:

„Prašei manęs vakar pasakyti tau kokį nors darbo Kūrėjui aspektą, tačiau vakar buvai tik pusė kūno, turėjai tik pusę „jecer hara“ (blogio instinkto), pusė noro gauti, o su „puse dalyko“ nėra ką kalbėti.

Tačiau šiandien, kai jau turi visą „jecer hara“ ir pilną norą gauti, aš jau galiu kalbėti su tavimi, nes pilnas dalykas yra tai, su kuo jau galima turėti reikalą...“.

Ravui Baruchui gimė septyni vaikai: ravas Šmuelis, ravas Jechezkelis Abrahamas, dukros Jehudit Agasi, Rachel Leis, Ester Grosman, Debora Mandelboim, Maša Garnirer.

Susiliejimas su savo šventu tėvu ir anuliavimasis prieš jį

Po vestuvių ravas Baruchas ėmė mokytis pas savo tėvą jo vidinės Toros pamokose ir susiliejo su juo visa širdimi ir visa siela, visiškai nesitraukė nuo jo ir visą savo dvasinį gyvenimą paskyrė Baal aSulamo keliui.

Reguliariai lankė visas pamokas – nepraleido nei vienos.

Kiekvienoje šventėje ir kiekviename įvykyje buvo pats pirmas ir svarbiausias.

Po to, kai jo Baal aSulamas persikėlė į Givat-Šaulį, kiekvieną naktį žingsniuodavo nuo Jeruzalės senamiesčio iki Givat-Šaul rajono ir pirmą valandą nakties jau būdavo pas savo tėvą.

Jo negąsdino įtampa tarp judėjų ir arabų bei kruvini jų susidūrimai Izraelyje Britų mandato metu – kiekvieną naktį jis eidavo į savo tėvo namus: per lietų ir per karštį, per vėją ir per sniegą.

Ir netgi po to, kai Baal aSulamas persikėlė į Tel Avivą, ravas Baruchas pastoviai keliaudavo į savo tėvo pamokas ir visai nekreipė dėmesio į arabų išpuolius ir į arabų apgultį Jeruzalėje.

Ravas Baruchas išnaudodavo visus įmanomus būdus, kad patektų į tėvo pamokas, už tai netgi sumokėjo nemažą pinigų sumą, visai nekreipdamas dėmesio į didelį savo skurdą.

O vieną kartą, neturėdamas kitos išeities, važiavo ant mašinos viršaus, lengvai  pasiekiamas arabų snaiperiams.

Kai atvyko į Tel Avivą, jo tėvas – Baal Sulamas, skirtingai nei visada, laukė jo lauke ir pasakė:

„Daugiau taip nedaryk, visą kelionės laiką  „nešiau“  tave savo galvoje ir saugojau“.

Didelis ravo Barucho artumas tėvui atsiskleidžia ir iš šio pasakojimo:

„Buvo laikotarpis, kai Baal aSulamas su savo mokiniais vykdavo į keliones automobiliu.

Be vairuotojo ir Baal aSulamo automobilyje dar buvo penkios vietos, jos buvo nuolatinės ir rezervuotos. Viena jų buvo ravo Barucho vieta.

Kartą pas Baal aSulamą atėjo jo žmona ir paprašė, kad paimtų į kelionę vieną iš jo sūnų. Baal aSulamas atsakė jai, jog į keliones ima tik mokinius, o ne sūnus.

Tada rabanit paklausė apie ravą Baruchą: „Juk jis tai sūnus?!”

Baal aSulamas atsakė:

„Baruchas ne sūnus, jis mokinys (!)“.

Tačiau vis tik atsižvelgdamas į pakartotiną rabanit prašymą, Baal aSulamas sutiko mesti burtus dėl penkių vietų ir burtai lėmė vietas būtent tiems mokiniams, kurie važiuodavo pastoviai...

Širdies užsidegimas

Ravas Baruchas pasakojo, jog kartą, kai buvo „mikve“, įėjo vienas ūmaus būdo judėjas ir ėmė šaukti apie Jeruzalės gatvėse tuo metu įvykusį incidentą, kai judėjai iš Karmelio paniekino Torą.

Jis pasakė, kad dėl to prarado ramybę ir netgi nebegali tyliai ir ramiai sutikti Šabato.

Tai labai sujaudino ravą Baruchą.

Kai atėjo pas savo tėvą Baal aSulamą, išsakė jam visa tai:

„Aš, judėjas, dedantis didžiules pastangas Kūrėjo darbe, esu „talmid chacham“ (Toros išminčius), ravas ir mokytojas, ir man nėra skaudu dėl to, kad judėjai išniekino Torą...

O štai paprastas judėjas, kuris nėra nei Toros išminčius, nei ką nors žino apie Kūrėjo darbą, ir jis jaučia didžiulį skausmą ir kartėlį dėl šio įvykio.

Kaip gali būti, kad šiam judėjui taip rūpi mūsų šventos Toros garbė, tuo tarpu aš to nejaučiu?“

Atsakė jam Baal aSulamas:

„Nepergyvenk taip dėl šio judėjo užsidegimo. Patikrink, galbūt jis priklauso vengrų bendruomenei...“.

Paaiškinimas: yra žinoma, kad judėjai – išeiviai iš Vengrijos yra impulsyvaus būdo žmonės.

Baal aSulamas norėjo pasakyti savo sūnui, kad labai dažnai išorinis entuziazmas visiškai neturi nieko bendro su darbu Kūrėjui ir su vidiniu pajautimu.

Tai greičiau išeina iš energingos prigimties ir audringo temperamento.

Todėl visai nereikia kreipti dėmesio į žmogaus išorinį užsidegimą, nes dažniausiai tai nėra vidinio darbo pasireiškimas.

Netgi atvirkščiai – žmogus stengiasi paslėpti nuo kitų akių savo vidinį darbą ir tai, kas iš jo išeina“.

Ravas Baruchas Šalomas paaiškino Toros sakinį „Kritikuok savo bičiulį“ (Vaikra 19:17):

Geriausias žmogaus bičiulis yra jis pats. Todėl žmogus turi visą savo dėmesį skirti savęs ištaisymui ir priekaištams sau už klaidas. Ir jokiu būdu ne taisyti ir kritikuoti kitus.

Yra išminčių pasakymas: „Pasakė Reiš Lakiš: „Papuošk save, paskui papuošk kitus“.

Daug kartų girdėjome ravą Baruchą sakantį, kad aspektas „Kritikuok savo bičiulį“ yra veiksmingas tik kai vienas žmogus myli kitą.

Ir tada kritikuoja kitą tik todėl, kad iš tikrųjų pergyvena dėl jo.

Tačiau dauguma žmonių kritikuoja savo draugus tik norėdami būti viršesniais.  

Dar pasakė: „Niekada nemačiau, kad tie, kurie pavydžiai moko kitus ir kritikuoja juos dėl jų nuodėmių, taip kritikuotų ir save, kai patys prasižengia.

O priežastis, kaip rašoma Patarlėse (10:12) yra ta, kad „Visas nuodėmes padengs meilė“.

Jie myli save, todėl savaime suprantama, „padengia“ visas savo nuodėmes.

O kadangi kitų žmonių jie nemyli, jų nuodėmės jiems „bado akis“, todėl ir skaudina juos“.

Ravas Baruchas dar paaiškino Toros sakinį: „Tomis dienomis nebuvo karaliaus Izraelyje, kiekvienas darė tai, kas jam atrodė teisinga“ (Šoftim 17:6):

„Tomis dienomis“ nebuvo žmogaus, kuris teistų save ir savo veiksmus ir stengtųsi valdyti save.

Kiekvienas moka teisti tik draugo veiksmus ir bando valdyti draugą bei būti viršesniu už jį.

O kas liečia jį patį – „kiekvienas darė, kas jam atrodė teisinga“ – viskas, ką daro pats, jo akyse yra teisinga“.

„Jei ne Tavo Tora, būčiau pražuvęs“

 1927–1928 metais mūsų mokytojui Baal aSulamui išvykus į Londoną, jo mokiniai rinkdavosi mažame ravo Moše Barucho Lembergerio namuke ir čia kartu mokydavosi.

Ravas Baruchas pasakojo, jog tam, kad neprižadintų namiškių, sėdėdavo susigrūdę mažoje virtuvėlėje.

Dar pasakojo, jog dėl didelio vargingumo į tą pačią kavą daug kartų pildavo vandens.

Tačiau nei vienas nekreipė dėmesio nei į didelį ankštumą, nei į sudėtingas sąlygas, nes vienintelis dalykas, kuris juos visus domino, buvo ryšio su Kūrėju pasiekimas.

Jiems nerūpėjo nei geresnis maistas – pasitenkindavo tik tuo, kas būtina, nei didesnis butas, nei karjera, nei sąskaitos banke.

Jų nusiteikimas buvo tvirtas ir konkretus, sakyte sakantis, jog neverta stengtis dėl jokio šio materialaus pasaulio įsigijimo, tačiau visas pastangas verta paskirti vien tik ryšio su Kūrėju pasiekimui.

Tarp kitko, yra pasakojama, jog ravas Baruchas Šalomas buvo labai artimas ir labai prisirišęs prie rabi Moše Barucho ir kiekvieną Šabatą po maldos abu valandą mokydavosi rabi Moše Barucho namuose, o tada kartu atlikdavo Kidušą.  

Rabi Neta Brizel pasakojo:

„Prieš šešiasdešimt metų vienas judėjas, vardu Ari Mordechajus Vekselšteinas „Beit Israel“ rajone statėsi namą.

Šiose statybose po dvylika valandų per dieną dirbo ravas Baruchas.

Po kurio laiko ravas Ari Mordechajus įsikėlė gyventi į tą namą.

Namo statyba dar nebuvo pilnai užbaigta, todėl prasidėjus lietui vanduo ėmė bėgti į namo vidų.

Ravo Ari Mordechajaus žmona ėmė šaukti, kad jis nueitų pas ravą Baruchą ir paklaustų, ką daryti.

Buvo dvylikta valanda nakties, ir ravas Ari Mordechajus visai nenorėjo eiti ir trukdyti ravo Barucho. Tačiau kitos išeities nebuvo.

Todėl nuėjo į ravo Barucho namus, ir pamatė ravą Baruchą po dvylikos valandų darbo dienos sėdintį prie degančios žvakės vidury nakties ir su didžiausiu įsigilinimu besimokantį šventą knygą Zohar.

Ravo Barucho namuose buvo didžiulis nepriteklius, ne visada būdavo netgi ką duoti valgyti vaikams. Daugybę kartų vaikai išeidavo ryte į mokyklą nevalgę.

Tačiau nežiūrint į didelį vargingumą ir trūkumus, ravas Baruchas be perstojo, dieną ir naktį mokėsi vidinės Toros.

Ir nors buvo priverstas dirbti, kad aprūpintų šeimą, nenutraukdavo savo užsiėmimų netgi darbe.

Yra pasakojama, jog ravas Baruchas tam, kad parneštų šeimai duonos kąsnį, nuėjo dirbti į darbo stovyklą, kuri užsiėmė kelių tiesimu.

Ir kai čia buvo ieškomas savanoris, kuris miegotų virtuvėje ir atsikėlęs valanda anksčiau už kitus darbininkus paruoštų jiems karšto gėrimo – pasisiūlė ravas Baruchas.

O priežastis buvo ta, kad vienintelė vieta visoje stovykloje, kur degė šviesa, buvo būtent virtuvė.

Ir ten ravas Baruchas atsikeldavo pirmą valandą nakties ir mokydavosi iki pat ryto. O po to dirbdavo visą dieną kartu su kitais darbininkais...

Rabanit pasakojo, jog būdavo dienų, kai neturėdavo pinigų net nusipirkti žibalo lempai. Tačiau ravas Baruchas nenuleisdavo rankų – eidavo į terasą ir čia mėnulio šviesoje mokydavosi toliau.

1934 metais ravas Baruchas ir jo bičiulis rabi Jehuda Brandvainas išėjo dirbti į statybas. Tuo metu jie statė Chevrono policijos pastatą.

Ravas Baruchas pasakojo, jog matė ten vieną darbininką, kuriam siūlė valgyti kiaulieną ir kuris, nors buvo visiškas pasaulietis, griežtai atsisakė.

Ravas Baruchas papasakojo tai savo tėvui Baal aSulamui – jis kalbėjo apie tai todėl, kad tai puikus didžiulės auklėjimo jėgos pavyzdys.

1935 metais Baal aSulamas persikėlė į Bnei Braką. Čia ravas Baruchas ir rabi Jehuda Brandvainas su didžiausiu pasiaukojimu pastatė Beit-midrašą (Mokymo namus).

Jie visą dieną dirbdavo, o paskui vidurnaktį keldavosi ir be jokio poilsio mokydavosi Toros.

Kaip parašyta Psalmėse (119:62): „Atsikelsiu vidurnaktį dėkoti už Tavo teisingumo įstatymus“.

1948 metais, Nepriklausomybės karo metu, daug arabų iš Jafos pabėgo į Gazos ruožą. Tad į Jafą atvyko daug judėjų iš Jeruzalės, kurie apsigyveno arabų paliktuose butuose.

Tuo metu Ravas Baruchas taip pat atvyko į Jafą, ir apsistojo bute Chasan Bek rajone.

Sukrėtimas

1948 metais įvyko didžiulis sukrėtimas ravo Barucho Ašlago gyvenime: jo tėvas patyrė du  infarktus, antrasis širdies smūgis buvo ypatingai stiprus.

Po jo Baal aSulamas jau negrįžo prie įprasto pamokų ritmo.

Jo sveikatos būklė buvo kritiška, todėl pamokas vesdavo tik vieną kartą per savaitę – pirmadieniais, tuo tarpu seniau, prieš širdies smūgį, pamokos vykdavo kasdien.

Dabar likusias jėgas jis nusprendė paskirti komentaro „aSulam“ užbaigimui.

Tuo laiku Ravas Baruchas, neturėdamas kito pasirinkimo, naktį eidavo į ravo Jehuda Brandvaino namus Hilelio gatvėje TelAvive. Ten jie kartu mokydavosi iki pat ryto.

Taip pat po savo sugrįžimo iš Tiberijos prie jų prisijungė rabi Abrahamas Aškenazis. 

Ravas Abrahamas Brandvainas pasakojo:

„Kartą ravas Baruchas antrą valandą nakties atvyko pas mano tėvą ir pasibeldė į duris, tačiau mano tėvas buvo labai pavargęs ir negirdėjo beldimo.

Ravas Baruchas nusileido žemyn ir ėmė garsiai šaukti mano tėvą.

Nepraėjus nei kelioms minutėms, nusileido gretimai esančio viešbučio savininkas su lazda, kad pamokyti keistuolį, stovintį antrą valandą nakties ir šaukiantį savo bičiulį...“.

Pamokos ir mokymas

Savo tėvo prašymu, ravas Baruchas ėmė vesti pamokas.

Greitai aplink jį susirinko Toros išminčių, dvasinį darbą dirbančių mokinių grupė, tokių kaip: rabi Icchakas Agasi, ravas Hilelis Gelbšteinas, ravas Mordechajus Klar, ravas Azrielis Chaimas Lembergeris.

Jie vieningai susibūrė aplink jo vadovavimą ir mokymą ir po truputį susiformavo šių nuostabių, visa širdimi Baal aSulamo keliui atsidavusių tiesos žmonių grupė.

Ravas Azrielis Chaimas Lembergeris pasakojo: „Negalėjau Baal aSulamo klausti kiekvieno dalyko, todėl paprastai klausdavau jo sūnaus ravo Barucho“.

Ir daugelis elgėsi taip, kaip ravas Azrielis.

„O ką jau kalbėti apie jo mokytoją“

Pasakojama apie tai, kaip pas Baal aSulamą pateko rabi Mordechajus Klar:

„Jaunystėje rabi Mordechajus mokėsi chabado ješivoje, ir besimokant knygą „Tanija“, jam iškilo 14 klausimų ir prieštaravimų.

Ir kai apie tai papasakojo savo uošviui (rabi Baruchui Moše Lembergeriui, kuris buvo vienas iš labiausiai pasižymėjusių Baal aSulamo mokinių bei jo patarnautojas), šis patarė, jog nueitų pas jo mokytoją Baal aSulamą, kuris išspręs visus jo prieštaravimus.

Rabi Mordechajus nuėjo ir ėmė laukti prie Baal aSulamo durų.

Tuo tarpu prie jo priėjo ravas Baruchas ir pasiteiravo apie jo prašymą.

Iš pradžių rabi Mordechajus nenorėjo jam sakyti, tačiau po didelių įkalbinėjimų pasakė, jog susidūrė su tam tikrais klausimais chasidų mokyme ir išdėstė juos ravui Baruchui.

Tada ravas Baruchas papasakojo jam praktinį pavyzdį, kurio dėka visi rabi Mordechajaus klausimai išsisprendė.

Rabi Mordechajus pagalvojo savo širdyje: „Jei jau mokinys gali atsakyti į visus klausimus, tai ką kalbėti apie jo mokytoją“.

Ir nuo tada tapo ištikimu ir atsidavusiu Baal aSulamo mokiniu. O vėliau, dar Baal aSulamo gyvenimo metais, ėmė mokytis pas jo sūnų ravą Baruchą Šalomą.

Ravas Baruchas užima savo tėvo vietą ir tęsia jo kelią

1954 metais, per Jom-Kipurą užtemo pasaulyje šviesa – mirė Kūrėjo žmogus, mūsų mokytojas Baal aSulamas.

Jo mokiniai tikėjosi, jog ši diena neateis.

Tačiau dideliam jų skausmui, ji vis tik atėjo. Ravas Baruchas Šalomas, Baal aSulamo pirmagimis sūnus bei kiti artimiausi mokiniai nenorėjo nuleisti rankų, nors to, kas įvyko, nebesugrąžinsi.

Mirus mokytojui, mokinių sielose atsivėrė didžiulė tuštuma ir trūkumas.  

Pasibaigus „Šiva“ laikotarpiui (septynias dienas trunkantis gedulo laikas), į ravą Baruchą kreipėsi jo tėvo mokiniai bei daugelis jo paties mokinių su prašymu, jog imtųsi vadovauti jų bendruomenei ir ravas Baruchas jų prašymą priėmė.

Rabi Hilelis Gelbšteinas, ištikimas ravo Barucho mokinys, pasakojo: „Ėmiau mokytis pas ravą Baruchą dar esant gyvam Baal aSulamui.

Mokiausi pas jį keletą metų iki jo tėvo mirties. Šituo laikotarpiu jis mane mokė kabalos išminties iš knygos „Mokymas apie dešimt sfirot“.

Per visus tuos metus ravas Baruchas man nepasakė nei vieno žodžio apie darbą Kūrėjui ir man net neatėjo į galvą mintis, jog jis turi supratimą apie šį išaukštintą dalyką.

Po Baal aSulamo mirties, kai mokiniai paskyrė ravą Baruchą tęsti jo tėvo kelią ir užimti jo vietą, ravas Baruchas pradėjo kalbėti apie labai gilius darbo Kūrėjui aspektus.

Tada visi mokiniai pamatė, jog jis kalba su absoliučiu tikslumu, lygiai tais pačiais žodžiais, kaip jo tėvas.

Tuo tarpu kiti kalbėdami įnešdavo kažką iš savo supratimo, ir kalba nebūdavo tokia tiksli.

Aš be galo stebėjausi: kaip galėjo žmogus, tiek daug suprantantis Toroje ir Kūrėjo darbe, daug metų nepasakyti nei vieno žodžio apie tai?!

Tada pamačiau jo begalinį didumą – jis iš tiesų buvo didžiausias iš didžiausių. O iš kitos pusės – pats kukliausias“. 

Gilūs jausmai savo tėvui

Gilūs ravo Barucho Šalomo jausmai savo tėvui, besąlygiškas anuliavimasis, bei susiliejimas su juo atsiskleidžia ravo Barucho laiškuose.

Taip rašė vienam savo mokiniui po tėvo mirties:

„Dėl tavo klausimo, kodėl paliko mus tokius vienišus kovoje.

Pasakė išminčiai: „Kiekvienas, kuris verkia ir gedi teisuolio...“.

Reikia pasakyti, kas yra raudos ir gedėjimo aspektas...

Kai teisuolis yra pakviečiamas į „Dangaus ješivą“ (miršta), visi pajunta begalinį jo trūkumą, širdys prisipildo pergyvenimo bei skausmo, tada visa tai atsiveria ir pasireiškia ašaromis.

Šis trūkumo pajautimas vadinasi malda, ir dėka maldos vėl pritraukiame tai, ką praradome.

Tačiau jei nekreipiame į tai dėmesio ir susitaikome su situacija, tada kaskart vis labiau nutolstame, kol užmirštame.

Tada yra kaltinimas žmogui, kodėl „teisuolis pražuvo ir niekas neatkreipė į tai dėmesio“. 

1955 metais per Tu-Bišvat šventę („Medžių nauji metai“), netrukus po savo tėvo mirties, ravas Baruchas vienam savo mokiniui rašė:

„Tu-Bišvat šventės metu sakome palaiminimus vaisiams.

Kaip sakydavo mano tėvas, kad visas skirtumas tarp šventumo ir klipot (netyrumo sistemos) pasireiškia vaisiuose: vaisiai atsiranda darbo dėka.

Tuo tarpu „svetimas dievas, nevedantis vaisių“.

O galimybė nusipelnyti vaisius ateina tik dėka chesed savybės. Tada nusipelnome „medžio, vedančio vaisius“ aspekto. Nes žmogus – „lauko medis“.

Ir tik dėka to kelio, kurį gavome iš mano tėvo, nusipelnome vaisių, ir tai aspektas „veistis ir daugintis“.

Kitame laiške savo mokiniui rašė:

„Žinokite, mano draugai, po to, kai buvome kartu su „Izraelio šviesa“ (Baal aSulamu), mes turime didesnę galimybę ateiti prie artumo su Kūrėju.

Mes turime tik klausyti jo balso ir saugoti jo sandorį.

Jo (Baal aSulamo) balsas yra kaip gyvo Ari balsas ir jis nenutrūks mumyse, net kai jo nėra šalia.

Ir be abejo, jis yra mūsų užtarėjas, kaip parašyta Toroje: „Ir pasigirs jo balsas, jam įeinant į Šventovę“.

Jei, eidamas šventumo keliu, žmogus „klauso jo balso“, jam būtinai pasiseks.

Nusipelnėme išgirsti Kūrėjo balsą,  kai buvome gyvojo Ari (Baal aSulamo) draugijoje. Ir be abejonės, jis stengiasi dėl mūsų.

O iš mūsų kas reikalaujama? Suprasti savo blogą padėtį ir neprašyti iš Kūrėjo jokių „nereikalingų priedų“, o tik paprasto gyvenimo šventume, ir tada:  „Ateinančiam išsityrinti yra padedama“.

Ir dar ravas Baruchas rašė apie savo tėvo kelio esmę:

„Baal aSulamas pasistengė taip, kad paprastas žmogus, einantis jo keliu, galėtų ateiti į susiliejimą su Kūrėju, kaip (anksčiau galėjo tik) ypatingas išminčius”.

Tuo tarpu anksčiau tam reikėjo būti ypatingu išminčiumi.

Dar anksčiau, prieš Baal Šem Tovą, tai pasiekti galėjo tik „pasaulio didieji“. Kitaip nebuvo galima ateiti prie dieviškumo pasiekimo”.

Ir dar pasakė: „Mokymasis iš Baal Šem Tovo mokinių knygų duoda žmogui didelę šviesą mokymosi metu.

Tačiau, kai nustojame mokytis, tada šviesa nustoja šviesti.

Tuo tarpu mano tėvo ir mokytojo knygos „šviečia“ žmogui visur ir visada“.

Kartą ravas Baruchas pasakė štai ką:

„Nors rabi Šimonas nebuvo pats didžiausias kartos tana – nes juk buvo ir rabi Akiva ir kiti išminčiai – tačiau Kūrėjas jį pasirinko būti „kanalu“ dieviškumo atvėrimui. Taip pat kaip ir šventą Ari savo kartoje, taip pat ir mano tėvą savo kartoje“.

Apie tai rašė Baal aSulamas savo knygoje „Toros dovanojimas“ straipsnyje „Atverti sprindį, užverti du“, skyriuje „Leidimas iš Dangaus“:

„Išminties apie tiesą“ (kabalos išminties) paaiškinimas visai nepriklauso nuo išminčiaus kabalisto „didumo“ ar „mažumo“, tačiau viskas priklauso nuo ypatingo sielos švytėjimo, skirto šiam tikslui – atvėrimui.

Ir šis sielos švytėjimas yra „leidimas ir Dangaus“, kad atverti šią aukštutinę išmintį”.

1956 metais ravas Baruchas savo laiške rašė:

„Iš tikrųjų reikia suprasti sudėtingą ir rimtą klausimą. Mes nusipelnėme išgirsti gyvo Kūrėjo žodžius iš Ari (Baal aSulamo) lūpų ir pamatėme, jog nėra to, kas būtų nuo jo paslėpta.

Kiekvieną kartą, kai nusipelnydavome anuliavimosi prieš jį visa širdimi ir siela, pajausdavome, kad esame dvasinėje erdvėje, aukštesnėje už visas šio pasaulio tuštybes.

Ir kaip galėjo atsitikti, kad likome dabartinėje būsenoje, kiekvienas pagal savo lygį? Juk kiekvienas iš mūsų turėjo būti daug aukštesnėje pakopoje, negu yra dabar?!“

Tęsdamas ravas pateikė atsakymą, iš kurio mes pateiksime tik reziume:

„Taigi, net jeigu mes nusipelnėme išgirsti gyvo Kūrėjo žodžius iš pačios Šchinos, kalbančios mano tėvo lūpomis, tačiau vis tiek pasirinkimas liko mūsų rankose.

Todėl visi Baal aSulamo atvėrimai mums buvo tik tam, kad paskiau galėtume eiti be pagalbos.

Tad su kiekvienu Toros atnaujinimu, kurį mums atvėrė, su dvasiniu pakilimu ir tvirtu įsitikinimu, jog savo gyvenimą reikia paskirti tik tam, kad sąlygoti malonumą Kūrėjui – kartu su visu tuo iškart ateina „širdies sukietinimas“.

Kaip parašyta Toroje: „Nes Aš sukietinau jo širdį“. Ir tai dėl to, kad po to būtų pasirinkimo galimybė iš mūsų pačių pusės.

Ir tai vadinasi pastangos be pagalbos iš šalies. Nes jo noras – atvesti mus prie tobulumo.

Todėl kiekvienas pasiliko tokioje padėtyje, kuri netinka jo mokiniui“.

1956 metais kitame laiške žentui rabi Icchakui Agasi rašė:

„Žinok, broli, šiuo metu nėra daug žmonių, kurie galėtų priimti mano tėvo ir mokytojo tiesos kelią ir būtų pasirengę išgirsti tiesą.

Nes dabar matai tik daug vaikų. Ir ką aš galiu tau pasakyti, kai tu esi kūdikių namuose?

Rašai man, kad jie yra linksmi ir kupini džiaugsmo ir tai daro tau įspūdį.

Bet juk tokie ir yra kūdikiai – laimingi ir linksmi.

Tačiau yra žinoma, kad mes nekreipiame dėmesio į tai, ar kūdikis verkia, ar džiaugiasi, nes visas jo susijaudinimas, jausmai ir trūkumai apsiriboja nereikšmingais dalykais.

O tu susijaudini, kai matai, kad kūdikis verkia maldos metu. Ir taip pat tave jaudina, kai jis džiaugiasi ar šoka.

Tu rašai, kad pavydi vaikams, kaip jie džiaugiasi ir šoka. Ir ko tu nori – vėl grįžti į kūdikio lygį?

Tačiau žinok, mano broli, kad tau jau praėjo vaikystės laikotarpis, nes iki atėjimo į mano tėvo ir mokytojo mokymo namus, šokai taip pat, kaip ir jie“.

Išvykimas į užsienį

Iš karto po to, kai ėmėsi vadovauti mokinių grupei, ravas Baruchas išvyko į užsienį.

Tai  lėmė aršūs ginčai, kilę dėl knygos Zohar leidimo teisių.

Mūsų mokytojas ravas Baruchas nenorėjo dalyvauti visame šitame „purve“, ir atsitraukti nuo to, kas gyvenime svarbiausia – nuo darbo Kūrėjui ir nuo tiesos kelio.

Todėl praleido užsienyje 3 metus.

Jis išvyko vienas, o jo žmona su vaikais pasiliko Jafoje, ten kur jie ir gyveno.

Tuo tarpu ravo Barucho žentas rabi Icchakas Agasi sprendė teisinius ginčus su visais tais, kurie tvirtino turintys teisę į komentarą „aSulam“.

Pasibaigus šiam „juodam laikotarpiui“ ir rabi Icchakui Agasi laimėjus bylą teisme bei gavus knygos Zohar leidimo teises, ravas Baruchas grįžo iš savo „tremties“.

Jis perdavė savo išimtines teises į knygą Zohar ir į kitus savo tėvo raštus ravui Mordechajui Klar, nes nenorėjo naudotis nei vienu šių šventų pinigų centu.  

Tuo metu, kai gyveno užsienyje, ravas Baruchas susitiko su daug kitų ravų ir mokytojų. Vienas jų – Liubavičių rebe.

Jų pokalbis truko keletą valandų.

Vėliau jis papasakojo pagrindinius šio pokalbio aspektus:

viena tema – chochma ir bina, kurios Acilute yra dešinės ir kairės aspektai. Chochma – dešinėje, o bina, kuri bendrai yra chasadim šviesa – kairėje.

Tačiau kaip gali taip būti, juk paprastai chasadim turi būti dešinėje, o chochma – kairėje!?

Kita jų pašnekesio tema buvo dažnai chabado knygose minima knyga „Emek aMelech“.

Trečia tema – kaip turi atrodyti Kūrėjo darbininko atvaizdas ir kas jį charakterizuoja.

Taip pat ravas Baruchas Šalomas bendravo su rabi Joel Tetlbaumu (rabiJoališ iš Satmar), apie kurį ravas Baruchas daug kartų sakė, jog tai – ypatingas „Kūrėjo darbininkas“.

Ravas Baruchas davė daug pamokų Geitshede ir kitose Anglijos vietose.

Iš šio laikotarpio liko daug laiškų, kuriuos parašė savo mokiniams – laiškų, persmelktų susiliejimo su Kūrėju ilgesio, kupinų mokymo, kaip eiti darbo Kūrėjui keliu.

„Beit–midrašo“ (Mokymo namų) įkūrimas Bnei Brake

Butas ir „Beit–midrašas“

Grįžęs iš užsienio ravas Baruchas persikraustė į Bnei Braką (jis sakė, jog Bnei Brakas (ברקבני) – nuo žodžio הברקה „abraka“, kuris reiškia žybtelėjimą, blykstelėjimą. Tai reiškia žmogus norą, kad dėka Toros mokymosi, Kūrėjas jam įžiebtų Toros šviesą ir sugrąžintų prie gerumo).

Ir ten, mažame butuke Minc gatvėje įsteigė Mokymo namus, kur daug metų vedė pamokas.

Čia buvo be galo ankšta: didžiajame kambaryje buvo Mokymo namai, o kituose dviejuose mažesniuose kambariuose gyveno ravas ir jo šeima.

Tačiau ravas Baruchas visiškai nekreipė dėmesio į ankštumą ir visus patogumų trūkumus, jį domino tik vienas dalykas – susijungimas su Kūrėju ir su tais žmonėmis, kurie taip pat nori Kūrėjo artumo.

Prie ravo Barucho prisijungė rabi Jehošua Horovic, Baal aSulamo mokinys ir jie dažnai mokėsi kartu.

Rabi Jehošua Horovic sakydavo: „Mūsų mokytojas Baal aSulamas visą savo mochiną (supratimą) perdavė savo sūnui“.

Ravas Baruchas kiekvieną savaitę vykdavo į „Mea šearim“ rajoną, ir ten, rabi Jehošua Horovic namuose, pravesdavo pamoką.

Ir taip pat pats kartu su rabi Jehošua Horovic mokydavosi po kelias valandas.

Pirmieji mokiniai

Ravo Barucho pirmieji mokiniai buvo:

Rabi Icchakas Agasi, rabi Jehošua Horovic, rabi Mordechajus Klar, rabi Abrahamas Aškenazi, rabi Menachem Edelšteinas, rabi Hilelis Gelbšteinas, rabi Azrielis Chaimas Lembergeris, rabi Zalman Lembergeris, rabi Jakovas Ašlagas – ravo Barucho brolis, rabi Moše Aron Menachem Ašlag – kitas ravo Barucho brolis, rabi Šmuel Ašlag – ravo Barucho sūnus.

Mūsų mokytojo „Beit-midrašas“ buvo absoliučiai uždaras svetimiems.

Ir nors kaimynai galėjo dalyvauti maldose, tačiau vidiniuose dalykuose, tokiuose, kaip pamokos arba mokytojo rengiamos vaišės, galėjo dalyvauti tik tie, kurie įrodė tikrą norą, pasiruošimą ir rimtumą.

Rabi Mileris pasakojo, jog pirmą kartą atvyko pas ravą Baruchą, kai buvo dar jaunas vaikinas.

Jis norėjo patekti į Šabato vakaro vaišes, tačiau nebuvo įleistas.

Ir taip jis vaikščiojo pusę metų – ateidavo čia kiekvieną Šabatą, tačiau jo vis neįleisdavo.

O po pusės metų, kai pamatė, kad jis rimtai nusiteikęs, įleido jį...

Ravas Baruchas visiškai nenorėjo reklamos.

Jis iš tiesų manė, jog „palaiminimas yra tik nuo akių paslėptame dalyke“ ir todėl už „Beit-midrašo“ ribų niekaip nepasižymėjo.

Tad žmogus, kuris nebuvo ravo Barucho mokinys, net neįtarė, jog tame pastate Meinc gatvėje, Bnei Brake, egzistuoja Mokymo namai.

Ir kad nusipelnyti patekti į jo pamokas, žmogui reikėjo ypatingos „dangaus pagalbos“, nes kaip sakėme, ravas Baruchas buvo be galo kuklus.

Išvykos

 Ravas Baruchas dažnai rengdavo išvykas, kurių metu sutikdavo Šabatą įvairiausiose šalies vietovėse ir miesteliuose.

Formali priežastis buvo lėšų rinkimas, tačiau iš tikrųjų šios išvykos turėjo visiškai kitus tikslus: ravas Baruchas tose vietose rengdavo ypatingai pakylėtas ir išaukštintas vaišes.

Jose kalbėdavo apie savaitinę Toros dalį, apie svarbius ir išaukštintus darbo Kūrėjui aspektus.

Artimiausi ravo Barucho mokiniai, kurie visur keliaudavo kartu su juo, pasakojo, jog šių nuostabių kelionių atmosfera buvo pripildyta tikėjimo ir dvasingumo.

Šiose išvykose natūraliai susiformavo didžiulė vienybė tarp mokinių.

Ravas Baruchas keliaudavo ne tik Šabatų metu, bet ir kitomis dienomis, pasižyminčiomis išskirtinėmis datomis, kaip pavyzdžiui, Lag-baomer, tarpšventiniu laikotarpiu ir panašiai.

Visą laiką, kol turėjo jėgų, keliaudavo su savo mokiniais.

Be kita ko, dažnai vykdavo į šalies šiaurę.

Ir po to, kai Izraelio ginkluotosios pajėgos „Šešių dienų kare“ užkariavo Eilatą, ravas Baruchas su savo mokinių grupe džipu vykdavo į Eilatą ir praleisdavo ten dvi dienas.

Kaip pasakoja mokiniai, visose šiose kelionėse vyravo nuostabi vienybės ir artumo atmosfera, o tai iš esmės ir buvo šių kelionių tikslas.

Praėjus daug metų, situacija pasikeitė: ravas Baruchas sukvietė savo mokinius ir pasakė jiems apie tai, jog reikia įsigyti žemės sklypą Bnei Brake ir pastatyti jame didelį ir gražų Beit midrašą ir Beit knesetą (Mokymo ir Maldos namus).

Jis pajautė, jog atėjo laikas pateikti Baal aSulamo kelią daugumai. 

Užduotis buvo praktiškai neįgyvendinama, nes jų tada iš viso buvo tik dešimt žmonių, ir žemės sklypui įsigyti jiems reikėjo gauti didžiulę pinigų sumą.

Nekalbant apie tai, kad ravo Barucho mokiniai buvo paprasti darbininkai ir turėjo dideles šeimas.

Praktiškai visi be išimties gyveno nepritekliuje.

Todėl žemės sklypo Bnei Brake įsigijimas ir Beit kneseto pastatymas atrodė iš tiesų neįmanomas dalykas.   

Tačiau tai, kas atrodė neįmanoma, buvo įgyvendinta su didžiuliu atsidavimu ir pasiaukojimu: kiekvienas prisiėmė gauti dešimtąją visos reikiamos sumos dalį, tad nuėjo ir pasiėmė didžiules paskolas.

Taip pat kiekvieną vakarą eidavo nuo durų prie durų, prašydami paramos.

Taip surinko nemažą sumą.

Šiai „kampanijai“ vadovavo ne kas kitas, kaip pats artimiausias ravo Barucho mokinys rabi Icchakas Agasi.

Jis susidūrė su dideliais sunkumais ir kliūtimis, tačiau jų neišsigando.

Ir tik jo milžiniškų pastangų ir begalinio atsidavimo dėka buvo nupirktas žemės sklypas ir padėti Beit kneseto pamatai.

Šventumo jėga

„Laimingas žmogus, kurį Tu baudi, Kūrėjau“ (Psalmės 94:12)

1970 metų, 3 Marchešvano mėnesio dieną, mirė ravo Barucho žentas ir dešinioji ranka, vienas labiausiai užsidegusių mokinių rabi Icchakas Agasi.

Rabi Icchakas Agasi visa širdimi ir siela buvo susijungęs su Baal aSulamu, o po Baal aSulamo mirties, tapo ištikimu ravo Barucho mokiniu.

Tai buvo ir „proto“, ir „širdies“ žmogus – labai retas derinys viename žmoguje.

Kartą ravas Baruchas pasakė, jog rabi Icchakas yra labai „aukštos sielos“ žmogus.

Visuose šventumo dalykuose buvo pirmas ir pagrindinis. Jis buvo vienas iš ravo Barucho Mokymo namų įkūrėjų.

Kiekvieną naktį po vidurnakčio keldavosi ir mokiyavosi kartu su savo mokytoju ravu Baruchu.

Rabi Icchakas Agasi buvo tikras draugas.

Jo rūpestis artimu buvo toks stiprus, kad jei kuris iš bičiulių patekdavo į bėdą, tiek pergyvendavo dėl jo, kad negalėdavo ramiai miegoti, kol neišspręsdavo jo problemos.   

Ravas Baruchas niekada negedėdavo jokio žmogaus.

Tačiau mirus rabi Icchakui, jis padarė išimtį ir gedėjo po jo laidotuvių.

Ravas Baruchas apskritai kalbėjo nedaug, o ypač tokiais sunkiais momentais. Tik pasakė: „Tas, kas turėjo stiprų ryšį su rabi Icchaku Agasi, to gyvenimas buvo pripildytas šventumo!“.

Ir dar: „Ėjimo virš logikos (žinojimo) aspektas priklauso nuo žmogaus žinojimo didumo. Nes žmogui, kurio žinojimas mažas, nereikia didelių pergalėjimo jėgų, norint eiti virš logikos.

Tuo tarpu žmogui, kurio žinojimas yra didelis, tam, kad jį anuliuoti, reikalingas didžiulis pergalėjimas. Ir tai yra tikrasis ėjimas virš logikos.

Ir būtent toks buvo rabi Icchakas Agasi“.

Praėjus keletui metų, vyriausioji rabi Barucho dukra Jehudit susirgo vėžiu.

Ji buvo rabi Icchako Agasi žmona.

Ravas Baruchas pasakojo, jog ji ateidavo pas Baal aSulamą ir jie kalbėdavo apie darbą Kūrėjui.

Taip pat ji su savo tėvu ravu Baruchu kartu mokėsi šventą knygą Zohar.

Ir tai parodo, kad dirbti Kūrėjui gali kiekvienas, kurio viduje dega tiesos troškimas, neleidžiantis žmogui nusiraminti, nepriklausomai nuo to, ar tai vyras, ar moteris.

Jos sūnus rabi Menachem Agasi pasakojo, jog ji niekada jo nebučiuodavo, kaip įprastai mamos bučiuoja savo sūnus.

Nes Baal aSulamas jai pasakė, jog nuo to laiko, kai jai gims vaikai, ji „nukris“ iš savo pakopos...

Tomis sunkiomis kovos su liga dienomis, ravas Baruchas dėl dukters pasveikimo skaitydavo Tehilim psalmę, kas yra įprasta, ištikus tokiai nelaimei.

Tačiau viskas nusprendžiama Danguje, tad 1981 metų 10 ijaro mėnesio dieną, ravo Barucho dukra Jehudit paliko šį pasaulį.

Skausmas buvo didžiulis, nes ji buvo susijungusi su savo tėvu ravu Baruchu visa savo širdimi ir siela ir paskyrė jam visą savo gyvenimą.

Ravo Barucho žmona raudojo širdį draskančia rauda.

Vienas iš mokinių rabi Neta Brizel pasakojo, jog tąsyk ravas Baruchas užėjo pas rabanit į kambarį ir pasakė jai:

„Kodėl tu verki? Argi iš tavęs paėmė tai, kas priklausė tau?“

Ir daugiau nieko nebesakė.

Nežiūrint į šiuos ir daugelį kitų skaudžių bei nemalonių įvykių, ravas Baruchas toliau ėjo savo keliu į šventumą ir visiškai nesidairė atgal.

Ir iš tiesų, jame nebuvo galima pastebėti jokio pasikeitimo po dukros mirties.

Jis sakydavo: „Tas, kas dairosi į praeitį, yra „pensininkas“ Kūrėjo darbe“.

Ir taip elgėsi pats: niekada nesižvalgė atgal ir jame visi skaudūs ir nemalonūs gyvenimo įvykiai buvo visiškai nepastebimi.

Apie jį kalba šis pasakymas: „Stiprūs savo jėga, vykdantys Kūrėjo žodį“ (Psalmės 103:20).

Iš tiesų jame visą gyvenimą „švietė“ aukštutinė jėga ir stiprybė ir jis kaip karys žygiavo pirmyn Kūrėjo keliu.

Ravas Baruchas sakydavo:

„Žmogus kiekvieną dieną turi atverti „naują puslapį“ ir netgi keletą kartų per dieną. Žmogui reikia užmiršti praeitį ir statyti dabartį iš naujo“.

Ir mes, jo mokiniai, tai matydavome jame visados: ar tai būdavo didelės ar mažos problemos, jis viską pergalėdavo ir pradėdavo iš pradžių.

Taip elgėsi mirus jo tėvui Baal aSulamui, kuomet visas pasaulis atrodė, kaip laivas, netekęs kapitono.

Taip elgėsi mirus rabi Icchakui Agasi ir rabi Mordechai Klar, kurie buvo jo Mokymo namų „kertiniai stulpai“.

Taip pat elgėsi ir po dukros Jehudit Agasi bei žmonos mirties.

Ir taip visą laiką, kas benutiktų.

Noro jėga ir tvarkingumas gyvenime

1970 metų viduryje ravas Baruchas susirgo: jį prie lovos prikaustė dideli nugaros skausmai.

Tai nebuvo pirmas kartas, kai jam pasireiškė nugaros skausmai, tačiau šis buvo pats stipriausias.

Apžiūrėjęs jį gydytojas pasakė, jog šiuo atveju yra tik vienas vaistas ir tai – plaukiojimas jūroje.

Ravas Baruchas tuo metu buvo šešiasdešimt penkerių – amžiaus, kurio sulaukę daugelis jau yra praradę ambicijas ir jėgas.

Tačiau ravas Baruchas neatsisakė, ir pradėjo mokytis plaukti.

Plaukimo mokytojas pasakė vienam iš dalyvių apie ravą Baruchą: „Kai man ant delno užaugs plaukai, jis išmoks plaukti...“.

Tačiau ravas Baruchas užsispyrė ir mokėsi.

Ir nuo tada iki pat savo gyvenimo galo kiekvieną vasarą plaukiodavo jūroje.

Jo plaukimas buvo tikslus ir pagal tos dienos  jėgas.

Prieš įbrisdamas į jūrą, pasakydavo, pavyzdžiui: „Šiandien padarysiu aštuonis šimtus judesių“.

Ir taip plaukdavo, tiksliai skaičiuodamas judesius: keturi šimtai judesių pirmyn ir keturi šimtai – atgal.

Apskritai, jis buvo žmogus, kuris griežtai laikėsi tikslumo ir tvarkos.

Valgydavo nustatytu laiku, o ne tada, kai norisi.

Lietingomis dienomis, kai negalėdavo eiti prie jūros, eidavo į kokį nors mišką.

Ten pasimankštindavo, kad sustiprinti kūną ir vaikštinėdavo tarp medžių, paskendęs savo mintyse.

Kartą šalia ravo Barucho stovėjo du jo mokiniai ir vienas jų buvo įsigilinęs į kažkokį skelbimą laikraštyje, liečiantį jo uždarbį.

Ir tada ėmė plėšti iš iš laikraščio jį dominantį skelbimą.

Ravas Baruchas paprašė jo, kad atneštų laikraštį.

Tada išsitraukė degtukų dėžutę, padėjo ant laikraščio, paėmė peilį ir ėmė pjauti juo pagal degtukų dėžutės kraštą.

Ir po to tarė: „Kūnas yra tinginys ir reikia jį auklėti...“.

Ravas Baruchas Šalomas visada reikalavo tobulumo.

Ir kadangi žmogus yra kaip viena mašina, turinti dvi dalis: dvasinę ir fizinę, todėl reikalavo tobulumo ir tvarkos tiek dvasingume, tiek ir materialume.

Nes jei žmogus pratina save prie tvarkos ir tobulumo, jis turi tai daryti tiek materialioje, tiek dvasinėje srityje, nes materiali dalis padeda dvasinei.

Pavyzdžiui, kai vaišėse būdavo atnešamas maistas, ravas Baruchas norėjo, kad jis būtų patiekiamas tvarkingai ir skaniai, o ne bet kaip.

Ir kuomet reikėdavo atidaryti alaus butelius, neleisdavo atidaryti jų su šakute ar šaukštu, bet tik su butelių atidarytuvu – būtent tam skirtu įrankiu.

„Kūrėjo kariuomenės karys“

1975 metais ravas Baruchas persikėlė į Chazon-Iš gatvę. Ten įkūrė savo Mokymo namus.

Aplink jį susibūrė grupė žmonių, einančių Baal aSulamo keliu.

Kiekvieną naktį jie susirinkdavo klausytis ravo Barucho paskaitos iš knygos „Mokymas apie dešimt sfirot“ – nuo pirmos valandos nakties iki pat ryto.

Dažnai buvo galima sutikti jį tarsi kareivį žingsniuojantį tamsiomis miesto gatvėmis, kai jis eidavo pažadinti kai kurių mokinių.

Jo noras buvo vienas – įvykdyti Kūrėjo norą, todėl visai nepaisė savo garbės ir pats asmeniškai eidavo budinti mokinius.

Pamokos vykdavo kiekvieną naktį, ir taip – ne vieną dešimtį metų.

Ravas Baruchas mokė savo mokinius netgi Jom Kipuro naktį, ir netgi Devintą avo (tada jis paprastai kalbėdavo apie Šventyklos sugriovimo šaknis ir šaltinius dvasiniuose pasauliuose). 

Pamokos vidury išeidavo į aikštelę virš įėjimo laiptų, ir imdavo vaikščioti pirmyn atgal, tarsi liūtas narve: akys užmerktos, galva pakelta į viršų, visiškai atitrūkęs nuo šio pasaulio, visiškame susiliejime su Kūrėju, jis mintimis grįždavo prie to, apie ką kalbėjo pamokoje ir tai detaliai analizuodavo.

Laimingas tas, kuris nusipelnė išvysti šį nepaprastą reginį – tikrą liudijimą to, jog kiekvienoje kartoje yra tokie teisuoliai, kaip Abrahamas, Icchakas ir Jakovas.

Visoje jo išaukštintoje povyzoje švytėjo tikrų tikriausia Kūrėjo didybė.

Žmogui užtektų vien pamatyti šį didingą vaizdą, kad jam ateitų mintys apie visišką savęs anuliavimą prieš Kūrėją.  

Kiekvieną vakarą, kai visi mokiniai baigdavo savo darbo dieną, pas ravą Baruchą į pamokas vėl susirinkdavo mokinių grupė, ir tada, be knygos „Mokymas apie dešimt sfirot“, mokydavosi ir knygą Zohar,  kalbančią apie savaitinės Toros dalies aspektus.  

Reikia pastebėti, jog pas ravą Baruchą neegzistavo tokia sąvoka kaip „rabi moko“, bet – „rabi mokosi“.

Ravas Baruchas ne tik mokė kitus, bet sėdėjo ir mokėsi pats.

Daugelį kartų mokiniai atvykdavo į pamoką, o jų mokytojas – jau pačiame mokymo vidury.

Iš tikrųjų jis tiesiog įjungdavo juos į savo mokymą: atvykus mokiniui, įvesdavo jį į nagrinėjamą Ari raštų temą.

Atėjus kitam mokiniui, įvesdavo ir jį į mokymosi medžiagą.

Ir taip elgdavosi su kiekvienu prie pamokos prisijungusiu mokiniu.

Ketvirtadienis

Kiekvieną savaitę, atėjus ketvirtadieniui, Beit-knesetą apimdavo ypatinga nuotaika – septintą valandą vakaro ravas Baruchas vesdavo bendrą pamoką.

Į šią pamoką susirinkdavo visi – tiek nauji, tiek seni mokiniai. Atvykdavo daug žmonių iš visos šalies: nuo Tverijos iki Dimonos.

Paskui ravo Barucho mokiniai susirinkdavo į „draugų susitikimus“.

Čia, draugiškumo ir meilės atmosferoje, kartu sėdėdavo ir labai rimtai diskutuodavo apie būdus, kaip labiau atverti priedermės „Mylėk savo artimą, kaip save patį“ aspektą ir apie kelius, kaip pasiekti Kūrėjo artumą.

Šis draugų susitikimas pasibaigdavo vienuoliktą valandą vakaro. O pamoka su mokytoju prasidėdavo jau pirmą valandą nakties (taip būdavo ankstesniais metais, o vėlesniais metais pamokos prasidėdavo antrą valandą nakties).

Tokia buvo ravo Barucho mokinių kasdieninė gyvenimo realybė: kėlimosi kiekvieną dieną pirmą ar antrą valandą nakties, didžiulių pastangų tarp žmogaus ir jo artimo, tarp žmogaus ir Kūrėjo, realybė.

V dalis

ŠVENTĖS PAS RAVĄ BARUCHĄ

Šventas Šabatas

„Ateik, nuotaka“

Šabato vakarą mokytojas ravas Baruchas nusileisdavo į mokymo klasę anksti, maždaug antrą valandą dienos.

Tada su nuostabia melodija ir labai jausmingai  paskaitydavo „Šir aŠirim“ („Giesmių giesmė“).

Paskui ateidavo rabi Menachem Edelštein ir jie kartu mokindavosi apie „Karalienės-Šabato“ aspektus iš švento Ari knygos „Šaar akavanot“ („Intencijų vartai“).

Prieš pat Šabato pradžią susirinkdavo visi kiti mokiniai ir prasidėdavo Šabato sutiktuvių „tišas“ (ravo rengiamos šventinės vaišės): truputis vyno ir „kugelis“ (tradicinis aškenazių judėjų patiekalas), bei Tora iš ravo lūpų, pasitinkant šventą Šabatą.

Šabato šventumo esmė 

Šabato šventumo esmė – tai Kūrėjo dieviškumo atskleidimas Jo „darbininkų“ tarpe, kiekvienam pagal jo pakopą ir pagal jo pastangas.

Todėl Šabatas – tai lyg „pasaulis, kuris ateis“.

Ir „kiekvienas, kuris nesistengė Šabato vakare, ką valgys per Šabatą?“

Tai reiškia, kiekvienas, kuris nepasiruošė susitikimui su Kūrėju „priimdamas Toros ir priedermių jungą“ paprastomis, darbo dienomis bei stengdamasis „meilės artimui“ priedermėje – neturi indų, kad pajausti Kūrėjo atsivėrimą.

Ir kaip yra žinoma, žodžio Šabatas שבתabreviatūra yra בת – ש׳, ש׳– tai zeir anpin aspektas, o בת – tai malchut aspektas. Ir jie abu yra gavimo indai.

Todėl Šabato saugojimo aspektas reiškia, kad žmogus saugotų save savo noruose gauti, kad ne jie valdytų žmogų, bet žmogus valdytų juos, pagal Kūrėjo norą.

Ir tai aspektas – „kiekvienas  pašventina septintą (dieną)“.

Žodžio „septintas“ שביעי  abreviatūra yra  žodžiai היאשבי, ir tai užuomina į šventumo tašką, kuris yra žmogaus širdyje.

Žmogus turi jį „pašventinti“, tai yra atskirti ir suteikti nepalyginamai didesnį svarbumą, nei visiems kitiems jo širdies norams ir polinkiams.

Taip rašė ravas Baruchas apie tai, ką girdėjo iš savo tėvo:

„Šešios darbo dienos – tai zeir anpino aspektas, o Šabatas vadinasi malchut.

Ir čia iškyla klausimas: Juk zeir anpin yra aukštesnė pakopa už malchut?Kodėl tada Šabatas yra svarbiau už darbo dienas?!Ir dar – kodėl vadinasi „paprastos dienos (šiokiadieniai)“?

Esmė tame, jog pasaulis yra aprūpinamas tik iš malchut.

Todėl malchut vadinasi „kneset Israel“ – „Israelio sielų visuma“ ir iš čia bendrai Izraeliui ateina visas gerumas.

Todėl, nors šešios dienos reiškia zeir anpin aspektą, tačiau čia nėra susijungimo tarp zeir anpin ir malchut.

Todėl vadinasi „paprastos dienos“, nes šviesa iš zeir anpino nenusileidžia į malchut. Ir kadangi iš malchut nenusileidžia šventumas (į mūsų pasaulį), todėl vadinasi „šiokiadieniai“.

Tuo tarpu Šabato metu yra vienybė tarp zeir anpin ir malchut, ir tada iš malchut nusileidžia šventumas, todėl vadinasi Šabatas“.  

„Atmink ir saugok“ buvo ištarti vienu pasakymu“.

Paaiškinimas: „Tiek, kiek žmogus gali saugoti save, kad „nesusiteptų“ egoistine meile sau, tiek jis gali atsiminti apie Kūrėją“.

„Ir susilaikysi nuo kalbų“ – tai reiškia, tegul nebūna tavo kalbos per Šabatą tokios, kaip paprastomis dienomis.

Paaiškinimas: žmogaus kūnas vadinasi „paprastos dienos“, ir reikia dirbti su savo kūnu, kad „padaryti jį šventu“ bei tikrinti save, ar eini tiesiu keliu.

Ir tai – paprastų dienų darbas. Tuo tarpu Šabatas – tai Kūrėjo vardas, ir tada yra draudžiama taisyti savo kūną.

Šabato metu reikia kalbėti vien tik apie Kūrėjo didumą ir Toros svarbumą.

Tačiau iš kitos pusės, yra pasakyta: „Gojus, kuris laikosi Šabato, vertas mirties“.

Tai reiškia, jog jei žmogus jaučia, kad jis yra pilnas blogų savybių ir minčių, ir jaučia, jog jei nepadarys atgailos, jo siela atsidurs pavojuje, tada „gyvybės išgelbėjimo“ priedermė atšaukia Šabatą ir žmogus privalo užsiimti savęs taisymu“.

Ravas Baruchas pakomentavo „Ešet chail“ („Garbinga žmona“) citatą „Apgaulingas žavesys ir tuščias grožis“:

Jei žmogus užsiima darbu Kūrėjui dėl to, kad šiame darbe rado žavesį – tai yra melas. Arba dirba Kūrėjui, nes pamatė tame grožį – tada tai tuštumas.

Iš tikrųjų visas mūsų darbas Kūrėjui turi būti paremtas tikėjimu, netgi jei nėra žavesio ir nėra grožio.

Nes tik tada žmogus iš tikrųjų dirba Kūrėjui“.

Šabato eiga („sederis“)

Kiekvieną Šabato vakarą ravas Baruchas rengdavo „tišą“ (ravo rengiamos vaišės), kuris tęsdavosi iki vėlumos.

„Tišo“ metu dainuodavo nuostabias, susiliejimo su Kūrėju ir šventumo kupinas dainas.

Taip pat komentuodavo straipsnį iš savaitinės Toros dalies, paremtą jo tėvo Baal aSulamo žodžiais: rankose – dėžutė tabako, kurį karts nuo karto pauostydavo, kalbėdavo užmerktomis akimis, kupinas susijaudinimo ir ilgesio.

Pasibaigus „tišui“, kai didžioji susirinkusiųjų dalis išsiskirstydavo, ravas Baruchas nueidavo į savo nedidelį kambarį ir toliau kalbėdavo savo artimiausiems mokiniams iki pat vėlumos.

Kas liečia ravo Barucho kalbas tiek „tišų“, tiek jo pamokų metu, reikia pažymėti vieną stebėtiną reiškinį: mielas skaitytojas neabejotinai yra matęs žmones, kalbančius apie jiems brangų ir mylimą dalyką: tada jie ima kalbėti tyliau, kad kas nors neišgirstų, kalba ypatingai, su meile, lyg paslaptį ir tik tam, kas gali suprasti šį dalyką.

Taip ravas Baruchas kalbėdavo apie Kūrėją!

Niekada neteko matyti nieko panašaus jokiame kitame žmoguje.

Paprastai, kuomet kabėdavo apie Kūrėją, imdavo kalbėti tyliau, kad niekas kitas neišgirstų, ir kalbėdavo tik kaip paslaptį, su užuomina, ir jo meilė buvo matoma visiškai atvirai ir aiškiai.

Jo geri santykiai su Kūrėju buvo visiems akivaizdžiai matomi.

Palaiminta mūsų dalia, kad nusipelnėme matyti šį nepaprastą reginį.

Ir be abejonės, šis dalykas buvo galingi „degalai“ su juo susijungusiems artimiausiems jo mokiniams“.

Po dviejų trijų valandų miego, mokiniai vėl susirinkdavo pasiklausyti pamokos iš knygos „Įvadas į Mokymą apie dešimt sfirot“, kuri tęsdavosi iki pat ryto.

Po rytinės maldos ravas Baruchas darydavo „Kidušą“, kurio metu kalbėdavo apie darbo Kūrėjui aspektus.

Po to dainuodavo „Paruošiu šventines vaišes“, švento Ari sukurtą dainą.

Iš karto po šios dainos prasidėdavo šokiai – visi susirinkusieji trykšdavo džiaugsmo ir linksmumo šokiais.

Žiemos Šabatų metu ravas Baruchas pradėdavo mokytis jau nuo pusės trijų dieną, o vasaros metu pradėdavo ketvirtą valandą.

Taip mokydavosi keletą valandų iki pat saulėlydžio.

Tada kartu pasimelsdavo popietinę maldą „Minchą“ ir atlikdavo ritualinį rankų apiplovimą prieš trečią Šabato „trapezą“ (vaišes).

Daug kartų išeidavo prieš maldą „Mincha“ į lauką, ir žiūrėdavo į didelį lauke žaidžiančių vaikų būrį, kupinų entuziazmo ir visiškai suplukusių, be perstojo lakstančių į visas puses, triukšmingų ir šūkaliojančių vienas ant kito, tarsi turgaus prekeiviai.

Ir mes, jo mokiniai, kurie būdavome šalia jo, girdėdavome jį sakant:

„Pažiūrėkite, koks didelis yra vaikų gyvybingumas, ir kodėl mes neturime tokio gyvybingumo santykyje su Kūrėju?“

Toks buvo ravas Baruchas šventume: mokydavosi iš kiekvieno dalyko apie dvasinį darbą Kūrėjui (tačiau teisybės dėlei reikia pasakyti, jog jis pats buvo pilnas gyvybės, ir viską, ką bedarytų, darydavo su dideliu gyvybingumu bei didžiuliu džiaugsmu).

Trečios „trapezos“ atmosfera buvo ypatinga: visiška tyla, be jokių kalbų ir šurmulio.

Šiek tiek užkąsdavo ir susikaupdavo dainavimui.

Kiekvienas susitelkdavo ties išaukštintomis mintimis, kad iš Šabato šventumo pasiimtų kuo daugiau „degalų“ ateinančioms šešioms darbo dienoms.

Ravas Baruchas pats dainuodavo švento Ari dainą „Bnei eichala“, kuriai melodiją sukūrė jo tėvas Baal aSulamas.

Po to dainuodavo „Mizmor le David“, su džiaugsmo kupina melodija ir visi mokiniai pasiduodavo šiai džiaugsmo bangai.

Pabaigus šią dainą, likusieji mokiniai dainuodavo trečiai „trapezai“ skirtus „pijutus“ (religines dainas).

Po „Havdalos“, kurią atlikdavo ravas Baruchas, susirinkusieji trumpam išsiskirstydavo po namus, o po to vėl sugrįždavo „Šabato palydėtuvėms“.

Tuo metu vyravo ypatingos vienybės atmosfera, kad nusiteikti šešioms darbo ir paslėpimo dienoms, laukiančioms žmogaus.

Vasarą ši „trapeza“ baigdavosi dvyliktą valandą nakties, o po trijų valandų miego mokiniai vėl susirinkdavo trečią valandą nakties pradėti ateinančią savaitę su tinkamomis mintimis ir šventumo jausmu.

Palaimintas Šabatas

Kai Šabato metu būdavo laiminamas naujas mėnuo, ravas Baruchas Šalomas pakildavo ant „bimos“ (paaukštinimo sinagogos centre, ant kurio stovi ypatingas stalas, kur dedamas Toros ritinys skaitymui).

Ir iš ten, kupinas jausmo ir susiliejimo su Kūrėju, dainuodavo ištrauką: „Atnaujins mums Kūrėjas šį mėnesį gerumui ir palaiminimui“.

Dainavimo ir muzikos esmė

Pateiksime tai, ką ravas Baruchas kartą paaiškino apie muziką ir dainavimą:

„Muzika yra širdies polinkis ir pajautimas, be žodžių.

Jei žmogui gerai – tada jis džiaugiasi, jei žmogui blogai – jis liūdi.

Ir tai „chai“ („gyvulinė dalis“, viena iš keturių kiekviename pasaulyje esančių „negyvosios, augalinės, gyvulinės ir kalbančios“ dvasinių dalių) aspektas.

Tuo tarpu protas ir logika priklauso būtent „medaber“ („kalbančios dalies“) aspektui. Ir pakopų tvarka yra tokia, kad pirmiausiai pasiekiame „chai“ aspektą, ir tik po to – „medaber“.

Kitą kartą ravas Baruchas pasakojo, jog kiekviena melodija yra sudaryta iš klausimų atsakymų.

Viena dalis išreiškia klausimus, prašymus bei žmogaus skundus Kūrėjui, o kita – išreiškia atsakymus, t.y. didžiulį Kūrėjo išaukštinimą, kuris duoda atsakymą į viską.

Ir pagal žmogaus pakopą Kūrėjo darbe, yra ir melodijos supratimo jautrumas bei kokybė.

Gyvenimas

Ravas Baruchas kartą pasakė:

„Kai laiminame naują mėnesį ir sakome:

„Pasaulių Kūrėjau, tebus Tavo noras atnaujinti mums šį mėnesį gerumui ir palaiminimui, (...) gyvenimą, kuriame būtų meilė, Tora ir dangaus baimė, (...) gyvenimą, kuriame būtų turtas ir garbė“.

Tada tai tinkamas laikas žmogui patikrinti save: ko jam trūksta ir ko jis iš tikrųjų prašo“.

„Gyvenimas, kuriame būtų dangaus baimė ir nuodėmės baimė“:

Baal aSulamas taip paaiškino šiuos žodžius – „nuodėmės baimė“ reiškia, kad žmogus vykdo Torą ir priedermes, nes bijo, kad padarys nuodėmę ir tai nepriartins jo prie darbo Kūrėjui.

Tuo tarpu „dangaus baimė“ reiškia, kad žmogus jau yra tokioje aukštoje pakopoje, kad yra užtikrintas, jog nenusidės.

Tačiau jis vis tiek turi turėti „dangaus baimę“, t.y. saugotis ir būti atsargus dėl Kūrėjo didumo ir Kūrėjo įsakymo, virš savo logikos.

Roš chodeš („Naujas mėnuo“)

Roš chodeš aspektai

Roš chodeš turi panašumo su Roš ašana (t.y. su Naujais metais, nes Roš chodeš pažodžiui – „mėnesio pradžia (galva)“, o Roš ašana – „metų pradžia (galva)“).

Po galvos išeina ir visas kūnas, t.y. pagal tai, kokie yra žmogaus norai mėnesio pradžioje, toks bus ir visas mėnuo.

Jei žmogus nustato save šventumo norams, tada visas mėnuo eina „šventumo keliu“.

Jei su Kūrėjo pagalba pasiseka atlikti šventumo veiksmus ir išlikti šventumo mintyse – tada žmogus yra laimingas.

Jei nepavyksta, tada dėka to, kad žmogus mėnesio pradžioje nustatė save šventumui, jo širdyje gimsta tikra malda, kad Kūrėjas jam padėtų.

Ir tada, kaip pasakyta: „Kūrėjo išgelbėjimas – akimirksniu“.

„Šis mėnuo jums – mėnesių pradžia“ (Šmot 12:2), Raši taip komentuoja šį sakinį:

„Moše iškilo sunkumas dėl jauno mėnulio – jis negalėjo suprasti, kokio dydžio mėnulį reikia laiminti.

Ir Kūrėjas jam pirštu parodė mėnulį danguje ir pasakė: „Kai pamatysi tokį, tada ir laimink“.

Ravas Baruchas tai paaiškino:

„Moše susidūrė su problema: kaip jis gali sakyti Israeliui, kad laimintų mėnulį, kuris yra „Dangaus karalystės“ aspektas, tuo laiku, kai jis visai nešviečia?!

Ir atsakė jam Kūrėjas: „Kai pamatysi tokį, tada laimink“.

Tai reiškia, kad būtent tada, kai žmogus nejaučia poreikio ir traukos dvasingumui, tada jis yra pačioje didžiausioje paslėpimo būsenoje, ir būtent tada žmogus turi priimti sau „Dangaus karalystės jungą“.  

Kitą kartą ravas Baruchas paaiškino taip:

„Jaunaties metu mėnulis yra savo mažiausioje būsenoje, paskiau jis didėja, kol pasiekia savo didžiausią pilnumą, o paskui vėl sumažėja.

Tai reiškia, kad tokia yra žmogaus „Dangaus karalystės priėmimo“ tvarka.

Kai žmogus pasiekia tobulumą, tada jis galvoja, jog nebėra daugiau ką pridėti, todėl „iš dangaus“ jį „sumažina“.

Ir tada žmogus turi statyti „Dangaus baimę“ iš naujo: vėl galvoti apie Kūrėjo darbą, galvoti, kokia yra šio darbo esmė, ką jis nori pasiekti savo gyvenime.

Visi pakilimai ir kritimai – kaip besisukantis ratas, kuris kaskart juda vis į priekį.

Iš tikrųjų, kritimas, kai žmogus jaučia, jog trūksta „Dangaus baimės“ ir meilės Torai – tai taip pat pakilimas.

Tai yra tam, kad kiekvieną kartą žmogus atnaujintų tuos pagrindus, ant kurių jis stato savo „Dangaus baimę“.

Todėl kiekvieną mėnesį, kai žmogus atverčia naują savo darbo Kūrėjui puslapį, reikia galvoti apie „Dangaus karalystės“ priėmimą iš naujo ir nuolat sau „atnaujinti Torą“. 

„Draugų susitikimai“

Prieš naujo mėnesio pašventinimo („roš chodeš“) garbei skirtas vaišes, buvo rengiami „draugų susitikimai“ (gerokai vėlesniu laikotarpiu ravas Baruchas nustatė naują laiką šiems susitikimams – kiekvieną ketvirtadienį).

Ši „draugų susitikimo“ tradicija buvo įsteigta dar paties Baal aSulamo.

Ir ilgainiui, vėlesniais ravo Barucho gyvenimo metais, susirinkdavo jau keletas grupių.

Tai būdavo ypatingas laikas, kuomet susirinkdavo draugai iš skirtingų visos šalies vietų, susitikti ir pabūti drauge, o po to – ir bendroms vaišėms.

Į šį susitikimą draugai susirinkdavo vis kito iš dalyvių namuose.

Jis paruošdavo šiek tiek „lechaimo“ (gėrimų) ir lengvų užkandžių.

Diskusijos pagrinde būdavo apie tai, kaip ateiti prie meilės artimui ir apie didelę naudą, kurią ji atneša tiek žmogui, tiek visuomenei.

Taip pat skaitydavo ravo Barucho straipsnį, kalbantį apie tai, kaip ateiti prie artumo ir susijungimo su Kūrėju.

Mokiniai diskutuodavo, keldavo klausimus, bandydavo į juos atsakyti ir dėka to išsiaiškindavo ir iškeldavo daug aspektų.

Šių susitikimų metu vykdavo taip pat ir intensyvus „minčių“ (intelektualinis) darbas, nes kiekvienas stengdavosi pamatyti ir iškelti savo draugų gerąsias savybes bei išlikti vien tik šventumo mintyse.

Nes yra žinoma, jog mintys iš vieno pereina kitam, ir ypač tai galioja tarp žmonių, kuriuos sieja dvasinis ryšys.

Savaime suprantama, šie „draugų susitikimai“ iš esmės buvo rimtas dalykas, tačiau čia vyravo labai draugiška, ne pamokos atmosfera.

Draugai domėjosi, kaip sekasi vienas kitam ir kalbėjosi apie kasdienius draugų gyvenime vykusius dalykus, ir taip pat apie kiekvieno asmeninius bei šeimyninius reikalus.

Kaip minėta, draugų susitikimai kiekvieną kartą vykdavo vis pas kitą narį, ir po to visos grupelės susirinkdavo kartu Beit-midraše „roš chodeš“ vaišėms. 

„Roš chodeš“ vaišės

Kiekvieno „Roš chodeš“ („Naujo mėnesio“)  metu buvo rengiamos vaišės ir kiekvieną kartą vis kitas mokinys apsiimdavo jas suruošti.

Beje, reikia paminėti, jog pasibaigus šventinėms vaišėms, ravas Baruchas Šalomas gerdavo vyną, kuriam buvo sakomas palaiminimas „Geras ir darantis gerumą“.

Ir reikia pažymėti, jog palaiminimą „Geras ir darantis gerumą“ sakydavo tik saldžiam, o ne sausam vynui.

Esmė tame, kad „Kūrėjas yra geras ir darantis gerumą visiems, o ne atskiriems“.

Tai reiškia, kad gerumą ir malonumą turi pajausti visi, o ne tik „atskiri“, kaip yra parašyta:

„Ir prisipildys žemė žinių apie Kūrėją, kaip vanduo pripildo jūrą“ (Ješaja (Izajas) 11:9),

taip pat: „Ir visi pažins Mane nuo didelio iki mažo“ (Jeremija 31:33).

Saldų vyną visi jaučia, kaip gerą, tuo tarpu kad pajausti, jog sausas vynas yra geras, reikia būti „suprantančiu“.

Šventinių vaišių metu ravas Baruchas domėjosi, apie ką buvo kalbama „draugų susitikimų“ metu ir tuos dalykus paaiškindavo ir pakomentuodavo.

Vaišių metu būdavo dainuojama. Ravas Baruchas taip pat dainuodavo – akys užmerktos, apimtas jausmo ir susijungimo su Kūrėju.

Paprastai buvo dainuojama eilutė „Taip pasakė Kūrėjas: atsimenu aš tavo jaunystės gerumą, kai sekei paskui mane dykumoje, neapsėtoje žemėje“.

Ir taip paaiškino šį sakinį:

„Neapsėtoje žemėje nieko nėra, nėra jokios gyvybės, tad kas gali eiti tuo keliu?

Tik tas, kuris yra pasiruošęs eiti „dešinės linijos“ ir „chasadim mechusim“ keliu.

Tai yra tas, kuris nieko nenori sau, ir jis tik džiaugiasi, galėdamas tarnauti Kūrėjui.

Ravas Baruchas dainuodavo melodiją, kurią pats sukūrė žodžiams: „Nes išgelbėjai mano sielą nuo mirties, mano akis – nuo ašarų, kojas – nuo suklupimo“ (Psalmės 116:8).

Mirtis – kaip parašyta: „Nusidėjėliai savo gyvenime vadinami mirę“.

Kiekvienoje pakopoje galioja mirties aspektas ir gyvenimo aspektas.

Kiekvieną pakopą turime pradėti nuo lo lišma, t.y. dėl naudos sau.

Ir kai žmogus pajaučia, jog tai yra atskyrimas nuo gyvybių gyvybės, kas būtent ir vadinasi „mirtis“, tada jis šaukiasi Kūrėjo ir prašo, jog išgelbėtų jį nuo šios „mirties“ ir duotų jam „gyvenimą“, tai yra, galimybę sąlygoti Kūrėjui.  

„Ašaros“ rodo į du kartu sujungtus dalykus: blogį ir gėrį.

Karalius Davidas paaiškino, kas yra gerumas: „Prisipildė mano širdis gerumo, aš sakau: mano veiksmai – Karaliui“.

Tačiau šis gerumas, kurį žmogus ketina padaryti „dėl dangaus“, yra sumaišytas su blogiu – su noru gauti dėl savęs.

Ir Kūrėjas gelbsti žmogų nuo šio sumaišymo, o žmogus už tai atiduoda Kūrėjui padėką.

„Kojos“ („raglajim“ רגלים) turi tą pačią šaknį, kaip žodis „žvalgai“ („meraglim“מרגלים).

Tai kalba apie žmogaus protą, kuris nori „išžvalgyti“ Kūrėjo valdymą, kad pasižiūrėti, ar jis geras, ar blogas, ir kad patikrinti, ar verta paskirti visas savo jėgas vien tik Kūrėjui.

Ir todėl  žmogus dėkoja Kūrėjui, kuris išgelbėjo žmogų, jog dėl savo „loginių“ svarstymų jis nebūtų atstumtas nuo šventumo.

„Roš Ašana“ (Nauji metai)

Šventės visada būdavo itin džiaugsmingos, viskas spinduliuodavo šventumu.

Per Roš Ašana šventę ravas Baruchas rengdavo „tišą“ ir dainuodavo savo tėvo melodijas.

Jis kalbėdavo apie labai išaukštintus, susijusius su švente Kūrėjo darbo aspektus. Ką, beje, darydavo ir per visas kitas šventes.

Naktį iš švento Zoharo mokindavosi apie šofaro pūtimo paslaptį, pagrinde iš Toros dalies „Emor“, 187-223 punktų.

Čia knyga Zohar aiškina 9 skirtingų šofaro pūtimo būdų „tašrat, tašat, tarat“ prasmę.

Taip pat kodėl po palaiminimo pučiame kiekvieną iš „tašrat, tašat, tarat“ tris kartus.

Taip pat ravas Baruchas aiškino „Teismo dienų“ prasmę, bei 10 atgailos, t.y. teismo dienų aspektus iš knygos „Įvadas į Mokymą apie dešimt sfirot“ 15 dalies.   

„Roš Ašana“ šventės aspektai

Pagrindinė tema per Roš Ašana šventę būdavo „malchujot, zichronot, šofarot“.

„Malchujot“ – „kad karaliautum virš jų“.

Paaiškinimas: žmogus turi priimti „Kūrėjo karalystės jungą“ mintimi, kalba ir veiksmu.

Ir savaime suprantama, jog tai yra ne Kūrėjo, o žmogaus labui.

Nes Kūrėjui netrūksta žmogaus ir jo gerumo, Jis valdo Kūriniją nepriklausomai nuo to, ar žmogus sutinka, ar ne.

Tačiau padaryti Kūrėją Karaliumi yra tik Kūrėjo galioje.

Ravas Baruchas taip paaiškino sakinį: „Mūsų Tėve, mūsų Karaliau, neturime kito Karaliaus, tik Tave“ – niekas kitas negali suteikti mums jausmo, jog Tu esi Karalius, bet tik Tu.

Tačiau mes turime to prašyti iš visos širdies.

Prašymo paaiškinimas: „Ir todėl duok garbę savo tautai“. Tai reiškia, jog Kūrėjas duotų mums pajausti Jo Karalystės garbę, kad galėtume tarnauti Jam visa širdimi.

„Zichronot“ – „tam, kad pakiltų prisiminimas apie jus prieš Mane“.

Taip pat ir čia nekalbama Kūrėjo atžvilgiu.

Juk parašyta: „Nes Tu, sėdintis garbės soste, nieko neužmiršti“.

Tačiau čia kalbama tik apie žmogų, nes žmogus turi stengtis prisiminti Kūrėją visą laiką, kad galėtų priimti sau „Dangaus Karalystės jungą“.

„Kad pakiltų atsiminimas apie jus“ – reiškia, kad „atsiminimas pakiltų“ ir visada būtų susijungime su Kūrėju.

Todėl ir parašyta: „Prieš Mane“.

Ir dėka ko pakyla atsiminimas apie jus prieš Mane? Šofaro dėka.

Ir tai aspektas „pagerino jūsų veiksmus“ (žodis šofaras שופר turi tą pačią šaknį kaip ir žodis „pagerinti“ – שפר).

Tai reiškia, jog žmogus deda pastangas ir stengiasi pagerinti bei pataisyti savo veiksmus, kad jie įgautų sąlygojimo aspektą tarp žmogaus ir tarp jo draugo bei tarp žmogaus ir Kūrėjo.

Ir tada Kūrėjas padeda jam visada prisiminti apie Jį ir iš tiesų priimti Jo Karalystę.  

Kitas aspektas: „Kad būtume galva, o ne uodega“.

Tai reiškia, kad žmogus turi stengtis turėti tvirtą savo nusistatymą, kas liečia jo priedermių vykdymą. Tai „šventumo augalinio“ lygio („comeach“) aspektas.

O ne sekti paskui daugumą, be nuomonės ir be jokios savikritikos, kas yra „šventumo negyvojo“ lygio („domem“) aspektas.

Nes „domem“ lygis neturi jokio asmeninio judesio, jis juda tik bendru aspektu, pavyzdžiui, didieji dangaus kūnai: saulė ir mėnulis bei žemės rutulys.

Paaiškinimas:

Žmogus kiekvieną dieną turi atlikti gilų savęs patikrinimą – ar jis jau priartėjo prie Kūrėjo, ar jis vis dar pasilikęs savo egoistinio noro gauti malonumą ir pasitenkinimą, atskiriančio jį nuo Kūrėjo, valdžioje.

Ir pagal šios analizės rezultatus, nukreipti visus savo veiksmus Toroje ir priedermėse bei kasdieniniame gyvenime.

Žmogus klausia savęs:

„Kodėl tu turi išsiskirti iš viso pasaulio? Kam tau kiekvieną dieną daryti analizę dėl to, ar jau pasiekei tobulą tikėjimą Kūrėju, ar dar ne?

Ir jei jau iš tikrųjų pasiekei tikėjimą Kūrėju – kodėl tu nesielgi taip, kaip dera tam, kuris yra Karalių Karaliaus akivaizdoje?

Vykdyk Torą ir priedermes taip, kaip tai daro visi – tik veiksmu, kurie iš tikrųjų nesusimąsto apie tų veiksmų priežastis ir tikslus.

Kam tau sukti galvą dėl visų šitų kvailysčių?

Kam tau reikia pamatyti, jog esi žemiausiai puolęs iš visų?“

Ir tam, kad apsisaugoti nuo to, sakome: „Kad būtume galva, o ne uodega“.  

Kitas paaiškinimas:

„Kiekvieną dieną žmogus tarsi atverčia naują puslapį Kūrėjo darbe, ir nesiremia į tai, kiek vakar priėmė „Dangaus karalystę“, kaip yra parašyta: „Kiekviena diena tebūna jūsų akyse kaip nauja“.

Dar vienas paaiškinimas:

„Ir prašau, kad mums nereikėtų remtis žmogumi“.

Kartais žmogus jėgų mokymuisi ir maldai gauna iš bendruomenės.

O pats iš savęs jis neturi jėgų tam, todėl jis turi prašyti, kad meilė Kūrėjui būtų tik jo nuopelnas.

Ir tai vadinasi „Kad būtume galva, o ne uodega“. 

O iš kitos pusės, žmogus turi įvertinti ir šią būseną, kai jam reikia „mirtingųjų“ paramos.

Žmogus turi tikėti, jog tai yra Kūrėjo „pasiuntiniai“ ir šiuo metu Kūrėjas, norėdamas jį priartinti prie savęs, naudoja jo draugus, kaip priemonę tam.

O juk iš „lo lišma“ ateiname prie „lišma“.

Ir nors tai nėra pageidaujama būsena, tačiau žmogus šiuo metu turi džiaugtis taip pat ir tuo.

Ir tai dvi būsenos: dešinė ir kairė.

Dešinėje reikia būti tobulume, o kairėje – tikrinti nutolimą nuo norimo tikslo ir melstis dėl to.

Kartą, prieš šofaro pūtimą, ravas Baruchas įėjo į Mokymo namus ir tarė vienam mokiniui:

„Dar yra penkios minutės iki šofaro pūtimo pradžios, tu dar gali padaryti „tšuvą“ (atgailą)...

Paklausė jo mokinys: „Dėl ko man atgailauti?“

Mokytojas atsakė: „Dėl to, kad neturi dėl ko atgailauti“...

Ravas Baruchas Šalomas labai griežtai žiūrėjo, jog Kidušas nebūtų atliekamas iki šofaro pūtimo.

Visi įprastai per Roš ašana šventę eina atlikti „Tašlicho“, tačiau jis šito nedarė.

Vietoje to, sėdėdavo su savo mokiniais ir su pokalbiais ir dainomis gilinosi į šventės vidinę prasmę.

„Tašlichą“ ant jūros kranto jis atlikdavo „Dešimties atgailos dienų“ laikotarpiu – būtent tą dieną, kai per „Slichot“ yra skaitoma apie 13 Kūrėjo gailestingumo savybių.

„Mūsų Tėve, mūsų Karaliau, padaryk tai dėl savęs, jei ne dėl mūsų“.

Ravas Baruchas taip paaiškino šiuos žodžius:

„padaryk tai dėl savęs“ – duok mums jėgų ir noro padaryti tai dėl Tavęs, „jei ne“ – jei neduosi mums jėgų tam – tada bus aspektas „dėl mūsų“, tai reiškia, jog liksime tik savo egoistinio gavimo noruose.

Taip pat parašyta: „Karūnuojantis karalius“.

Ravas Baruchas taip paaiškino:

„Yra du Karaliai: Kūrėjas yra Karalius, ir „jecer ara“ („blogio instinktas“) taip pat vadinasi karalius – „senas ir kvailas karalius“.

Ir šis karalius nori valdyti žmogų.

Atrodytų, argi gali žmogus jo neklausyti, juk jis karalius?!

Todėl parašyta: „Karūnuojantis karalius“, t.y. žmogus turi žinoti, jog Kūrėjas pastatė šį karalių karaliauti virš žmogaus, tačiau žmogus turi melstis Kūrėjui, jog padėtų jam išsilaisvinti iš „seno ir kvailo karaliaus“ valdžios ir tarnauti tik tam, kuris „karūnuoja karalius“.

Kitą kartą ravas Baruchas Šalomas taip aiškino Gmaros pasakymą:

„Per Roš ašaną yra atverčiamos trys knygos: viena – absoliutiems nusidėjėliams, kita – absoliutiems teisuoliams, ir trečioji – viduriniesiems.

Absoliutūs teisuoliai iškart įrašomi ir užantspauduojami gyvenimui.

Absoliutūs nusidėjėliai iškart įrašomi ir užantspauduojami mirčiai.

O vidurinieji laukia nuosprendžio nuo Roš ašana iki Jom Kipurimo: nusipelno – įrašomi į gyvenimo knygą, nenusipelno – į mirties knygą“.

Ravas Baruchas paaiškino:

„Žmogus pats įrašo save į vieną iš šių knygų.

Jei žmogus pasiruošęs atsisakyti egoistinės meilės sau iš karto, tada jis pats prašo Kūrėjo, jog Jis įrašytų jo viduje esančius nusidėjėlius, t.y. savo egoistinės meilės mintis, į mirties knygą.

O jo viduje esantį teisuolį, t.y. norą visus veiksmus paskirti Kūrėjui – į gyvenimo knygą.

Vidurinysis yra tas, kuris dar negali apsispręsti, todėl jis laukia nuosprendžio“.  

Tie, kurie meldžiasi per Roš ašaną, prieš šventę turi pasiruošti tam, kad galėtų melstis.

Kiekvieno žmogaus viduje yra tas, kuris meldžiasi Kūrėjui dėl bendruomenės, tai yra dėl visų jos narių ir jų minčių.

Ir besimeldžiantis turi pasiruošti, kad galėtų ištarti žodžius: „Įrašyk mus į gyvenimą“, nes meilė artimui vadinasi „gyvenimas“, o meilė sau – mirtis.

Žmogus natūraliai nenori anuliuoti savo valdžios ir savo egoistinės meilės.

Todėl reikia labai daug pastangų, kad sakantis maldą sutiktų ištarti „Įrašyk mus į gyvenimą“.

Jom Kipuras

„Mūsų Dieve ir mūsų tėvų Dieve, būk su Israelio tautos pasiuntinių lūpomis, kurie ateina prieš Tave prašyti už Israelio tautą, nurodyk jiems, ką sakyti, duok suprasti, ką kalbėti, atsakyk jiems į jų prašymus, duok jiems žinoti, kaip šlovinti (iš Jom Kipuro „Musafo“ maldos).

Ravas Baruchas taip paaiškino:

„Paprastai mes suprantame, jog yra „Beit knesetas“ (Maldos namai), yra tie, kurie meldžiasi, ir yra bendruomenės „atstovas“, skiriamas melstis už bendruomenę.

Mes Kūrėjo prašome, jog Jis būtų su šio bendruomenės „pasiuntinio“ lūpomis.

Tačiau jei suprantame, jog viskas yra kalbama apie vieną žmogų, tada žmogaus kūno dalys – tai bendruomenė, ir žmogus nežino, ko dėl jų prašyti.

Todėl jis meldžiasi: „Būk su Israelio tautos „pasiuntinių“ lūpomis.

Tai yra, su norais ir mintimis, kurie yra kaip „prašančios lūpos“, „nurodyk jiems, ką sakyti“, nurodyk jiems, ko reikia prašyti, „duok suprasti, ką kalbėti“ –  duok jiems suvokimą ir supratimą kalbų, kurias kalba jų lūpos, „atsakyk jiems į jų prašymus“ – duok jiems žinoti, kaip paprašyti teisingo dalyko, nes gali būti, kad dalykas, kurio jie prašo, nėra geras jiems.

Pasninkas baigdavosi saulei nusileidus (tai saulės leidimosi laikas, vadinamas „tarp sutemų“, kai yra jau ne diena, bet dar ne naktis, laikas, kai pasirodo žvaigždės), nes taip darydavo Baal aSulamas, kuris visų Toros priedermių laikėsi pagal šį laiką.

(Ravas Baruchas juokaudamas mėgdavo sakyti:

„Mano mokytojas ir tėvas – ne taip, kaip kiti mokytojai – nesilaikė jokių papročių. Ir turėjo tik vieną mažą paprotį, kurio reikia stengtis laikytis – keltis kiekvieną naktį po vidurnakčio...)“.

Jom Kipuras – Baal aSulamo mirties diena

Šventajai dienai pasibaigus buvo rengiamos vaišės, skirtos Baal aSulamo mirties metinėms pažymėti.

Beit midrašas prisirinkdavo sausakimšas.

Ravas Baruchas tada kalbėdavo apie jo tėvo mokymą ir apie jo kelio teisingumą.

Išvykimas prie Baal aSulamo kapo

Sekančią dieną po Jom Kipuro ravas Baruchas vykdavo prie savo tėvo kapo (Baal aSulamo kapas yra Jeruzalėje, „Har amenuchot“, specialiai jam pastatytame antkapiniame pastate).

Į šį pastatą ir aplink jį prisirinkdavo gausybė žmonių, jie skaitydavo Psalmes.

Tuo metu ravas Baruchas stovėdavo tylus, akys užmerktos, be galo susikaupęs.

Mintyse susikoncentravęs ties vienu sakiniu, kurį išgirdo iš savo tėvo, kai jie lankėsi „Machpelos oloje“:

„Kodėl einame aplankyti tėvų kapų? Kad galėtume pasakyti: kada mano veiksmai bus tokie, kaip mano tėvų veiksmai“.

Paaiškinimas:

Yra teigiančių, jog tėvų kapų einame aplankyti todėl, kad tuo sąlygojame tėvų sieloms „pakilimą“.

Tačiau Baal aSulamas teigė, jog žmogus pirmiausia turi rūpintis savo paties sielos pakilimu.

Todėl „tiesos žmonės“ vyksta prie tėvų kapų tik tam, kad įsižiūrėtų ir atkreiptų dėmesį į vieną dalyką: į tėvų veiksmus, kuriuos jie darė dėl Kūrėjo su visišku atsidavimu ir pasiaukojimu, priimdami „Dangaus karalystės jungą“ virš dabartinės logikos.

Tai reikalinga tam, kad žmogus palygintų savo veiksmus ir norus savo tėvų veiksmų ir norų atžvilgiu ir pamatytų didžiulį tarp jų esantį atstumą.

Ir dėka to, dėl savo didžiulio menkumo, lyginant su jo tėvais, žmogui iš širdies gelmių gimtų tikra malda.

Po to ravas Baruchas sakydavo „Kadišą“, tada išeidavo į pagrindinį kelią, vedantį iš jo tėvo kapo.

Ravas Baruchas net nežvilgtelėdavo į kitus kapus, nors daug jo mokinių, kurie buvo labai artimi jam ir jo tėvui, buvo palaidoti gretimais.

Jis manė, jog jo tėvo garbė reikalauja atvykti iš Bnei Brako specialiai tam, kad aplankyti Baal aSulamo kapą, nesistengiant tuo pačiu atlikti kitus dalykus.

O kitų kapų aplankymui ar kitiems reikalams Jeruzalėje reikia skirti atskirą kelionę.

Ir šis mokytojo pagerbimas nėra mokytojo naudai, netgi kai mokytojas dar yra gyvas.

Tai yra tik dėl paties mokinio.

Nes tie, kurie eina sąlygojimo keliu, kuo labiau jie didina sąlygojimo veiksmus ir meilę savo draugams, tuo labiau jų kūnai, t.y. noras jų gauti, duoda įvairiausias kliūtis ir sunkumus.

Tada jie turi remtis į tikėjimą mokytojo didumu.

Todėl mokytojo garbės aspektas yra toks svarbus, kad be to daugiau nėra kuo remtis.

Kai pasiekdavo pagrindinę „Har amenucha“ gatvę, atlikdavo ritualinį rankų apiplovimą, išgerdavo šiek tiek „lechaimo“, truputį užkąsdavo ir būdavo didžiuliame džiaugsme.

Vėlesniais metais po to pas ravą Aroną Brizel Jeruzalėje rengdavo šventines vaišes.

Sukot šventė

Ravas Baruchas Šalomas kiekvieną Sukot šventės vakarą palapinėje rengdavo „vandens užpylimo šventę“.

(Sukot šventės metu Kūrėjas sprendžia, kiek vandens Jis pasiųs žemei ateinančiais metais. Šventyklos laikais egzistavo paprotys atlikti vandens užpylimus ant aukuro – kaip prašymą atsiųsti palaimintus, gausius lietumi metus, ši šventė pasižymėjo ypatingu džiaugsmu).

Ravas Baruchas visada pageidavo ir stengėsi, jog grotų muzikinė grupė.

Jo noras buvo padidinti šventumo džiaugsmą, kaip priedermę „Ir džiaukis tavo šventės metu“.

Jo mokiniai visiškai atsiduodavo šventės linksmumui, šokiai ir dainos palapinėje liejosi visu pilnumu.

Pertraukėlėse tarp šokių ravas Baruchas, su didžiuliu užsidegimu aiškindavo apie Sukot šventę iš darbo Kūrėjui aspekto.  

Naktį mokindavosi apie vidinius šventės aspektus iš Ari knygos „Šaar akavanot“ („Intencijų vartai“), taip pat mokindavosi Zoharo straipsnius iš Zoharo, liečiančius Sukot šventę.

Tačiau iš tiesų taip elgdavosi per visas šventes – gilindavosi į vidinę švenčių prasmę, pagal tai, kaip tai yra paaiškinta Zohare, Ari ir savo tėvo raštuose.

Per Sukot šventę ravas Baruchas paprastai kiekvieną rytą valgydavo pusryčius kartu su savo mokiniais.

Tarp jų vyraudavo maloni atmosfera, pripildyta didelio artumo, meilės ir džiaugsmo.

Tą Sukot šventės vakarą, kai „užpizinu“ buvo kohenas Aronas (Sukot šventės metu palapinėje turi apsilankyti septyni „ušpizin“ (svečiai), tai Abrahamo, Icchako, Jakovo, Josefo, Moše, Arono ir Davido sielos), ravas Baruchas surengdavo didžiules vaišes.

Jos vadinosi „Pagrindinės Sukot vaišės“, kadangi tai admor iš Prusovo, jo tėvo Baal aSulamo mokytojo, mirties diena („admor“ – „mūsų mokytojas ir mūsų rabi“).

Prieš šias vaišes jie padarydavo „Draugų susitikimą“, į kurį susirinkdavo visos grupės kartu: tiek jaunų, tiek vyresniųjų.

Tokie „Draugų susitikimai“ vykdavo du kartus per metus: Sukot ir Pesach švenčių metu.

Iš ravo Barucho pašnekesių apie Sukot šventės vidinius aspektus

Sukot palapinės pagrindas – tai stogas („schach“ – stogas iš šakų).

Nes palapinės esmė yra šešėlio padarymas.

Todėl Zohar knygoje Sukot palapinė yra vadinama „דמהימנותא צילא“ – „tikėjimo šešėlis“.

Paaiškinimas:

Yra dvi žmogaus darbo Kūrėjui būsenos: pirma būsena vadinasi „diena“, ir tai „švytėjimo“ žmogui laikas, kai žmogus jaučia skonį Toroje ir maldoje, jaučia Kūrėjo realybę ir Jo valdymą pasauliui.

Kita būsena – tai „naktis“, kai žmogui nėra „skonio“ ir pajautimo Toroje bei maldoje, jis nejaučia Kūrėjo ir visas žmogaus darbas šventume tampa jam didžiule našta.  

Iš tiesų, yra dviejų rūšių paslėpimas: „viengubas paslėpimas“ ir „paslėpimas paslėpime“ (iš Įvado į Mokymą apie dešimt sfirot, 47-52 punktai).

Ravas Baruchas taip paaiškino:

„Viengubas paslėpimas“ – kai žmogus jaučia kritimą dvasingume ir praranda „skonį“ dvasiniame darbe.

Tada žmogus turi melstis, kad dvasingumas taptų svarbus jo akyse ir jis galėtų stengtis vykdyti Kūrėjo norą.

„Paslėpimas paslėpime“ – kai žmogus neturi jėgų net melstis dėl to. Jis tik prašo daugiau „skonio“ materialume.

Ir tai laikas, kai žmogus turi atlikti veiksmus per prievartą ir tikėtis „Dangaus pagalbos“, kad suteiktų jam jėgų melstis dėl to, jog dvasingumas įgautų svarbumą jo gyvenime.

Kitą kartą paaiškino šitaip:

„Viengubas paslėpimas“ reiškia, jog žmogus tiki, kad Kūrėjas nuo jo slepiasi, o „paslėpimas paslėpime“ reiškia, jog žmogus jau nebetiki netgi tuo, kad Kūrėjas slepiasi“.

„Nakties“ būsena vadinasi „šešėlis“, tai yra, paslėpimas.

Nes šis kritimas yra sąlygojamas žmogui iš „viršaus“, paties Kūrėjo, ir tai – paties žmogaus naudai.

Tai yra išbandymo laikas jam, kad patikrinti, ar jo darbas Kūrėjui yra tik iš egoistinės meilės sau.

Tai yra, dėl „skonio“ ir malonių jausmų, kuriuos jaučia Toros mokyme ir darbe Kūrėjui.

Ar jo darbas yra paremtas meile Kūrėjui ir Jo išaukštinimu.

Kai žmogus nekreipia dėmesio į savo pajautimus ir nestato sąlygų Kūrėjui: jei gerai jausiuosi ir bus „skonis“ bei supratimas, tada dirbsiu Kūrėjui su visišku atsidavimu.

Žmogus yra pasiruošęs dirbti Kūrėjui bet kokiomis sąlygomis ir bet kokioje būsenoje.

Ir apie šį nuostabų dalyką duoda užuominą Sukot palapinė – visas žmogaus sėdėjimas joje yra „tikėjimo šešėlyje“.

Tai reiškia, kad žmogus tiki, jog tas paslėpimas yra sąlygotas jam iš „Dangaus“.

Ir žmogus turi prisiimti darbą netgi tokiomis sąlygomis, nekreipiant dėmesio į jausmus.

Todėl stogas turi būti padarytas iš „svirno ir vyninės atliekų“.

Būtent dėl netinkamų minčių, kurios kyla žmogui paslėpimo metu, yra žmogui galimybė eiti „tikėjimo šešėliu“, virš logikos.

Nes jei ne tos netinkamos mintys, jam iš viso nereikėtų tikėjimo.

Todėl sako Gmara: „Kiekvienas stato Sukot palapinę ant jo stogo viršaus“.

„Stogo viršus“ – tai žmogaus protas, o Sukot palapinė – tai tikėjimo uždengimas, kurį žmogus „uždeda“ ant savo logikos, nes nenori ja vadovautis.

Ir todėl, kad Sukot esmė yra tikėjimas, išminčiai ją pavadino „lengva priederme“, nes žmogui  nereikia skirti daugiau laiko mokymuisi ar daugiau melstis, bet tik daryti tas priedermes, kurias darė iki šiol, tik kad jos būtų „dangaus vardu“ (dėl Kūrėjo).

Tačiau šiame darbe yra svarbi sąlyga – jis turi būti atliekamas su džiaugsmu.

Tuo žmogus parodo, kad jis džiaugiasi sąlygojimo Kūrėjui darbu ir tokiu būdu jis pasiekia formų su Kūrėju sutapimą.

Juk kai Kūrėjas sąlygoja, jis džiaugiasi ir neverkia, kaip parašyta:

„Nebuvo didesnio džiaugsmo prieš Jį, kaip tą dieną, kai buvo sukurti dangus ir žemė“.

Ir tai – „gražios Sukos ir nuostabaus etrogo“ aspektas – užuomina į tai, kad darbas paslėpimo metu turi būti džiaugsmingas ir gražus.

Kartą ravas Baruchas pasakė:

„Sukot palapinėje draudžiama kalbėti „lašon hara“ (blogas kalbas).

Ir paaiškino, jog tuo metu, kai žmogus yra „Kūrėjo veido paslėpime“, kai žmogus nejaučia Kūrėjo, kaip gero ir darančio gera, tada reikia saugotis ir nekalbėti „lašon hara“ apie Kūrėją.

Kaip jau minėjome, darbas „virš logikos“ turi būti džiaugsmingas: džiaugsmingas, nes žmogus remiasi tikėjimu išminčiais ir eina šventų žmonių keliu.

Ir draudžiama šį darbą dirbti su „ašaromis“.

Parašyta:

„Tas, kuris yra skausme, jis laisvas nuo Sukot priedermės“.

„Laisvas“ – tai reiškia, kad nevykdo Sukot priedermės.

Dar vienas paaiškinimas:

„Jei žmogus pergyvena (patiria skausmą) tikėjimo darbe, tada Sukot palapinė, kuri yra malchut aspektas, yra „laisva“ nuo to, kad duotų jam ką nors.

Iš tikro, jei žmogus tikėjimo darbe džiaugiasi, tada malchut sąlygoja jam didelę šviesą ir Kūrėjo išaukštinimą.

Tada žmogus pamato, kad „Nėra nieko, tik Jis“.

Tačiau jei žmogus nėra tinkamai nusiteikęs, tada ir ji neprivalo nieko duoti.

Baal aSulamas labai rūpinosi Sukot palapinės gražumu.

Jis ypatingai puošdavo savo palapinę.

Taip pat elgėsi ir ravas Baruchas Šalomas – jo palapinė būdavo išpuošta įspūdingais meno kūriniais, vaizduojančiais pagrindinius judaizmo aspektus bei Sukot šventės temą.  

Ir tai aspektas „Džiaugsiesi tavo šventės metu“.

Žodis „chag“ חג („šventė“) reiškia „mechuga“ מחוגה („apvalus“).

Apvalus iš vienos pusės rodo tam tikrą apribojimą, iš kitos pusės, apvali forma išreiškia tobulumą.

Ravas Baruchas paaiškino:

„Kai žmogus jaučia, kad yra apribotas, jog jo noras gauti sukaustė jį „geležinėmis grandinėmis“ ir neleidžia jam anuliuotis prieš Kūrėją, vis tiek žmogus turi jaustis tobulume, virš savo logikos.

Žmogus turi būti laimingas kiekvieną kartą, kai nusipelno prisiliesti prie šventumo. Ir tai indas gauti Kūrėjo šviesą“.

O kartą ravas Baruchas savo tėvo vardu pasakė:

„Hošanot“ maldoje parašyta: „Prie gluosnių, tavo pasimėgavimui“.

Yra žinoma, jog etrogo vaisius turi kvapą ir skonį.

Tuo tarpu lulavas, tai yra, palmės lapai, turi skonį, bet neturi kvapo.

Hadasa (mirta) turi kvapą, bet neturi skonio.

O gluosnis neturi nei kvapo, nei skonio.

Todėl parašyta: „Prie gluosnių, tavo pasimėgavimui“, nes Kūrėjo mėgavimasis yra būtent iš tų dalykų, kuriuos žmogus daro „be skonio ir be kvapo“.

Todėl šis darbas Kūrėjui turi būti žmogui „saldus“ (žodis „gluosnis“ „ערבה“ turi tą pačią šaknį kaip ir „saldus, malonus“ „ערב“)“.

Tai reiškia, kad Kūrėjo mėgavimasis yra būtent tuose dalykuose, kuriuos žmogus daro tik iš tikėjimo Kūrėjo didumu, nes supratimo ir pajautimo jis kol kas neturi.

O kodėl tik iš šių žmogaus veiksmų yra Kūrėjui mėgavimasis?

Tai veiksmas, kuriame nėra meilės sau.

Ir tai vadinasi: „Žemė kabo ant „bli ma“ („ant nieko“).

Tai reiškia, žmogus „kabina“ visą savo egzistenciją „ant tikėjimo“, kuris  vadinasi „bli ma“.

Kartą ravas Baruchas pateikė pavyzdį apie paslėpimo aspektą:

„Pasakojimas apie du draugus.

Atėjo vienas draugas pas kitą ir pasakė, jog myli jį visa savo siela ir kad juos sieja tvirta draugystė.

Tačiau draugas norėjo patikrinti, ar jis iš tikrųjų sako tiesą.

Tad pasiuntė pas draugą pasiuntinius, kurie blogai kalbėtų apie jį ir pasakytų, kad su juo tikrai neverta draugauti.

Ir visa tai darė tik tam, kad pažiūrėtų, kokia bus draugo reakcija.

Taip yra ir dvasingume: kartais, kai Kūrėjas su juo yra „panim el panim“ aspekte („veidas į veidą“), žmogus gauna sužadinimą iš viršaus.

Tada žmogus jaučia meilę, norą bei troškimą dvasingumui.

O po to Kūrėjas „pasislepia“ nuo žmogaus, nes nori patikrinti jo meilę ir siunčia pas žmogų pasiuntinius.

Ir tai – mintys, sakančios žmogui, kad neverta eiti Kūrėjo keliu. Ir tada galima pamatyti, ar žmogaus meilė Kūrėjui yra tikra, ar ne.

Du kartus per metus – per Sukot ir Pesach švenčių „chol amoed“ („tarpšventines dienas“) ravas Baruchas vykdavo susitikti su admoru iš Guro – Beit-Israel.

Admoras iš Guro pastoviai atvykdavo į Tel Avivą susitikti su Baal aSulamu, pasikalbėti apie darbą Kūrėjui ir apie Kabalos išminties mokymą.

Ravas Baruchas matė didžiulį jo prisirišimą prie jo tėvo ir be galo stiprų jame esantį tiesos tašką, todėl jis pratęsė šią draugystę ir po jo tėvo mirties.

Tarp kita ko, yra pasakojama, jog paskutinės ravo Barucho Sukot šventės metu į jo Sukot palapinę įėjo knygos autorius (ravas Mordechajus Gotlibas) ir pamatė ravą Baruchą sėdintį prie akvariumo su žuvimis ir stebintį jas.

„Pažvelk“ – tarė ravas Baruchas.

„Žuvys niekuomet nebūna visiškoje ramybėje, visos yra pastoviame judesyje. Taip ir mes – turime nebūti pasyvūs bei neveiklūs, o būti nuolatiniame veiksme“.

Toks buvo ravo Barucho būdas – jis mokėsi darbo Kūrėjui iš kiekvieno materialaus dalyko.

Vieną iš „chol amoed“ dienų, vidurdienį, ravas Baruchas visuomet surengdavo „ktanat mištatfim“ vaišes ravo Šlomo Zlošinski, ravo Icchako Agasi žento, namuose.

Į šias vaišes buvo kviečiami tik keletas žmonių, paprastai tik patys artimiausi ravo Barucho žmonės.

Šių vaišių atmosfera buvo kupina artumo ir draugiškumo, bei didelio betarpiškumo tarp mokinių ir jų mokytojo.

Ravas Baruchas daug kalbėdavo – jį domino tik viena tema – Kūrėjas ir ryšys su Juo.

Visi jo troškimai ir siekiai, jo džiaugsmas ir laimė buvo susiję vien tik su tuo.

Ir be šio dalyko jam pasaulyje daugiau niekas neegzistavo.

Tik jis ir Kūrėjas, Kūrėjas ir jis.

Tik tai, ko Kūrėjas nori iš jo, ir tai, ko jis prašo iš Kūrėjo.

Tik tai ir nieko daugiau.

Tų susitikimų metu ravas Baruchas daug dainuodavo – susiliejimo ir begalinio ilgesio Pasaulių Kūrėjui melodijas.

Kartą tokių vaišių metu pasakė: „Tu išaukštinai mus iš visų tautų“.

Tai reiškia, kad pakėlė ir išgelbėjo mus iš visų mumyse esančio „jecer hara“ („blogio instinkto“) kalbų.

Kadangi kartais blogio instinktas ateina pas žmogų su „purvinais drabužiais“, t.y. kaip netikintis ir įtikinėja žmogų nusižengti Toros įstatymams.

O kartais blogis ateina apsirengęs Toros išminčiaus drabužiais ir reikalauja „perdėto šventumo“, kad nutolinti žmogų nuo Tiesos kelio.

Pastarasis yra ypač pavojingas.

Ir nuo visų šių kalbų išgelbsti Kūrėjas“.

„Hošana raba“

„Hošana raba“ metu („Hošana raba“ – tai paskutinė Sukot šventės diena) ravas Baruchas su savo mokiniais mokindavosi apie šios dienos aspektus, ir ypač apie „šešėlio“ aspektą, iš Zoharo dalies „Vajechi“ bei iš Ari knygos „Šaar akavanot“ („Intencijų vartai“).

Po to surengdavo vaišes, skirtas „užpizino“ karaliaus Davido garbei, kurios trukdavo iki pat vėlumos.

Ravas Baruchas aiškindavo apie „šešėlio“ aspektą, jog tai – tai dvasingumo „rūbas“.

Kad žmogus pajaustų savo sielą, jis turi „pasiekti“ tuos rūbus, kuriais yra apsirengusi siela.

Ir apie šį drabužį duoda užuominą citata: „Jo šešėlyje mėgavausi ir sėdėjau“.

Tai reiškia, jog žmogus pasiruošęs priimti „Dangaus Karalystės jungą“ „besąlyginio anuliavimosi“ aspektu.

Net jei jam „užtemo“ pasaulis ir jis nejaučia jokio „skonio“ Toroje ir priedermėse.

Ir todėl, kad priėmė sau šį šešėlį, šis šešėlis tapo jam rūbu, kuriame apsirengia Toros supratimas.

Ravas Baruchas paprastai aiškindavo, kodėl ši diena vadinasi „Hošana raba“:

Žmogui, kuris mato savyje truputį blogio, reikia nedidelio išgelbėjimo.

O žmogui, kuris mato savyje didelį blogį, reikalingas didelis išgelbėjimas.

Ir tai yra šios dienos esmė – blogio pažinimas maksimaliu dydžiu, kol žmogus pajunta, kad jam reikalingas „Hošana raba“ – „Didysis išgelbėjimas“.

Galimybė ateiti prie tokio gilaus blogio savyje pažinimo žmogui yra tik dėka „jom-tov“ (šventės dienos) šviesos.

Po to, kai žmogus diena iš dienos sakė „Hošanot“ (ypatinga malda, skaitoma tik Sukot metu), žmogus pradeda jausti savo trūkumus, ir galiausiai ateina prie absoliutaus blogio savyje pažinimo.

Ir kai žmogus nusipelno „Didžiojo išgelbėjimo“ bei padaro „tšuvą“ (atgailą, sugrįžimą), kuomet nuodėmės apsiverčia į nuopelnus, tada ateina „Simchat Tora“ („Toros džiaugsmo šventė“).

Kaip yra pasakyta: „Sukūriau blogio instinktą, ir sukūriau jam „prieskonį“ – Torą“.

Ir kadangi visa tai sąlygojo Tora, tai dabar yra „Toros džiaugsmas“.

„Žmogus nežino, kaip sunku yra panaikinti jo valdžią, iki tol, kol nepradeda to daryti.

Ir kuo labiau stengiasi tame, tuo labiau mato, kad eina atgal.

Ir tik dar aiškiau pamato, kaip jis nutolęs nuo Kūrėjo, nuo formų sutapimo su Juo.

Žmogus pajaučia, jog šiandien jis dar blogesnis, nei buvo vakar.

Tačiau iš tikrųjų taip nėra, nes juk dabar jis mato tiesą, mato, kaip jam reikalingas „Didysis išgelbėjimas“.

Ir iš tiesų, tai yra progresas, žingsnis pirmyn, o ne atgal“.

„Hošana raba“ proga ravas Baruchas rengdavo šventines vaišes, kurių metu šnekėdavo apie susiliejimo su Kūrėju aspektus, apie žmogaus darbą su savimi.

Buvo dainuojamos dainos, kupinos džiaugsmo ir dėkingumo Kūrėjui.

Artėjant saulės laidos laikui, ravas Baruchas eidavo į savo Sukot palapinę, „atsisveikinimui“ su šia ypatingai svarbia priederme.

Į "Simchat Tora“ šventę paprastai susirinkdavo visi mokiniai, todėl Sukot palapinė būdavo sausakimša.

Nuotaika tuo metu būdavo ypatinga: būdavo be galo tylu, leidžiantis saulei, viską po truputį apgaubdavo tamsa.

Ravas Baruchas sėdėdavo užmerktomis akimis, visiškame susiliejime su Kūrėju ir dainuodavo gilaus ilgesio Kūrėjui kupinas dainas.

Paskui dainuodavo „Tu išrinkai mus iš visų tautų“ ir tada pradėdavo šokti.

Ravas Baruchas šokdavo užsimerkęs, susikoncentravęs mintyse apie Pasaulių Karalių.

Bešokdami Sukot palapinėje apsukdavo keletą ratų, kol galiausiai ilga šokančių vorele išeidavo iš palapinės paskui ravą Baruchą į Beit-midrašą, iš laikino – į pastovų būstą.

„Simchat Tora“

Per „Simchat Tora“ („Toros džiaugsmo“) šventę suvažiuodavo mokiniai, kurie iki pat ryto mokindavosi apie šventės aspektus.

Jie neišvykdavo namo iki pat šventės pabaigos.

Visą dieną praleisdavo kartu, šalia savo švento mokytojo priedermės džiaugsme – diena jiems pralėkdavo nejučia, kaip viena akimirka.

Ši šventė iš tikrųjų yra tikslas, į kurį nukreiptos visos šventinės tišrei mėnesio dienos.

Šią dieną aukštutiniuose pasauliuose įvyksta Kūrėjo ir Šchinos susijungimas, tada Kūrėjas sąlygoja gausybę – dieviško atsivėrimo šviesą – šventai Šchinai, apjungiančiai visas Israelio sielas.

Ir tai yra visų švenčių tikslas – atvesti prie tokios būsenos, kad sielos, įjungtos Šchinoje, susijungtų su Kūrėju meilės ryšiu.

Šventas Ari pasakė („Šaar aKavanot „Šventumo vartai“): „Ši diena vadinasi „Simchat Tora“ („Toros džiaugsmas“), nes Palaiminto Kūrėjo aspektas taip pat yra ir Toros aspektas.

Vadinasi,  Tora džiaugiasi dėl to, kad gali sąlygoti šviesą savo „antrai pusei“ – tai yra Šchinai.

Todėl tai yra „Toros džiaugsmas“.

O dėl ko mes turime džiaugtis?

Pasakė ravas Baruchas Šalomas:

„Jei mes mylime karalių, tai mes džiaugiamės, tada kai jis džiaugiasi.

Tai reiškia, kad mes džiaugiamės dėl to, kad Duodantis džiaugiasi, galėdamas duoti „apatiniams“.

To pavyzdį galime matyti pas chasidus: kai ravas apvesdina savo sūnų, visi jaučiasi lyg jie patys vestų, visi džiaugiasi ir vaikšto  apsirengę šventiškais drabužiais.

Paaiškinimas: kadangi chasidai visiškai anuliuoja save prieš savo mokytojus, jie džiaugiasi savo mokytojų džiaugsmu, kaip savo.

Ir tai yra natūralus dalykas.

Taip pat yra Kūrėjo ir žmogaus santykyje: kai žmogus anuliuojasi prieš Kūrėją, jis natūraliai džiaugiasi Kūrėjo džiaugsmu.

Pavyzdys:

Kartą pamatė, kaip vienas žmogus ypatingai džiaugiasi ir šoka su Tora.

Paklausė jo: „Kodėl tu taip džiaugiesi?“

Atsakė tas žmogus:

„Pasiskolinau iš draugo penkis tūkstančius dolerių, bet grąžinti skolos nenorėjau.

Todėl draugas man pateikė teismo ieškinį.

Teisme buvau paprašytas prisiekti šventa Tora, jog tikrai nesu skolingas draugui. Aš taip ir padariau – prisiekiau, jog esu visiškai nieko jam neskolingas.

Ir taip išsilaisvinau nuo skolos mokėjimo.

Tad, pasakykite man, kaip man nesidžiaugti Tora, kuri mane išvadavo nuo penkių tūkstančių dolerių skolos?“

Ravas Baruchas pasakojo šį pavyzdį kiekvieną kartą, kai norėdavo parodyti, jog yra tokių, kurie džiaugiasi Tora tik dėl to, jog ji pildo jų egoistinę meilę sau.

O didžiausias paradoksas yra tame, kad Tora yra absoliučiai prieš egoistinę meilę sau.

Tačiau tokie žmonės naudojasi ja, pamindami jos esminius principus vien dėl savo žemų troškimų pildymo.

„Hakafot“

Kiekvieną „hakafą“ (per Simchat-Tora sinagogoje atliekamas „hakafot“ – septynis kartus einama aplink „bimą“) ravas Baruchas apeidavo ypatingu šokio žingsniu, absoliučiame susiliejime su Kūrėju.

Jis sukdavo ratus aplink „bimą“, o paskui jį ir visa bendruomenė.

Tada perduodavo Toros ritinį vienam iš mokinių ir tęsdavo toliau.

Kiekvienas apėjimas trukdavo labai ilgai.

Šokis buvo audringas, temperamentingas, pripildytas šventos tikėjimo jėgos.

Po keleto valandų šokimo, pradėdavo Toros skaitymą.

Paskui ravas Baruchas prieidavo prie maldos stalelio ir pradėdavo „Maldą apie lietų“.   

Kartą vienas mokinys paklausė ravo Barucho Šalomo:

„Ką mums galvoti ir kaip nusiteikti „hakafot“ metu?“

Ravas Baruchas atsakė taip:

„Žmogus turi galvoti apie tai, kad Kūrėjas yra geras ir darantis gerumą, todėl jis nori suteikti malonumą Kūrėjui.

Tuo metu žmogus turi išmesti visas neigiamas mintis, parodančias jo trūkumus.

Reikia negalvoti, jog jam trūksta Dangaus baimės, tikėjimo ir panašiai, ir tokiu būdu jis pritrauks sau tobulumą“.  

Šventės užbaigimas

Sekančią dieną po šventės, prieš saulės laidą, Ravas Baruchas paprastai rengdavo vaišes.

Ir taip darydavo visų trijų pagrindinių švenčių (Pesach, Šavuot ir Sukot) metu.

Šios vaišės – tai tarsi kiekvienos šventės prisiminimas ir apibendrinimas, nurodantys žmogui dvasinę kryptį, kuria eiti pasibaigus šventiniam laikotarpiui.

Šių vaišių metu vyraudavo labai ypatinga atmosfera – tarsi per trečią Šabato trapezą, kurios metu atsisveikinama su Šabatu.

Kartą ravas Baruchas paaiškino tai, kas parašyta šlovinimo maldoje „Halel“:

„Suriškite virvėmis šventinę auką“ (Psalmės 118:27).

Žodis חג „šventė“ yra nuo žodžio מחוגה „apvalus“.

Apvali forma yra tobulumo aspektas.

O tobulumas yra jaučiamas tik virš „logikos“.

עבותים „virvės“ reiškia עביות „avijutą, grubumą“, t.y. norą.

Kadangi tik dėka noro galima „surišti“ tobulumą, kad jis liktų pas žmogų ir pasibaigus šventei.

Chanuka

Chanukos šventės metu prie ravo Barucho namo durų susirinkdavo minia žmonių.

Visi laukdavo išeinant ravo Barucho uždegti Chanukos žvakučių.

Ravas Baruchas Šalomas pasirodydavo tarpduryje, tada garsiai, užmerktomis akimis ir visiškame susiliejime su Kūrėju ištardavo palaiminimą ir uždegdavo žvakes.

Žvakių statymo tvarka buvo iš kairės į dešinę, o uždegimo tvarka – iš dešinės į kairę.

Tai yra, kasdien pridedamą naują žvakę statydavo iš dešinės senosioms ir nuo jos pradėdavo degti ir toliau degdavo kairėje esančias žvakes.

Po to dainuodavo „Kūrėjas – mano išsigelbėjimo uola“ ir „Karaliaus Davido šlovinimo daina, skirta Šventyklos pašventinimui“ (30 Psalmė) arba kurią nors kitą šlovinimo dainą.

Pabaigęs dainuoti, ravas Baruchas užeidavo į moterų pusę, kuri buvo netoli jo buto.

Jis kalbėdavo joms apie Chanukos šventės vidinę prasmę iš darbo Kūrėjui aspekto.

„Zot Chanuka“, tai yra, paskutinės Chanukos dienos metu ravas Baruchas paprastai dainuodavo 45 Psalmių skyrių.

Jo tėvas Baal aSulamas sukūrė pilną melodiją šiai psalmei, labai gilią ir sudėtingą melodiją, kuri visa persmelkta Kūrėjo artumo idėja.

Ravas Baruchas ta proga surengdavo didžiules vaišes ir jų metu kalbėdavo ir aiškindavo šitos šlovinimo dainos prasmę.

Ji vadinasi „למנצח על שושנים“.

Kartą paaiškino taip:

„למנצח“ („Choro vadovui“ arba „nugalėtojui“) – žmoguje yra „blogio instinktas“, ir tarp jų vyksta kova.

Tada blogio instinktas klausia žmogaus pačio didžiausio klausimo:

„Kas tai per darbas, kurį jūs dirbate?“

Ir kai žmogus nugali, tada yra „שושנים“ aspektas ir tai nuo žodžio „ששון“ (džiūgavimas, linksmumas) ir „שמחה“ (džiaugsmas).

Iš ravo Barucho pašnekesių apie Chanukos vidinę prasmę

Yra žinoma, jog žodis Chanuka חנוכה sudarytas iš raidžių חנו כ״ה.

Pagal paprastą aiškinimą, חנו כ״ה „chanu ka” galima išversti: „25 dieną ilsėjosi nuo savo priešų (חנו – ilsėjosi, כ = 20; ה = 5)”.

O ravas Baruchas Šalomas paaiškino taip:

Žmoguje veikia dvi jėgos: viena – sąlygojimo (atidavimo) artimui jėga, o kita – gavimo jėga.

Ir kad ateitų prie susijungimo su Kūrėju, žmogus visus veiksmus turi atlikti su intencija padaryti malonumą savo artimui, t.y. iš meilės artimui.

Todėl darbas Kūrėjui skirstosi į dvi dalis: iš pradžių visos žmogaus pastangos turi būti nukreiptos ištaisyti lengviausiai ištaisomą dalyką, tai yra, savo sąlygojimo veiksmus.

Žmogui užsiimant sąlygojimu, daug lengviau padaryti intenciją, kad visi šie veiksmai būtų iš tiesų artimo, o ne savo naudai ir malonumui.

Ir kai žmogus užbaigia šį darbą, tada ateina antroji dvasinio darbo pakopa, kai žmogus turi pradėti gauti malonumą, bet ne dėl savęs, o tik iš meilės Kūrėjui, nes Kūrėjas nori, jog žmogus mėgautųsi.     

Chanukos pakopa – tai sąlygojimo indų ištaisymas, ir tai vadinasi „lišma“.

Apie tai pasakyta: „Vien žiūrėti į jas ir nesinaudoti jomis“.

Tai reiškia sąlygojimo veiksmus, be malonumo ir naudos sau gavimo.

Ir tai aspektas „חנו“.

Baal aSulamas pasakė:

„Kartais, po daugelio dienų įtemptos kovos, vadai leidžia savo kariams pailsėti.

Yra kvailių, galvojančių, jog karas jau baigėsi.

Tačiau protingesni suvokia, jog tai tik poilsis, skirtas atgauti jėgas, po kurio vėl reikia eiti pirmyn ir tęsti kovą.

Paaiškinimas: חנו כ״ה išreiškia šventės prasmę, t.y. vien tik sąlygojimo indų ištaisymą.

Ir po to, kai pavyksta tai padaryti, ateina poilsis.

Tačiau tai dar nėra karo pabaiga, nes dar reikia ištaisyti kitus indus – gavimo dėl sąlygojimo indus.

Todėl Chanuka vadinasi „sugrįžimas iš baimės“, ir tai dar nėra tobulas aspektas.

Tuo tarpu Purimas jau išreiškia „sugrįžimą iš meilės“, nes jo metu dėka „pasninko ir šauksmo Kūrėjui“ ištaisomi ir gavimo dėl sąlygojimo indai.  

Mokėmės, jog tikėjimo ir sąlygojimo aspektai yra tapatūs.

Tai reiškia, kad kaip graikai žmogaus viduje kovoja prieš sąlygojimą, taip jie kovoja ir prieš tikėjimą.

Ir tai aspektas „Jie pralaužė bokštų sienas“.

Tikėjimas – tai siena, sauganti žmogų nuo visų „svetimų“ minčių.

O graikai savo „žinojimu“ pralaužė tikėjimo sienas ir suteršė žmoguje esantį šventumą, vadinamą „aliejus“.

Kaip žinia, graikai ypač aukštino ir vystė protą ir filosofiją.

Tuo tarpu tikėjimą, kuris yra priešingas protui, jie laikė niekingu ir atstumiančiu dalyku.

Žmoguje yra tokia savybė, kuri nori panaikinti visą šventumo valdymą ir veikimą, kuris yra nepriimtinas tiek bendrai žmogaus protui, tiek šiuolaikinio žmogaus protui.

Iš tikrųjų, vidiniu aspektu, tai buvo karo su „graikais“ žmogaus viduje esmė, nes jie iš visų jėgų priešinosi šventumo pastatymui ir norėjo sunaikinti norą sąlygoti ir tikėjimą.

1991 metų Chanukos metu ravas Baruchas pasakė:

„Chanuka ir Purimas bei kitos šventės yra tam, kad nebūtų paslėpimo.

Tai atvėrimas iš Kūrėjo, kuris parodo mums, jog gyvenimas yra Toroje ir priedermių vykdyme.

15 švato

15 švato – ypatinga diena (15 švato – tai Medžių nauji metai).

Tą dieną ravas Baruchas rengdavo „vaisių stalą“, ant kurio būdavo daugiau nei šimtas skirtingų rūšių vaisių.

Svarbiausias aspektas, kuriam ravas Baruchas paskirdavo visas šias vaišes, kad „Žmogus – tai lauko medis“.

Tai yra, žmogus prilyginamas medžiui, todėl iš medžio augimo proceso ir iš žemės darbų žmogus turi mokytis, kaip dirbti Kūrėjui.  

Pateikiame ištrauką iš ravo Barucho laiško apie Naujus medžių metus:

„Paaiškinsime sąsają tarp medžių ir tarp žmonių.

Yra parašyta: „Žmogus – lauko medis“.

Tai reiškia, visi darbai, reikalingi medžiui, kad jis būtų tinkamas vesti vaisius, galioja ir žmogui.

Kad žmogus būtų tinkamas „vesti vaisius“, jam turi praeiti visus darbus, kurie priklauso medžiui.

„Vaisiai“ – tai žmogaus tikslas.

Ir kartą, 15 švato šventinių vaišių metu ravas Baruchas papasakojo, kodėl yra rengiamos vaisių vaišės.

Jis pasakė:

„Tai yra visas skirtumas tarp šventumo ir sitros achros.

Kaip parašyta Zohare:

„Kitas, iškastruotas dievas, negalintis duoti vaisių“.

Ir Zoharo įvado „aSulam“ komentare 22 punkte paaiškinta, kad jo šaltinis visiškai išdžiūvęs.

O tie, kurie eina šventumo keliu, savo rankų darbu nusipelno palaiminimo, kad „vaisiai subręstų laiku ir lapai nenuvystų“.

Todėl šiomis vaišėmis parodoma, jog vaisiai yra svarbiausia“.

O vaisiai šventume yra tai, kad nusipelnome Dieviškumo atvėrimo, kuris pasidaro, kaip stiprėjantis šaltinis, kuris niekada nesustoja, ir kyla pakopa po pakopos, kol nusipelno Kūrėjo atvėrimo.     

Kartą rabi Neta Brizel paklausė apie aspektą „Kitas, iškastruotas dievas, negalintis duoti vaisių“:

„Juk kartais matome tokius, kurie lygtai neina šventumo keliu ir vis tik turi daug mokinių. O argi mokiniai nėra „vaisiai“?

Ravas Baruchas atsakė:

„Mokinys yra tarsi mokytojo žinių (supratimo) antspaudas.

Tai reiškia, kad mokytojo supratimas pereina mokiniui, tačiau tame nėra naujumo aspekto.

Tuo tarpu sąvoka „vaisiai“ reiškia naują dalyką, kurio nebuvo iki šiol, tai yra norą sąlygoti.

Toros dalis „Škalim“

Ravas Baruchas paprastai aiškindavo, kad žodis „šekelis“ שקל yra nuo žodžio „škilia“ שקילה („vertinimas, pasvėrimas“).

Kadangi tuomet, kai žmogus pradeda dirbti Kūrėjui, jis įeina į vertinimo procesą, nes kiekviename dalyke jis turi įvertinti ir pasverti: ar tai „kūno“ (egoistinis), ar Kūrėjo noras?

Ir visą laiką turi „persverti“ Kūrėjo noras, o ne jo „kūno“ noras.

Tačiau tai padaryti nėra lengva.

Būtent tada žmogui atsiveria, koks stiprus ir galingas yra jo „kūnas“ (egoizmas) ir kad jis jokiu būdu ir niekada nesutiks priimti „Dangaus karalystės jungo“.

Tada žmogus pamato, jog jis visiškai nėra sau šeimininkas (nevaldo savęs), kaip jis iki šiol galvojo.

Tada pas žmogų atsiranda indas Kūrėjo išgelbėjimui, t.y. poreikis, trūkumas ir malda.

Be Kūrėjo išgelbėjimo neįmanoma įeiti į ryšį su Kūrėju.

Ir apie šį aspektą pasakė išminčiai:

„Malda padaro pusę darbo“.

Malda yra pusė dalyko, ji yra indas, o po to Kūrėjas sąlygoja antrą pusę – išgelbėjimą, t.y. šviesą.

Todėl turime duoti pusę šekelio, nes dėka „svarstymų“ žmogaus širdyje gimsta malda.

Ir tai, kaip jau minėta, yra pusė dalyko.

Toros dalis „Zachor“

1991 metų Toros dalies „Zachor“ Šabato metu ravas Baruchas pasakė:

„Yra parašyta Toroje (Dvarim 25:17): „Prisimink, ką tau padarė Amalekas“.

Kodėl turime prisiminti?

Todėl, kad nėra šviesos be indo, t.y. kiekvienam dalykui reikalingas pasiruošimas.

Kad žmogus galėtų ištrinti Amaleką, pirmiausiai jis turi prisiminti, ką padarė Amalekas ir tik po to gali ištrinti atsiminimą apie jį.

Ir kiekvienas žmogus turi apgalvoti sau atskirai, ką jam padarė Amalekas jo viduje.

Purimas

1991 metais, adaro mėnesio Roš-chodeš (naujo mėnesio pašventinimo) vaišių metu ravas Baruchas pasakė:

„Kai įeina adaras, didiname džiaugsmą“.

Kodėl reikia didinti džiaugsmą?

Žmogaus darbe Kūrėjui yra dvi būsenos: dešinės pusės laikas – tai tobulumo aspektas, kairės – tai žmogaus veiksmų įvertinimas (kritika), netobulumo laikas.

Purimo šventė – tai dieviškumo atvėrimo laikas, todėl tuo laiku turime stengtis jausti tobulumą ir būti džiaugsme.

Tai yra, matyti Kūrėjo didumą ir išaukštinimą, bei džiaugtis kiekviena, net ir mažiausiu dalyku, kurį turime šventume.

Purimo metu ravas Baruchas su mokiniais iki pat ryto nagrinėdavo „Megilat Ester“ („Esteros knygos“) aspektus, pagal tai, kaip jie yra paaiškinti švento Ari knygoje „Intencijų vartai“ ir pateikti „Mokymo apie dešimt sfirot“ 15 dalyje, nuo 200 iki 229 punkto. 

Purimo dieną, po pietų susirinkdavo bendruomenė.

Malda „Mincha“ (popietinė malda) visada prasidėdavo penktą valandą.

Po jos ravas Baruchas apsiplaudavo rankas Purimo vaišėms.

Vaišių metu kiekvienas su didžiausiu iškilmingumu įteikdavo ravui Baruchui savo dovanas (Purimo metu yra priedermė siųsti draugams maisto dovanas).

Visada būdavo didelis orkestras, kuris pasiruošęs laukdavo ravo Barucho nurodymų.

Ir tas, kas nematė to didžiulio linksmumo, kuris trykšdavo Purimo šventės šokių metu, nematė linksmumo iš vis.

Mokiniai šokdavo „iki proto netekimo“.

Kai kurie ateidavo persirengę nuo galvos iki kojų, kiti tik pakeisdavo savo įprastą aprangą, tačiau nei vienas nepergyveno dėl savo garbės ar statuso.

Visus jungė didelis džiaugsmas, esantis tik pas tuos, kurie, kiekvienas pagal savo pakopą, nusipelnė ryšio su Pasaulių Kūrėju, kaip yra parašyta: „Stiprybė ir džiaugsmas toje vietoje, kur yra Jis (Kūrėjas)“.

Pertraukose tarp šokių, ravas Baruchas kalbėdavo apie susijungimą ir formų sutapimą su Kūrėju, apie Mordechajaus aspektą, t.y tikėjimą virš logikos, kuris yra priešingas Hamano aspektui, tai yra žinojimui, bei didelių dvasinių šviesų ir malonumo pritraukimui.

Purimas prilygsta „Galutiniam ištaisymui“. Todėl visos šventės ateityje dings, išskyrus Purimą.

Taip vykdavo Purimo vaišės – šokiai iki uždusimo, be pertraukos trunkantys valandą ir daugiau, po to – susirinkimas aplink mokytoją ravą Baruchą, kad pasiklausyti jo šventų kalbų, ir vėl valanda šokio be sustojimo, iki visiško savęs pajautimo praradimo...

Ir vėl susibūrimas aplink ravą Baruchą, „lechaimo“ gėrimas ir jo šventų žodžių klausymas.

Ir vėl viskas iš naujo...

„Birkat amazon“ buvo skaitoma antrą valandą nakties, o po to – vakarinė malda „Maarivas“.

Iš ravo Barucho pokalbių apie Purimo šventę

Išminčiai paaiškino pasakymą:

„Pagal kiekvieno žmogaus norą“ – tai Hamanas ir Mordechajus.

Mordechajaus noras – tai Toros supratimas, kuris sako, jog „valgymas turi būti didesnis už gėrimą“.

O Hamano noras – atvirkščiai – „gėrimas didesnis už valgymą“.

Gėrimo aspektas – tai chochmos, vadinamos žinojimu, atvėrimo paslaptis. Valgymas vadinasi chasadim šviesa, ir tai tikėjimo aspektas.

„Po visų šių dalykų“ – tai reiškia, po viso Mordechajaus darbo ir pastangų, karalius norėjo duoti jam užmokestį už tai kad dirbo „lišma“, o ne dėl savo naudos.

Tačiau yra taisyklė, kad negali žmogus gauti ką nors, jei neturi tam reikmės, nes nėra šviesos be indo.

Indas vadinasi trūkumas, o kadangi Mordechajui dėl savęs nieko nereikėjo, tai kaip gi buvo galima jam duoti ką nors?

Jei karalius būtų paklausęs Mordechajaus, ko jis norėtų už savo pastangas, jis būtų atsakęs, jog jam užtenka to, ką turi.

Juk Mordechajus – teisuolis, kurio visas darbas yra tik sąlygojimas ir kuris neturi jokio poreikio kilti pakopomis.

Tuo tarpu karaliaus noras – duoti chochmos šviesą, tai yra, dieviškumo atsivėrimo šviesą, išeinančią iš kairės linijos, o juk Mordechajaus darbas – vien tik dešinėje linijoje, kuri vadinasi chasadim (pastangos) ir tikėjimas.

Ką padarė karalius?

„Išaukštino Hamaną“. Tai yra, suteikė svarbumą kairei linijai.

Ir tai paslaptis „Ir iškėlė jį virš visų kitų ministrų“.

T.y. davė jam valdžią. Tai reiškia, jog „visi karaliaus tarnai lenkėsi Hamanui ir puldavo prieš jį ant žemės, nes taip įsakė karalius“. 

Hamanas teigė:

„Kadangi karalius, t.y. Kūrėjas, sukūrė norą gauti, tai savaime suprantama, jis nori, jog gautume bei mėgautumės“.

Visi sutiko ir lenkėsi jam, nes Hamano kelias Kūrėjo darbe jiems atrodė priimtinesnis, nei Mordechajaus.

Paaiškina šventas Ari:

„Kur mes randame Toroje užuominą apie Hamaną (המן)?

Ir tai Toros sakinys: „Ar nuo (המן) medžio, nuo kurio tau prisakiau nevalgyti, nuo jo valgei?“

Tai pažinimo medis, t.y. patys didžiausi norai, esantys realybėje.

Vadinasi, Hamano aspektas – egoistinis didžiulio noro gauti naudojimas (egoistiniais tikslais).

Toks ir buvo gyvatės patarimas.

Visi judėjai Šušano mieste priėmė Hamano valdžią.

Ir jiems buvo labai sunku suprasti Mordechajaus poziciją.

Juk visiems buvo aišku, jog eiti kaire linija, t.y. žinojimo aspekte, yra žymiai lengviau, nei eiti Kūrėjo, t.y. sąlygojimo ir tikėjimo, keliu.

Jie klausė Mordechajaus: „Kodėl tu laužai karaliaus įsakymą?“

Ir todėl, kad matė, jog Mordechajus užtikrintai laikosi savo tikėjimo kelio, jie įėjo į sumaištį ir nežinojo, kieno gi tiesa.

Nuėjo ir paklausė Hamano, kuris iš jų yra teisus, kaip parašyta:

„Ir pasakė apie tai Hamanui, kad pažiūrėti, ar Mordechajus išstovės savo žodžiuose, nes jis pasakė, kad yra judėjas“.

Tai yra, judėjų kelias – „valgymas didesnis už gėrimą“, tai reiškia, kad pagrindinis dalykas yra tikėjimas ir tai visas judaizmo pagrindas.

O tai, jog Mordechajus nesutiko su Hamano nuomone, Hamanui sukėlė didžiulį pyktį, kadangi Mordechajus teigė, jog tik jo kelias yra teisingas, o tas, kas eina kitu keliu, užsiima „avoda zara“.

Kaip parašyta:

„Viskas man nublanksta, kai pamatau judėją Mordechajų, sėdintį miesto vartuose“.

Mordechajus buvo iš „gyvybės medžio“ aspekto, jis nieko nenorėjo gauti dėl savęs, nes jis nejautė jokio trūkumo.

Todėl Kūrėjas turėjo padidinti Hamano aspektą, kurio paskirtis – būtent šviesų pritraukimas į apačią.

Tada Mordechajus galėjo gauti šias šviesas sąlygojimo būdu. Ir dabar galime suprasti, kodėl būtent po to, kai Mordechajus išgelbėjo karaliui gyvybę, atskleisdamas sąmokslą, karalius išaukštino Hamaną („Šamati“, 37 straipsnis).

Taip prie Purimo šventinio stalo bei tos dienos pamokų metu (nuo antros valandos naktį ir iki pat ryto) ravas Baruchas aiškindavo kiekvieną Ester knygos vidinį aspektą.

Kartą paaiškino Gmaros straipsnį:

„Ester – tai „Dangaus Karalystės“ ir bendrai dvasingumo ir šventumo aspektas.

Kai žmogui ateina laikas ir jis nori priimti „Dangaus Karalystę“, tuomet jei „Dangaus Karalystė“ mato, jog jis dar nepasirengęs, siunčia jam mintis ir įvairias priežastis, kad jis negalėtų užsiimti Tora ir priedermėmis.

Tačiau jei žmoguje yra trauka tiesai, tada jis nekreipia į nieką dėmesio, kol pilnai priima sau „Dangaus Karalystės jungą“.

Ir visa tai – tik jo gerumui, kad jis pats išsiaiškintų, kas yra tiesa, ir taip pat, kad jo noras sustiprėtų“.

Išminčiai paaiškino pasakymą:

„Pagal kiekvieno žmogaus norą“ – tai Hamanas ir Mordechajus.

Mordechajaus noras – tai Toros supratimas, kuris sako, jog „valgymas turi būti didesnis už gėrimą“.

O Hamano noras – atvirkščiai – „gėrimas didesnis už valgymą“.

Gėrimo aspektas – tai chochmos, vadinamos žinojimu, atvėrimo paslaptis.

Valgymas vadinasi chasadim šviesa, ir tai tikėjimo aspektas.

„Po visų šių dalykų“ – tai reiškia, po viso Mordechajaus darbo ir pastangų, karalius norėjo duoti jam užmokestį už tai kad dirbo „lišma“, o ne dėl savo naudos.

Tačiau yra taisyklė, kad negali žmogus gauti ką nors, jei neturi tam reikmės, nes nėra šviesos be indo.

Indas vadinasi trūkumas, o kadangi Mordechajui dėl savęs nieko nereikėjo, tai kaip gi buvo galima jam duoti ką nors?

Jei karalius būtų paklausęs Mordechajaus, ko jis norėtų už savo pastangas, jis būtų atsakęs, jog jam užtenka to, ką turi.

Juk Mordechajus – teisuolis, kurio visas darbas yra tik sąlygojimas ir kuris neturi jokio poreikio kilti pakopomis.

Tuo tarpu karaliaus noras – duoti chochmos šviesą, tai yra, dieviškumo atsivėrimo šviesą, išeinančią iš kairės linijos, o juk Mordechajaus darbas – vien tik dešinėje linijoje, kuri vadinasi chasadim (pastangos) ir tikėjimas.

Ką padarė karalius?

„Išaukštino Hamaną“. Tai yra, suteikė svarbumą kairei linijai.

Ir tai paslaptis „Ir iškėlė jį virš visų kitų ministrų“.

T.y. davė jam valdžią. Tai reiškia, jog „visi karaliaus tarnai lenkėsi Hamanui ir puldavo prieš jį ant žemės, nes taip įsakė karalius“. 

Hamanas teigė:

„Kadangi karalius, t.y. Kūrėjas, sukūrė norą gauti, tai savaime suprantama, jis nori, jog gautume bei mėgautumės“.

Visi sutiko ir lenkėsi jam, nes Hamano kelias Kūrėjo darbe jiems atrodė priimtinesnis, nei Mordechajaus.

Paaiškina šventas Ari:

„Kur mes randame Toroje užuominą apie Hamaną (המן)?

Ir tai Toros sakinys: „Ar nuo (המן) medžio, nuo kurio tau prisakiau nevalgyti, nuo jo valgei?“

Tai pažinimo medis, t.y. patys didžiausi norai, esantys realybėje.

Vadinasi, Hamano aspektas – egoistinis didžiulio noro gauti naudojimas (egoistiniais tikslais).

Toks ir buvo gyvatės patarimas.

Visi judėjai Šušano mieste priėmė Hamano valdžią.

Ir jiems buvo labai sunku suprasti Mordechajaus poziciją.

Juk visiems buvo aišku, jog eiti kaire linija, t.y. žinojimo aspektu, yra žymiai lengviau, nei eiti Kūrėjo, t.y. sąlygojimo ir tikėjimo, keliu.

Jie klausė Mordechajaus: „Kodėl tu laužai karaliaus įsakymą?“

Ir todėl, kad matė, jog Mordechajus užtikrintai laikosi savo tikėjimo kelio, jie įėjo į sumaištį ir nežinojo, kieno gi tiesa.

Nuėjo ir paklausė Hamano, kuris iš jų yra teisus, kaip parašyta:

„Ir pasakė apie tai Hamanui, kad pažiūrėti, ar Mordechajus išstovės savo žodžiuose, nes jis pasakė, kad yra judėjas“.

Tai yra, judėjų kelias – „valgymas didesnis už gėrimą“, tai reiškia, kad pagrindinis dalykas yra tikėjimas ir tai visas judaizmo pagrindas.

O tai, jog Mordechajus nesutiko su Hamano nuomone, Hamanui sukėlė didžiulį pyktį, kadangi Mordechajus teigė, jog tik jo kelias yra teisingas, o tas, kas eina kitu keliu, užsiima „avoda zara“.

Kaip parašyta:

„Viskas man nublanksta, kai pamatau judėją Mordechajų, sėdintį miesto vartuose“.

Mordechajus buvo iš „gyvybės medžio“ aspekto, jis nieko nenorėjo gauti dėl savęs, nes nejautė jokio trūkumo.

Todėl Kūrėjas turėjo padidinti Hamano aspektą, kurio paskirtis – būtent šviesų pritraukimas į apačią.

Tada Mordechajus galėjo gauti šias šviesas sąlygojimo būdu. Ir dabar galime suprasti, kodėl būtent po to, kai Mordechajus išgelbėjo karaliui gyvybę, atskleisdamas sąmokslą, karalius išaukštino Hamaną („Šamati“, 37 straipsnis).

Taip prie Purimo šventinio stalo bei tos dienos pamokų metu (nuo antros valandos naktį ir iki pat ryto) ravas Baruchas aiškindavo kiekvieną Ester knygos vidinį aspektą.

Kartą paaiškino Gmaros straipsnį:

„Ester – tai „Dangaus Karalystės“ ir bendrai dvasingumo ir šventumo aspektas.

Kai žmogui ateina laikas ir jis nori priimti „Dangaus Karalystę“, tuomet jei „Dangaus Karalystė“ mato, jog jis dar nepasirengęs, siunčia jam mintis ir įvairias priežastis, kad jis negalėtų užsiimti Tora ir priedermėmis.

Tačiau jei žmoguje yra trauka tiesai, tada jis nekreipia į nieką dėmesio, kol pilnai priima sau „Dangaus Karalystės jungą“.

Ir visa tai – tik jo gerumui, kad jis pats išsiaiškintų, kas yra tiesa, ir taip pat, kad jo noras sustiprėtų“.

Pesachas

1991 metais Didžiojo Šabato metu ravas Baruchas pasakė:

„Ką reiškia, jog Israelis prie lovos kojos rišdavo aukai skirtą ėriuką?

Esmė tame, jog lova (מיטה „mita“) vadinasi בחשיבות מטה „mata bechašivut“– mažas svarbumas, o lovos kojos – to mažo svarbumo mažas svarbumas.

Tai sako, jog būtent tada, kai žmogus jaučia save visiškai kritusiu, jis gali priartėti prie Kūrėjo.

Prieš kiekvieną dieną ir prieš kiekvieną išgelbėjimą turi būti naktis, nes naktis duoda trūkumą.

Tai reiškia, kad žmogus pamato, kaip jis nutolęs nuo Kūrėjo ir kad yra nugrimzdęs į baisią netikėjimo būseną.

Tada žmogus gali prašyti Kūrėjo užpildymo – tai yra, vieno lašo tikėjimo.

99 procentai žmonių pabėga iš šventumo kelio, kai tik Kūrėjas jiems duoda trūkumą ir kai jie pamato savo žemumą.

Tačiau žmogus turi žinoti, jog „Tavo diena, taip pat tavo naktis“.   

Pesacho papročiai

Per Pesachą Baal aSulamas laikėsi daugybės sugriežtinimų.

Kai kurie iš jų atrodė nelogiški, kai kurie – prasmingi ir gilūs, kaip įstatymai „chukim“ ir „mišpatim“ (Toroje yra dvi rūšys įstatymų: mišpatim, t.y. įstatymai suprantami logikos, ir chukim – įstatymai, kuriuos suprasti reikalinga aukštesnė, dvasinė logika).

Tačiau visų laikomasi buvo su vienodu svarbumu, remiantis išminčių tikėjimu ir sekant jų pavyzdžiu, net kai mūsų „mažas“ ir menkas protas nesuvokia viso gilumo ir prasmės:

1. Viso Pesacho metu Baal aSulamas valgydavo tik macas, kurios buvo iškeptos Pesacho šventės išvakarėse ir savaime suprantama, keptas iš miltų, sumaltų rankiniu būdu.  

2. Nevalgydavo maisto, pagaminto pramoniniu būdu, todėl viskas būdavo ruošiama namuose:

Kava: nisano mėnesio pradžioje (per Roš chodeš) būdavo nuperkama kavos pupelių. Jas perrinkdavo, paskrudindavo ir sumaldavo.

Tai buvo didžiulis darbas, nes reikėjo paruošti kavos visai bendruomenei, todėl būdavo perkama daugiau nei 15 kilogramų kavos – tokio kiekio pupelių apdorojimas užimdavo daug laiko.

Cukrus: prieš šventę pirkdavo cukrų „košer la Pesach“ (šis užrašas ant maisto produktų reiškia, kad jie yra tinkami naudoti Pesacho metu), išvirdavo jį, nukošdavo ir šis skystis buvo naudojamas vietoj cukraus Pesacho metu.

Druska: vykdavo prie Negyvosios jūros ir iš ten parsiveždavo didelius druskos gabalus, susmulkindavo juos ir naudodavo Pesacho metu.

Aštrusis pipiras: keletą mėnesių prieš Pesachą pirkdavo mažus raudonuosius pipirus, išdžiovindavo juos ir naudodavo Pesacho metu, kaip aštrų prieskonį.

Baal aSulamas griežtai žiūrėjo, kad būtų perkamas tik vietinis vynas ir tik iš patikimo judėjo, kad būtų garantija, jog į vyną nebus įdėta nieko, kas yra draudžiama Pesacho metu, įskaitant ir cukrų.

Ravas Baruchas pasakojo, jog jo tėvas Pesacho metu gerdavo kavą su cukrumi, tačiau vyno, pagaminto naudojant cukrų, negerdavo.

Ir ravas Baruchas paklausė savo tėvo, kodėl kavą su cukrumi geria, o vyno – ne?!

Atsakė Baal aSulamas:

„Mėsa su pienu, tu supranti?“

Ravas Baruchas atsakė, jog nesupranta.

Baal aSulamas pasakė:

„Mėsą atskirai ir pieną atskirai – galima valgyti, tačiau mėsą ir pieną kartu – draudžiama, tas pats ir su vynu, kuriame yra cukraus per Pesachą...“.

3. Maistas, kurį valgydavo per Pesachą:

mėsa, žuvis, pienas, prieš Pesachą išvirti kiaušiniai, citrusiniai vaisiai bei obuoliai, įvairūs riešutai ir migdolai, tačiau tik tie, kurie buvo pirkti su lukštu. Avokadai, morkos, svogūnai, burokėliai, bulvės ir ridikėliai.

Ir išskyrus tai, kas išvardinta, daugiau nieko nevalgė. Visa tai pirkdavo iki Pesacho, nes viskas, kas reikalinga šventei, turėjo būti nupirkta iki šventės pradžios.

(Maistas, kurio per Pesachą nevalgydavo: pomidorai, agurkai, cukinijos, paprikos, kriaušės, bananai, arbata, visų rūšių kepiniai, pvz.: kokosiniai ar riešutiniai sausainių ir t.t.)

4. Baal aSulamas laikėsi to, kad ant kiekvieno stalo būtų nerūdijančio plieno ar skardos danga. Ant jų dar uždėdavo specialų popierių be krakmolo.

5. Taip pat stengėsi visiškai nenaudoti plastiko ir neilono. Visi indai buvo arba metaliniai arba stikliniai.

Todėl nuimdavo visas plastikines puodų rankenas ir jų vietoje uždėdavo medines.

Arba pavyzdžiui pieną prieš Pesachą išpildavo iš plastikinių maišelių ir supildavo į metalinius ar stiklinius indus.

Dėl tos priežasties stalus uždengdavo ne plastikinėmis staltiesėmis, bet popieriumi. Taip pat nenaudodavo sintetinių staltiesių, o tik medvilnines.

6. Nesinaudojo muilu, nes kaip jau buvo minėta, nepasitikėjo pramoniniais gaminiais, todėl viso Pesacho metu indus plovė su karštu vandeniu ir metaline kempine.

7. Baal aSulamas labai saugojosi ir Pesacho metu nevalgė „macos šmura“ (tai tokia maca, kuri buvo kokiame nors sąlytyje su vandeniu arba bet kokia drėgme).

Jei lėkštėje likdavo gabaliukas macos, tos macos Pesacho metu nebevalgydavo.

Jei koks nors įrankis ar indas nukrisdavo ant grindų arba buvo paliktas vietoje, kuri buvo neuždengta aliuminio folija, tas daiktas nebebuvo naudojamas Pesacho metu.

8. Per Pesachą Baal aSulamas nevalgydavo kito žmogaus namuose, ir netgi reikalavo, jog ne namiškiai turėtų atskirus indus Pesacho sederiui.

9. Tačiau iš kitos pusės visiškai pasikliovė „chameco“ pardavimu (Pesacho metu „chamecas“ yra parduodamas tam, kuris nesilaiko Toros įstatymų), todėl baigiantis Pesachui darydavo „avdalą“ būtent su alumi, ko paprastai nedarydavo visus metus. 

Taigi, mes matome pavyzdį, kai nesiremiame savo logika, o einame išminčių mums pramintais takais, netgi tada, kai tie dalykai atrodo nepriimtini mūsų varganam protui...

Macų kepimas

Dieną prieš Pesacho  išvakares, leidžiantis saulei buvo ruošiamas „maim šelanu“, pažodžiui – „vanduo, kuris pernakvojo“.

Šis vanduo bus naudojamas sekančią dieną macos tešlai.

Čiaupą aprišdavo medžiagos gabalu, nuplikytu karštu vandeniu.

Tada ravas Baruchas pirmas paimdavo vandens ir įpildavo į specialų tam skirtą didelį metalinį samtį.

Po to visi susirinkusieji įpildavo į samtį vandens.

Šventės išvakarėse, po vidurdienio prasidėdavo pasiruošimas macų kepimui.

Mokiniai pastatydavo specialią palapinę, kurios viduje buvo kepimo krosnis ir kur susirinkdavo mokiniai, atėję dirbti ir dalyvauti labai svarbios priedermės įvykdyme.

Darbo ir pasiruošimo buvo labai daug:

reikėjo paruošti kambarį, kur dedami miltai, tešlos minkymo mašiną, didelį stalą, ant kurio bus dedama tešla apvalioms macoms ir kur jos bus paruošiamos kepimui.

Taip pat reikėjo paruošti pačią krosnį ir viską, kas yra aplink ją.

Taip pat – įrenginį, ant kurio sudedamos macos, išėmus jas iš krosnies ir t.t.

Atėjus vidurdieniui, susirinkdavo visi mokiniai ir kiekvienas užimdavo savo darbo vietą – kiekvienas turėjo konkrečią, didelę ar mažą užduotį.

Kai ateidavo laikas, ravas Baruchas pradėdavo macų kepimo procesą: jis į miltus įpildavo „maim šelanu“ („vandens, kuris pernakvojo“), tada prasidėdavo miltų maišymas su vandeniu ir tešlos gaminimas. Ir taip toliau.

Tvyrodavo didžiulis triukšmas ir įtampa: kiekvienas stengėsi atlikti savo užduotį kuo geriau ir per kuo trumpesnį laiką.

Kaip yra žinoma, visas procesas, pradedant nuo miltų sumaišymo su vandeniu iki iškeptos macos ištraukimo iš krosnies turi užimti ne daugiau nei aštuoniolika minučių.

Į šį laiką įeina taip pat ir tešlos iškočiojimas, po to – jos supjaustymas mažesnėmis dalimis.

Kiekvienas, kurio vieta buvo prie minkymo stalo, trumpo volelio pagalba imdavo formuoti iš tešlos gabalėlio apvalią formą.

Tai darydavo apie dešimt-dvylika vyrų – su daina ir sielos pakilimu.

Iš jų tešlos gabaliukai patekdavo pas tuos, kurie suformuoja skylutes paviršiuje, iš ten – ant medinių strypų, ir tada jau į krosnį.

Krosnyje kepdavo nuo pusantros iki dviejų valandų.

Ravas Baruchas viso Pesacho metu valgydavo tik šitaip iškeptas macas, nes pagal judaizmo įstatymus – tai yra ypatinga priedermė.

Kiekvienas mokinys po vakarinės maldos Pesacho sederiui gaudavo vieną ar daugiau šių macų.

Kiekvieną Pesacho šventės dieną iki pat ryto, taip pat ir po pietų ravas Baruchas mokindavo apie vidinius šventės aspektus:

arba iš Ari knygos „Intencijų vartai“ (nuo 136 iki 172 puslapio), arba iš švento Zoharo apie „Šir aŠirim“, arba iš Baal aSulamo knygos „Įvadas į Mokymą apie dešimt sfirot“, penkioliktos dalies (nuo 20 iki 59 punkto).

Kiekvieną chol-amoed dieną buvo rengiami bendri draugų pasibuvimai, kuomet kartu susirinkdavo visos mokinių grupės: tiek jaunų, tiek vyresnių (tai vykdavo du kartus per metus: per Sukot ir per Pesachą).

Mokymo namus užplūsdavo daugybė žmonių. Visi su begaliniu susikaupimu klausydavo ravo Barucho žodžių.

Paprastai jis kalbėdavo apie Pesacho aspektus, suprantama, iš vidinio darbo Kūrėjui aspekto, pagal jo švento tėvo mokymą.

Šiek tiek iš ravo Barucho pokalbių apie vidinius Pesacho šventės aspektus

Yra žinomas Izraelio tautos pavergimo Egipte didumas. Egipto klipa (netyra jėga) – tai viso egoistinio noro gauti malonumą bei mėgavimąsi šaknis, esanti žmogaus širdyje.

Ši žmogaus prigimtis valdo žmogų visame kame, kur tik jis bepasisuktų.

Nes taip jį sukūrė Kūrėjas dėl savo noro suteikti gerumą ir mėgavimąsi kūriniams. Tuo tarpu Kūrėjo realybėje visai nėra noro gauti malonumą, ir Kūrėjas yra absoliučiame tobulume, nes juk iš ko Jis gali gauti?!

Todėl, nors noras gauti būtinai turi būti kiekviename mūsų pasaulio kūrinyje, tačiau būtent jis ir atskiria mus nuo Kūrėjo.

Ir kad tai ištaisyti, gyvenime žmogui reikia vadovautis noru sąlygoti, o norą gauti malonumą ir mėgavimąsi naudoti tik tiek, kiek tuo gali įvykdyti Kūrėjo norą.   

Ir tai ravo Barucho aiškinimas iš jo straipsnių:

„Parašyta: „Ir apkartino jų gyvenimą“.

„Apkartino gyvenimą“ reiškia, kad neleido mūsų tėvams dirbti sąlygojimo (malonios dvasios Kūrėjui) aspektu, kas atveda susiliejimą su „Gyvybių Gyvybe“.

Egipto ir faraono klipa (netyra jėga) „primetė“ Izraelio sūnums meilę sau, ir taip valdė juos.

Taigi nebuvo galima pasipriešint Egipto tvarkai (norams) ir išeiti iš vergijos. Ir tai vadinasi tremtis. Tai yra, jie norėjo išeiti iš šios tremties, bet negalėjo.

Ir iš čia galima suprasti, kas yra parašyta „Intencijų vartuose“, kad „maror“ (מרור „karčios žolės“) gematrija yra mirtis (מות).

Klausiame per Pesachą:

„Kodėl mes valgome šias karčias žoles?“

Ir atsako:

„Todėl, kad Egiptas apkartino mūsų tėvų gyvenimą בפרך – (beparech)“.  

Ir toliau parašyta: „Ir dūsavo Izraelio sūnūs nuo sunkaus darbo“ – apie kokį darbą čia kalbama?

Apie darbą Kūrėjui, kuris ir vadinasi „sunkus darbas“, nes jiems buvo sunku dirbti sąlygojimo Kūrėjui intencija.

Ir tai todėl, kad egiptiečiai ir faraonas primetė jiems savo norus ir mintis.

Tai reiškia, kad „Egipto klipos“ esmė yra meilė sau, todėl egiptiečiai valdė Izraelį, t.y. Izraelis turėjo eiti jų keliu.

Ir Izraeliui buvo labai sunku nugalėti šias mintis.

Ir apie tai parašyta: „Ir dūsavo Izraelio sūnūs nuo sunkaus darbo“ – tai reiškia, tuo metu, kai jie ėjo Egipto keliu, t.y. egoizmo keliu, kūnas duodavo jiems energijos ir jiems nebuvo sunku dirbti Kūrėjo darbą.

Tuo tarpu, kai jie ėjo Kūrėjo keliu, t.y. ne dėl savo naudos, o dėl naudos (meilės) artimui – jiems buvo labai sunku.

Dar paaiškinsime tai, kas parašyta Šmot (1:13):

„Darbą, kurį dirbo vergiškai בפרך –  (beparech)“.

„רך – בפה“: su „minkšta burna“, פה (pe) burna, minkšta (malonia) – רך (rach). Ką reiškia „רך –  בפה“ dvasiniame darbe?

Kaip jau sakėme, egiptiečiai atėjo pas Izraelio sūnus su savo norais ir mintimis, kad reikia dirbti Kūrėjui, tačiau tik dėl to, kad gauti užmokestį. Ir tai vadinasi „רך פה“.

Vadinasi, tokiomis kalbomis apsunkino Izraeliui (dvasinį) darbą.

Jie sakė, jog sąlygojimo darbas yra be galo sunkus dalykas.

Egiptiečiai „piršdavo“ Izraeliui mintis, kad labiau apsimoka dirbti savo naudai.

Juk tuo keliu žmogus „stumiasi“ į priekį, netgi darydamas gerus darbus....

Tuo tarpu, dirbti aspektu ישראל – Israel („tiesiai į Kūrėją“ אל–ישר), yra labai sunku, nes nesimato jokio „progreso“ darbe.

Todėl egiptiečiai „minkšta burna“ davė suprasti, kad jei Izraelis eis jų (Egipto) keliu, darbas bus lengvas, „minkštas“, ir taip pat bus didesnis progresas „šventame darbe“.

Tokiais tvirtinimais egiptiečiai „apkartindavo“ Izraelio gyvenimą sunkiu darbu, nes teigdavo, kad darbas ישראל (Jašar El – „tiesiai į Kūrėją“) labai sunkus ir ne kiekvienam.

Pavergimas buvo: „בחומר ובלבנים“, „Bechomer ubelevanim” – „Statybinių medžiagų ir plytų gaminimu”.

„בחומר“ reiškia, kad egiptiečiai aiškino Izraeliui, jog sąlygojimo darbas yra labai sunkus, o Egipto (egoistinio gavimo) darbas visada yra „לבנה“ („לבנה“ reiškia plytos arba baltas), t.y. kai nejaučiamas joks „tamsumas“ ir kūnas (egoizmas) sutinka su šiuo darbu.

Ir būtent tuo jie sąlygojo Izraeliui, kad jiems būtų sunku dirbti „dangaus vardu“.

Pasakyta: „Tą, kuris nemokėjo paklausti – tu jį atvėrei“.

Ravas Baruchas paaiškino:

„Kaip atveriame „kūną“ (egoizmą), jog jis pradėtų klausti?

Duodame jam darbo, tada jis ima klausti klausimų „kam“ ir „kodėl“.

Ir jei „kūnas“ neklausia, tai yra ženklas, kad žmogus nedirba dvasinio darbo“.

Ir dar daug daug dalykų kalbėjo ravas Baruchas – neįmanoma čia visko pateikti ir visa tai, ką parašėme čia – tai tik lašas vandenyne.

Ir taip pat tai, ką pateikėme apie kitas šventes yra labai maža dalis, nes ravas Baruchas parašė labai daug apie tai.

Dar daugiau, nei parašė – pasakė.

Ir dar daugiau, nei pasakė buvo jaučiama ir suprantama Mokymo namuose tvyrojančioje atmosferoje.

Ravas Baruchas sakydavo, jog mažas vaikas, „besisukinėjantis“ jo Mokymo namuose, tiek „įsigeria“ tiesa apie Kūrėjo darbą iš čia esančios atmosferos, kiek vyresni „aštraus proto“ išminčiai kituose Mokymo namuose net nesapnavo...“. 

Kaip ir per Sukot, per Pesachą ravas Baruchas rengdavo vaišes, į kurias pakviesdavo labai nedaug žmonių.

Vaišės vykdavo ravo Zlošinskio namuose, vieną iš šventės chol-amoed dienų, vidurdienį.

Ravas Zlošinskis ir jo namiškiai ankstaus ryto iki pat vaišių pradžios be jokios pertraukos ir didelėje įtampoje dirbo ir ruošėsi šventei.

Jie turėjo viską paruošti pagal įstatymus, kurių laikėsi ravas Baruchas.

Pavyzdžiui, viskas turėjo būti gaminama specialiai Pesachui skirtuose induose.

Netgi šakutės ir šaukštai turėjo būti specialiai skirti šventei.

Ir jeigu kuris nors iš indų nukrisdavo ant žemės, Pesacho metu daugiau naudotis juo nebuvo galima.

Taip pat turėjo būti atskiras peilis lupti vaisių žievėms ir atskiras peilis pjaustyti patiems vaisiams. Ir taip toliau.

Pačių vaišių metu vyraudavo nuostabi šventumo bei dvasios pakilimo atmosfera.

Ravas Baruchas daug kalbėdavo apie Kūrėjo artumo aspektus.

Ir dainuodavo jo tėvo sukurtas melodijas.

Ypač – „Būk gailestingas Sionui“, kurią sukūrė jo tėvas Baal aSulamas.

Kartą tokių vaišių metu ravas Baruchas pasakė:

„Dvarim knygoje (16:3) parašyta:

„Kad prisimintum išėjimo iš Egipto dieną visas savo gyvenimo dienas“.

Išėjimas iš Egipto – tai išėjimas iš savo egoistinės meilės.

Iškyla klausimas: ar žmogus iš tikro nori išeiti iš šios tremties?

Juk tik kai žmogus jaučia tremties kančias, tik tada jis nori pabėgti iš jos.

Vadinasi, mes pirmiausiai turime įeiti į Egipto tremtį, ir tik tada norėsime iš jos išeiti.

Tiek Pesacho, tiek Sukot chol-amoed (tarpšventinių) dienų metu ravas Baruchas Šalomas iškeliaudavo pėsčiomis prie Raudų Sienos.

Ten įprastai pabūdavo labai trumpai.

Prieidavo prie Sienos akmenų, šiek tiek pastovėdavo užmerkęs akis, paniręs šventose mintyse.

Taip pabūdavo akimirką, dvi, paskui patraukdavo atgal. 

Septinta Pesacho diena

Prieš vakarinę maldą ravas Baruchas su mokiniais dainuodavo ir šokdavo pagal melodiją „Tas, kuris pervedė savo sūnus per prasiskyrusius Raudonosios jūros vandenis, o jų priešus ir nekentėjus paskandino gelmėse“.

Po maldos ir po šventinių vaišių, kurias kiekvienas valgė savo namuose, mokiniai grįždavo į Mokymo namus.

Ravas Baruchas kalbėdavo apie Izraelio perėjimą per persiskyrusią jūrą septintą Pesacho (išėjimo iš Egipto) dieną – viską iš vidinio aspekto, tai yra, iš aukštutinių darbo Kūrėjui pakopų.

„Birkat amazon“ dažniausiai būdavo sakoma apie pirmą valandą nakties.

Ir iš karto po to pradėdavo mokintis šventą Zoharą – „Jūros dainą“ (Toros dalis Bešalach, nuo 185 iki 331 punkto).

Taip ši šventa grupė mokindavosi apie šiuos išaukštintus „Jūros dainos“ aspektus iki ryto aušros. Ir nors nuovargis buvo didžiulis, tačiau jie nemiegodavo.

Trumpai pateiksime jūros perskyrimo vidinę prasmę:

„Raudonoji jūra (סוף ים) – tai „chochmos jūros“ aspektas, Kūrėjo šviesos atsivėrimo aspektas.

Ši šviesa turi pasidalinti į dvi dalis, vidurinės linijos atsiradimo paslaptimi.

Toks yra įstatymas šventume.

Dalykas tame, kad jei žmogus gaus šią didelę šviesą, tokią kokia ji yra, be jokio sumažinimo, yra rizika, jog gaus ne dėl Kūrėjo, o dėl savo naudos.

O tada jis būtinai atsiskirs ir nutols nuo Kūrėjo.

Todėl šią didelę šviesą būtina padalinti į dvi dalis: didesnė dalis turi būti paslėpta, o žmogus gali gauti tik mažesniąją dalį.

Yra žinomas išminčių pasakymas: „Sunkesni santuokos sujungimai („zivugai“ – זווגים) Kūrėjui, nei Raudonosios jūros perskyrimas“.

„Santuokos susijungimas“ זווג – reiškia vienybė tarp žmogaus ir Kūrėjo.

Tačiau, bet kurioje tokioje vienybėje žmogus turi gauti tik truputį Kūrėjo atsivėrimo šviesos, bet ne visą, nes jis negali gauti visos šviesos su sąlygojimo intencija, t.y. kad gavimas būtų ne dėl savęs, o dėl Kūrėjo.

Ir tai yra sunkus dalykas Kūrėjui, nes Kūrėjo noras buvo duoti visą gerumą ir malonumą kūriniams, ir tik dėl kūrinijos ribotumo, Kūrėjas „buvo priverstas“ apriboti savo šviesą.

Todėl išminčiai prilygino santuokos susijungimą (זווג) Raudonosios jūros perskyrimo aspektui, nes tai tas pats dalykas: abu kalba apie būtinybę sumažinti šviesą, ir tai yra sunkus dalykas Kūrėjui.

Antrasis Pesachas

Ravas Baruchas paprastai darydavo taip pat ir antro Pesacho vaišes keturioliktą ijaro mėnesio dieną.

Jų metu ravas Baruchas kalbėdavo apie tai, kokia yra vidinė prasmė, kad žmogus pirmojo Pesacho metu buvo „netyrume“ arba kelionėje, dėl ko negalėjo švęsti Pesacho.

Šioms vaišėms atsinešdavo nuo pirmojo Pesacho likusias macas.

Ravo Barucho žodžių apibendrinimas

„Nešvarumo“ aspektas – tai blogio savyje, savo egoistiniame gavime, atskleidimas.

Kai žmogus „Dangaus“ pagalba nusipelno sužinoti, jog egoistinis noras gauti yra blogas ir sugadintas dalykas, arba kuomet žmogus mato, jog jis yra labai nutolęs nuo Kūrėjo, kas liečia tikėjimą Kūrėju ir pasitikėjimą Juo, o būtent tai ir vadinasi „tolimas kelias“, tada žmogus negali „atnešti Pesacho aukos“.

Auka (קרבן) – tai žmogaus priartėjimas (התקרבות) prie Kūrėjo tikėjimo ir sąlygojimo aspektu.

Ir jei žmogus negali to įvykdyti, jis vis dar pasilieka savo egoistiniame nore.

Tačiau tai taip pat žingsnis progreso link, nes be blogio savyje pažinimo žmogus negali judėti pirmyn.

Lag Ba-omer

Lag Ba-omer naktį (1991 metais), kai grįžo išgerti „lechaimą“, ravas Baruchas pasakė:

„Kiekvienas turi uždegti savyje rabi Šimono ugnį, savo širdyje.

Uždegti ugnį išorėje gali net ir vaikai.

Taip pat ir žmogaus širdyje yra vidinė ir išorinė dalys: širdyje yra „išorinės“, egoistinės meilės sau mintys, kurios nori nori būti „dalininkės“ priedermių vykdyme, todėl žmogus turi saugotis nuo tų „išorinių“ (jėgų), esančių jo širdyje.

Ir netgi, kai uždega ugnį savo viduje, turi daryti tai ypač kukliai bei atsargiai, kad tiems „išoriniams“ žmogaus širdyje nebūtų galimybės prisitvirtinti prie Toros ir priedermių“.

Išvyka prie rabi Šimono bar Jochajaus kapo

Lag Ba-omer metu, iškart po rytinės maldos, ravas Baruchas su visa bendruomene išvykdavo į Meroną.

Nuotaika kelionės metu būdavo nuostabi, mokiniai visą kelią traukdavo dainas.

Pusryčiams užsukdavo į Ako miestą, į sefardų maldos namus, esančius netoli pagrindinio kelio.

Šių vaišių metu vyraudavo ypatinga vienybės ir bendrumo atmosfera.

Tuo metu ravas Baruchas kalbėdavo nedaug Toros mokymo.

Tora (תורה) – tai kelio nurodymas, instrukcija, kaip priartėti prie Kūrėjo.

Tam nebūtinai reikia kalbų, šiuos nurodymus galima įgyvendinti ir kitomis priemonėmis.

Tikro mokytojo mintys pereina jo mokiniui, kai šis nusipelno anuliuotis prieš savo mokytoją.

Atmosfera, esanti aplink Kūrėjo žmogų yra panaši į dvasinę elektros srovę, nes jis perduoda ir spinduliuoja dievišką šviesą, Kūrėjo išaukštinimą  bei didybę, ir dėka to žmogus gauna jėgų natūraliai anuliuotis prieš Kūrėją.

Po to jie nuvykdavo į Meroną.

Ravui Baruchui atėjus prie rabi Šimono kapo, kildavo tam tikra spūstis ir sujudimas, nes visi jo mokiniai eidavo kartu, o prie kapo jau ir taip būdavo pilna žmonių.

Ravas Baruchas pabūdavo prie kapo užmerkęs akis apie trisdešimt sekundžių ir po to išeidavo.

Ravas Neta Brizel pasakojo:

„Kai pirmą kartą su ravu Baruchu atvykau į Meroną, priartėjus prie rabi Šimono kapo, ėmiau ruoštis užėjimui į šventą vietą, todėl pasitraukiau nuošaliau, kad apsiplauti rankas.

Tik spėjau pabaigti rankų apiplovimą, kai pamačiau, jog ravas Baruchas jau grįžta nuo rabi Šimono kapo...

Be galo nustebau – taip trumpai pabuvo prie kapo?

Kai ravas Baruchas pamatė mano nustebimą, paaiškino:

„Yra žmonių, kurie visai nesiruošia atėjimui prie švento žmogaus kapo.

Ir tik kai jau ateina, pradeda galvoti: ko iš tikrųjų man trūksta? Ir ko iš tikrųjų turėčiau paprašyti?

Ir kadangi jie turi daug norų, todėl pradeda detalizuoti savo prašymus, o tai, savaime suprantama, užima daug laiko.

Tačiau yra žmonių, kurie jau eidami prie kapo, iš anksto, apmąsto tai, ko jiems trūksta.

O trūksta žmogui visada tik vieno dalyko (čia ravas Baruchas turėjo mintyje tai, kad visa žmogaus laimė priklauso tik nuo vieno dalyko ir tai yra tikėjimas Kūrėjo didumu ir susiliejimas su Juo).

Ir kai šie žmonės ateina prie kapo, jiems nebereikia svarstyti ir galvoti – jie iškart paprašo to, ko jiems reikia ir išeina“.

Po apsilankymo prie kapo, užsukdavo pas brolius Klar, kurie pardavinėjo knygą Zohar su komentaru aSulam, čia išgerdavo „lechaimo“, šiek tiek užkąsdavo ir kaip įprastai, kalbėdavo apie susiliejimo su Kūrėju aspektus.

Paskui visi keliaudavo į Tveriją. Išsimaudę Kinereto ežere, patraukdavo pas rabi Josefą Drori (vieną iš ravo Barucho mokinių, kurie atvykdavo pas jį iš Tverijos keletą kartų per mėnesį), kuris gyveno prie Kinereto ežero.

Ten, vaišių, skirtų rabi Šimono garbei, metu, ravas Baruchas kalbėdavo apie labai aukštus dvasinio darbo aspektus. Atmosfera būdavo ypatinga.

Buvo dainuojamos Baal aSulamo ir kitos melodijos – visos pripildytos žmogaus susijungimo su Kūrėju ilgesio.

Vaišės trukdavo kelias valandas ir baigdavosi jau po vidurnakčio. Po jų visi išvykdavo atgal į Bnei Braką.

Kelionė atgal būdavo taip pat būdavo pilna linksmumo ir bendrumo šventume, kaip ir kelionė pirmyn.

Autobusas skambėjo nuo dainų, pavyzdžiui tokių, kaip „Nes su džiaugsmu išeisite ir su taika ateisite, kalnai ir kalvos dainuos jums dainas, ir visi lauko medžiai plos jums“.

Kelionės metu sustodavo kur nors gražioje vietoje, gamtoje, medžių apsuptyje, kad pasakyti popietinę maldą „Minchą“.

Vakarinę maldą jau melsdavosi Bnei Brake, kaip įprastai.  

Maždaug penki metai iki mirties, ravas Baruchas per Lag Ba-omer šventę nebevažiuodavo į Meroną, dėl ten pastoviai didėjančios spūsties ir grūsties.

Jis negalėjo pakęsti to, kad didžioji dalis ten susirinkusių visų metų bėgyje neturėjo jokio sąlyčio su rabi Šimono mokymu.

Ir staiga, atėjus rabi Šimono mirties metinių dienai, staiga visi tampa rabi Šimono artimaisiais...  

Jis tada pasakė tai, ką pasakytų rabi Šimonas: „Mane palikite, o mano Torą saugokite“.

Tai yra, rabi Šimonas būtų norėjęs, kad visa ši minia vietoj to, kad ateitų prie kapo, geriau būtų mokęsi jo knygą.

Ir kai spūstys tiek sustiprėjo, ravas Baruchas nusprendė ten nebevažiuoti (reikia pasakyti, jog jis nuvykdavo į Meroną praėjus dienai ar dviems po Lag Ba-omer).

Vietoje to per Lag Ba-omer surengdavo didžiules vaišes savo Mokymo namuose Bnei Brake.

Rabi Šimonas bar Jochajus

Pateiksime šiek tiek iš ravo Barucho mokymo šią dieną (Zohar, 18 tomas, dalis „Aazinu“, „Idra zuta kadiša“ aSulam komentaras, 23-31 skyriai):

Pateikiame mūsų švento mokytojo žodžius iš „Straipsnio Zoharo užbaigimui“, kas liečia rabi Šimono ir jo mokinių didumą:

„Jau sakėme, jog tobulas susijungimas su Kūrėju ir visiškas suvokimas dalijasi į 125 pakopas.

Ir pagal tai, prieš Mašijacho atėjimo dienas neįmanoma pasiekti visų 125 pakopų.

Todėl tarp Mašijacho kartos ir visų kitų kartų yra du skirtumai:

1) tik Mašijacho kartoje, ir ne jokioje kitoje kartoje, galima pasiekti visas 125 pakopas;

2) visose kartose „pakilimo sūnų“ (bnei alija), t.y. tų, kurie nusipelnė pilno suvokimo ir „susiliejimo“ su Kūrėju, yra mažuma.

Kaip pasakė išminčiai:

„Vieną žmogų iš tūkstančio radau: tūkstantis įeina į kambarį (mokymo namus) ir tik vienas  išeina į šviesą“, tai yra ateina į „susiliejimą“ ir „pilną suvokimą“.

Tačiau Mašijacho kartoje kiekvienas galės nusipelnyti „susiliejimo“ su Kūrėju ir „pilno suvokimo“.

Kaip pasakė pranašas:

„Ir bus pilna žemė žinių apie Kūrėją. Ir daugiau nemokys draugas draugo, kaip dirbti Kūrėjui, nes visi pažins Mane nuo didelio iki mažo“.

Iš tikro rabi Šimonas ir jo karta nusipelnė visų 125 pakopų, dar iki Mašijacho atėjimo.

Apie rabi Šimoną ir apie jo mokinius pasakyta: „Išminčius yra didesnis už pranašą“.

Daugelyje vietų Zohare yra parašyta, jog iki pat Mašijacho atėjimo nebus tokios kartos, kaip rabi Šimono karta.

Todėl jo didysis kūrinys – knyga Zohar paliko tokį ryškų pėdsaką pasaulyje, nes jame atskleidžiamos Toros paslaptys apima visas 125 pakopas.

Tad pasakyta Zohare, kad kad ši knyga atsiskleis tik „dienų pabaigoje“, Mašijacho dienomis.

Ir jei skaitytojo „pakopos“ pilnai neatitinka autoriaus „pakopų“, skaitytojas negali pilnai suprasti autoriaus, nes tarp jų nėra „bendro suvokimo“.

O kadangi Zoharo autorių išmintis pilnai siekia visą 125 pakopų aukštį, neįmanoma jų pasiekti iki Mašijacho atėjimo.

Vadinasi, kartose, esančiose prieš „Mašijacho atėjimo kartą“, nėra bendro supratimo su Zohar knygos autoriais.

Todėl knyga Zohar ir negalėjo atsiverti ankstesnėse kartose.

Šavuot

Per Šavuot šventę Mokymo namai buvo puošiami žalumynais ir medžiais, taip, kad viskas skendėjo žalumoje.

Ravas Baruchas rengdavo šventines vaišes, kurios trukdavo iki pirmos valandos nakties.

O tada sėsdavo mokytis Zoharo straipsnio „Nuotakos naktis“, kuriame aprašyti rabi Šimono ir jo mokinių ištaisymai Šavuot naktį.

Taip mokėsi maždaug iki pusės trijų nakties.

Paskui jis eidavo į savo butą, o likusieji mokiniai išsiskirstydavo: dalis jų tęsdavo mokymą iki pat aušros, kiti eidavo pailsėti ir grįždavo šeštą ryto.

Po rytinės maldos darydavo „Kidušą“, kurio metu valgydavo pienišką maistą.

Tuo metu ravas Baruchas kalbėdavo apie Šavuot šventę iš darbo Kūrėjui aspekto.

Po vidurdienio vėl susirinkdavo, ir keletą valandų sėdėdavo dainuodami, grodami ir klausydami ravo Barucho pasakojimų apie susijungimą su Kūrėju ir tikėjimą.

Iš ravo Barucho pokalbių apie vidinius Šavuot šventės aspektus

Parašyta:

„Ir nusileido Kūrėjas ant Sinajaus kalno, ant kalno viršūnės (Šmot 19:20)“.

Reikia suprasti, kas yra kalno viršūnė dvasingume. Ir kaip suprasti, jog Kūrėjas „nusileido“?

Atsakymas: yra žinoma, jog dvasinis dalykas yra vadinamas pagal jo veikimą.

Kaip parašyta Šoftim knygoje (13:17-18):

„Pasakė Manoachas Kūrėjo angelui: koks tavo vardas?

Kūrėjo angelas atsakė jam: kodėl klausi, koks mano vardas? Jis nuostabus“.

Vardas nustatomas pagal veiksmą.

Pavyzdžiui, angelas, kuris „atsakingas“ už gydymą (ivritu „gydyti“ – לרפאות), vadinamas Rafaeliu (רפאל) ir panašiai.

Taip pat ir Kūrėjas, tuo metu, kai siunčia gydymą žmogui, vadinasi „Kūrėjas, išgydantis ligonius“.

Kūrėjas turi atverti žmogui jo blogą prigimtį, ir tai vadinasi, jog Kūrėjas atveria žmogui, kokioje „kritimo būsenoje“ žmogus gimė.

Kaip parašyta (Berešit 8:21):

„Nes žmogaus širdies polinkis blogas nuo pat vaikystės“, t.y. nuo tos dienos, kai gimė, todėl Kūrėjas vadinamas pagal savo veikimą.

Kaip yra parašyta:

„Ir nusileido Kūrėjas ant Sinajaus kalno“.

Taigi, šiame Toros sakinyje yra du pasakymai:

1) Apie Kūrėją parašyta: „Ir nusileido Kūrėjas ant Sinajaus kalno, ant kalno viršūnės“.

2) Ir apie tautą parašyta: „Ir stovėjo kalno papėdėje“.

Turime suprasti, kas yra kalnas.

Žodis „kalnas“ (ivritu – הר),  yra tos pačios kilmės kaip ir „apmąstymai“ (הרהורים), tai yra žmogaus protas.

Ir tai, kas yra galvoje (prote) potenciale, gali paskui tapti veiksmu, realizacija.

Pagal tai galima paaiškinti:

„Ir nusileido Kūrėjas ant Sinajaus kalno, ant kalno viršūnės“. „Kalno viršūnė“ – tai žmogaus mintys ir protas.

Tai reiškia, jog Kūrėjas duoda visai tautai žinoti, kad „žmogaus širdies polinkis blogas nuo pat vaikystės“.

Ir kai Kūrėjas duoda tai sužinoti potencialiai, t.y. „kalno viršūnėje“, tada tai, kas buvo potenciale, tampa veiksmu.

Todėl tauta ateina prie realaus to dalyko pajautimo, tada visiems iškyla Toros poreikis, kaip parašyta (Talmudas, Kidušin):

„Sukūriau blogio instinktą, sukūriau jam vaistą (prieskonį) – Torą“.

Tad jie buvo priversti priimti Torą, be jokio pasirinkimo, nes matė, jog jei priims Torą, jų laukia gerumas ir malonumas, jei ne – „čia bus jų kapo vieta“.

Pagal tai galima paaiškinti pasakymą:

„Ir nusileido Kūrėjas ant kalno viršūnės“.

Tai reiškia, jog po to, kai Kūrėjas davė jiems sužinoti „ant kalno“, t.y. jų mintyse ir prote, kad žmogaus prigimtis yra bloga – iš karto tai buvo realizuota veiksmu.

Apie tai parašyta:

„Ir atsistojo kalno papėdėje“, t.y. jiems ėmė veikti tas „kritimas“ (žemumas), kuris buvo „ant kalno“.

Dar yra pasakyta:

„Pakabino Kūrėjas virš jų kalną, kaip skardį ir pasakė: jei jūs priimsite Torą – gerai, jei ne, čia bus jūsų kapas“ (Talmudas, Šabatas 88 – 1).

Tai reiškia, kad tas kritimas ir tas žinojimas, kuriuos gavo ant kalno, tai yra, mintyse, ėmė veikti juose taip, kad jie būtų priversti priimti Torą.

Iš tikro kalnas, t.y. kritimas, sąlygojo jiems poreikį priimti Torą – tam, kad jie galėtų nugalėtų jų širdyje esantį blogį”.

(Iš ravo Barucho straipsnių, 1987 metai, 18 straipsnis).

Per Šavuot šventę 1991 metais ravas Baruchas taip pasakė:

„Ir kalną apgaubė tirštas (sunkus) debesis“ (Šmot 19:16).

Kalnas („har“ – הר) – tai abejonės, „apmąstymai“ („hirhurim“ – הרהורים), mintys.

„Debesis“ (ענן) – tai paslėpimas, tamsa.

Tai reiškia, kad Izraelis sutiko priimti Torą, nežiūrint į tai, kad jų mintys buvo „paslėpimo“ ir „užtemimo“ būsenoje.

Esmė tame, kad žmogus turi priimti Torą „prievarta“, būtent tuo metu, kai jis yra paslėpimo būsenoje, ir nelaukti, kol „kūnas“ (egoizmas) sutiks priimti Torą“.

„Šlovinkite Kūrėją visos tautos, aukštinkite Jį visos nacijos, nes didis Jo gerumas mums ir Kūrėjo tiesa amžina“ (iš Halelio maldos, Psalmės 117:1-2).

Klausia ravas Baruchas:

„Kodėl pasaulio tautos turi šlovinti Kūrėją, jei Jo gerumas yra tik Izraelio tautai?

Ir paaiškina:

„Kiekvienas žmogus – tai mažas pasaulis, kuris yra sudarytas iš „70 pasaulio tautų“ ir iš Izraelio aspekto.

„Pasaulio tautų“ aspektas žmoguje paprastai pyksta ir reiškia nepasitenkinimą, dėl to, kad yra Izraelio verčiamas vykdyti Torą ir priedermes.

„Pasaulio tautos“ gauna malonumą iš materialių dalykų, o dirbti „vardan Dangaus“ (darbas Kūrėjui) joms atrodo be galo atstumiantis ir niekingas dalykas.

Ir jei jau vis tik turi dirbti, tuomet kelia pretenzijas ir klausia:

„Kodėl dvasiniame darbe nejaučiame malonumo, t.y. kodėl Toroje esantis malonumas nėra atvertas, bet turime dirbti „paslėpime“?!

Tačiau švenčių metu, kai yra „sužadinimo iš viršaus” laikas, Kūrėjas sąlygoja kūriniams gerumą („chesed”), ir žmogus ateina prie meilės Kūrėjui, o jo nusikaltimai („tyčinės nuodėmės”) virsta nuopelnais.

Visas jo „kūnas” tada mėgaujasi Kūrėjo gerumo („chesed”) savybe.

Ir netgi žmoguje esantis „pasaulio tautų” aspektas jaučia šį gerumą ir malonumą, bei pamato, jog kūrimo tikslas yra tiesa. 

Todėl „pasaulio tautos” šlovina Kūrėją, nes jų pasipriešinimas Kūrėjo darbui yra „palaužtas“ to gerumo ir malonumo, kurį dabar jaučia.

5 Avo

5 avo – švento Ari mirties diena. Šią dieną ravas Baruchas su savo mokiniais visada vykdavo į Cfatą, prie Ari kapo.

Išvykdavo 5 avo dienos išvakarėse ir pirma jų kelionės stotelė buvo Tverijoje, pas rabi Josefą Drori.

Tą naktį jie beveik nemiegodavo, nes rengdavo vaišes, kurios baigdavosi labai vėlai.

Ravas Baruchas, kuris tuo metu būdavo ypatingame susijungime su Kūrėju, atverdavo Toros paslaptis bei darbo Kūrėjui aspektus, o po to, antrą valandą nakties, visi pradėdavo naktinę pamoką, trukdavusią iki pat ryto.

Ryte, po rytinės maldos ir trumpų pusryčių, išvykdavo į Cfatą, prie švento Ari kapo.

Čia, kaip ir prie rabi Šimono kapo, ravas Baruchas pabūdavo labai trumpai.

Jis prieidavo prie kapo, ir stovėdavo užmerktomis akimis, absoliučiame susikoncentravime ir susijungime su Pasaulių Karaliumi, pasinėręs šventuose savo apmąstymuose ir mintyse.

Kartą, kai ravas Baruchas atvyko prie Ari kapo, čia stovėjo judėjas su Psalmėmis rankose ir garsiai raudojo.

Kai ravas Baruchas pamatė jį, pasakė:

„Negaliu šito pakęsti“.

Ir iš karto išėjo, pabuvęs ten gal tik pusę minutės.

Ravas Baruchas negalėjo pakęsti to, kad žmonės, kurie visus metus neturėjo jokio sąlyčio su švento Ari mokymu, prisimindavo jo šventumą tik per jo mirties metines ir ateidavo prie jo kapo su savo materialiais prašymais.

Iš tikro, čia yra du neigiami aspektai:

1)  Jie neturi jokio ryšio su šiuo teisuoliu;

2) Jie prašo tik materialių prašymų.  

Aplankę kapą jie grįždavo į Tveriją, į viešbutį ir čia ravas Baruchas surengdavo vaišes, skirtas Ari mirties metinėms pažymėti.

Kadangi tuo metu galiojo devynių dienų draudimas valgyti mėsą ir gerti vyną (nuo 1 iki 9 avo dienos), tai vienas iš bendruomenės garsiai užbaigdavo skaityti traktatą, kad būtų galima gerti vyną ir valgyti mėsą.

Kaip yra pasakyta Talmudo traktate Psachim:

„Nes džiaugsmas yra tik kai valgoma mėsa ir geriamas vynas“.

Ir iš tiesų, tarp jų tvyrojo džiaugsmas – šventumo džiaugsmas.

Džiaugsmas, kuris gali atsiverti tik tarp einančių tikro darbo Kūrėjui keliu.

Švento Ari didumas

Taip rašė Baal aSulamas apie šventą Ari (Įvade į knygą „Veidas šviečia ir veidas paaiškina“, 8-9 punktuose):

„Todėl reikia suprasti, kaip mes turime dėkoti mūsų mokytojams, kurie mums pritraukia „šventas šviesas”, atiduodami savo sielas dėl mūsų gerovės.

Tai reiškia, kad mūsų mokytojai stovi tarp sunkių kentėjimų ir „tšuva (sugrįžimo, atgailos)” kelio, bei gelbsti mus nuo sunkesnių už mirtį pragaro gelmių.

Ir veda mus į „malonumų dangų” ir „mėgavimosi viršūnes”, kas jau yra mums iš anksto paruošta, ir laukia mūsų.

Todėl kiekvienas išminčius savo kartoje elgiasi pagal savo „šventumo lygį”.

Ir jau apie tai pasakė išminčiai:

„Nėra kartos, kurioje nebūtų tokių kaip Abrahamas, Icchakas ir Jakovas”.

Tačiau „dieviškas” mūsų mokytojas, palaimintos atminties, Icchakas Lurija, stengėsi dėl mūsų labiau už visus kitus, ankstesnius už jį.

Ir jei aš turėčiau didesnį sugebėjimą kalbėti šlovinimus, aš šlovinčiau tą dieną, kai atsivėrė jo (Ari) išmintis, panašiai kaip tą dieną, kai buvo duota Izraeliui Tora.

Iš tikro neužtenka žodžių, kad išreikšti tą „šventumo indėlį”, kurį jis „įnešė“ dėl mūsų.

Tai reiškia, kad iki šiol „vidinės Toros” išminties suvokimo „durys” buvo uždarytos „skląsčiais”.

Tačiau atėjo Ari, ir „atidarė” šią išmintį mums.

Ir dabar kiekvienam, trokštančiam įeiti į „Karaliaus rūmų” vidų, reikalingas tik „šventumas” ir „tyrumas”.

Taigi žmogui reikia tik „nueiti į pirtį”, „nusikirpti plaukus” ir „apsirengti švariais drabužiais”, kad galėtų kaip pridera pasirodyti „Aukštutinei Karalystei”…

Ir iš tikro Ari, būdamas 38 metų, savo šventa išmintimi pranoko visus ankstesnius išminčius, net gaonus.

Todėl visi kabalos mokytojai, ir net ir pats „dieviškas“ išminčius Moše Kordovero su savo mokiniais, atsistojo prieš Ari, kaip „mokiniai prieš savo mokytoją“.

Taip pat ir visi vėlesnių kartų išminčiai, iki šių dienų, „patraukė rankas“ nuo visų kitų ankstesnių kabalos knygų.

Tai reiškia kad visi atsitraukė nuo Moše Kordovero kabalos, nuo Pirmųjų kabalos, nuo Gaonų kabalos, tegul būna visų palaiminta atmintis, ir visa savo sielos esybe „susijungė“ tik su šventa Ari išmintimi.

Ir aišku, kad ne paprastai yra nusipelnoma tokios „absoliučios pergalės“ ir pripažinimo, kokį nusipelnė šis jaunas „kabalos genijus“.

(Yra žinomas pasakojimas apie Ari mokinį, kuris pamatė, kaip Ari miego metu kažką kalbėdamas judina lūpas ir pasilenkė, kad išgirstų, ką jis sako.

Tuo metu Ari nubudo ir paklausė mokinio, ką jis daro.

Šis paaiškino, jog norėjo išgirsti jo žodžius.

Atsakė jam Ari:

„Žinok, kad kiekvieną kartą, kai aš miegu, mano siela pakyla į aukštutinius pasaulius, ir ten jos klausia, į kurią ješivą ji nori įeiti.

Kiekvieną kartą ji įeina vis į kitą ješivą, ir ten sužino didžiausias Toros paslaptis.

Ir jei pabandyčiau paaiškinti tai, ką ji sužinojo, nebūtų įmanoma to padaryti netgi per 70 gyvenimo metų.

Mūsų mokytojas Baal aSulamas pasakė: „Jeigu Ari tiek pasiekė miego metu, ką jau kalbėti apie tai, ką pasiekė pabudęs“).

Tačiau didelės Kūrėjo malonės dėka nusipelnėme Baal Šem Tovo „veido šviesos”, kurios galingumas ir šventumas yra didesnis už viską, ką tik galima įsivaizduoti ir pasakyti.

Ir tai įžvelgė tik tie „nusipelnę”, kurie naudojosi jo „šviesa”, kiekvienas skirtingu dydžiu, t.y. pagal tai, kiek galėjo „priimti į širdį”.

Iš tikro Baal Šem Tovo mokymas ir išminties šviesa yra „pastatyti” ant Ari „šventųjų pagrindų”, ir skiriasi tik abiejų išminčių mokymo pateikimas.

Tai galime suprasti iš pavyzdžio.

Kai žmogus skęsta upėje ir kapanojasi, jis tai pakyla, tai nusileidžia.

Todėl kartais yra matomi tik galvos plaukai, ir tada galima pagriebti žmogų už „galvos” plaukų ir ištraukti.

Tačiau kartais žmogus iškyla visu kūnu, todėl galima žmogų pagriebti ir išgelbėti apsikabinus už „širdies”, t.y. apsikabinus per krūtinę.

Taip ir dabar, kai Izraelio (Isra El, tiesiai į Kūrėją) žmogus yra nugrimzdęs į „piktus” tremties „vandenis”, jis kartais „iškyla”, o kartais „nusileidžia”.

Ir ne visi laikai vienodi, t.y. Ari laikais buvo matoma tik „galva”, todėl Ari stengėsi išgelbėti mus per „galvą”, t.y. protą.

Tačiau Baal Šem Tovo metu buvo „pakilimas”, todėl galima buvo išgelbėti per „širdį”, t.y. jausmus, ir iš tikro tada buvo didelis „sugrįžimo” (tšuvos, atgailos) metas.

(Kartą ravas Baruchas pasakė: „Šventasis Ari – Toros aspektas, o Baal Šem Tovas – širdies aspektas. Jie abu – „supratimo („pasiekimo”) indai”: suvokimo protu ir pajautimo širdimi”).  

Tačiau dvasiniuose pasauliuose pasisuko „ratas“, ir mūsų karta iš „aukšto kalno“ nukrito į „gilų griovį“.

Ir dar priedo prisidėjo tautų priešiškumas mums (judėjams), kuris „supainiojo“ visą pasaulį.

Iš tikro, kai labai išaugo žmonių poreikiai, o protas liko „trumpas“, viskas išsikreipė „materialumo“ nešvarumu.

Ir dabar „materialumas“ užėmė didelę žmogaus sąmonės dalį, todėl „vergai joja ant arklių, o kunigaikščiai vaikšto pėsti“.

Taigi dvasiniuose pasauliuose išsipildė viskas, kas parašyta Talmudo traktate „Sota“.

Todėl vėl atsirado „geležinė pertvara“ dabar jau ir šiai didelei Baal Šem Tovo „šviesai“.

Kaip jau sakėme, kad ši „šviesa“ siekė mūsų „Galutinį išsigelbėjimą“.

Tai reiškia, kad mūsų kartos išminčiai nepatikėjo į išsigelbėjimo galimybe, nes neįžiūrėjo Baal Šem Tovo „šviesos“ ir visų akys „užtemo“ šiam gerumui.

Ir visa tai matydamas, pasakiau: „laikas veikti“, todėl nutariau plačiai atverti Ari išminties „vartus“, nes tik ši išmintis yra labiausiai tinkama mūsų kartai.

Iš tikrųjų matome Baal aSulamas liudijimą, jog didelis progresas (postūmis) mūsų kartoje gali ateiti tik Ari raštų šviesos dėka, ir niekaip kitaip.

Todėl Baal aSulamas dėjo didžiules pastangas, kad paaiškintų Ari raštus.

Ir viso jo darbo bei pastangų kulminacija buvo knyga „Mokymas apie dešimt sfirot“, kurios pagrindas yra Ari žodžiai.  

9 avo

9 avo ravas Baruchas atsikeldavo kaip visuomet, auštant (9 avo – tai gedulo dėl Šventyklos sugriovimo diena).

Tačiau dėl draudimo mokytis šią dieną ir dėl gedulo, mokydavosi septintą „Mokymo apie dešimt sfirot“ dalį.

Joje kalbama apie dvasinę būseną, kuri vadinasi „indų sudužimas“ ir kuri yra visų „sugriovimų“ šaknis. Kadangi būtent čia pirmą kartą atsivėrė dvasinė realybė, kai kūrinija gavo malonumą ir mėgavimąsi iš Kūrėjo atsivėrimo dėl egoistinio malonumo, o ne todėl, kad tuo gavimu sąlygotų malonią dvasią Kūrėjui.

Tfiliną ravas Baruchas užsidėdavo iškart po vidurdienio, nelaukdamas popietinės „Mincha“ maldos. Tačiau jo mokiniai to nedarė, ir kaip priimta užsidėdavo tfilinus tik po „Mincha“ maldos.

Šventyklos sugriovimo prasmė

Pasibaigus pasninkui, ravas Baruchas paruošdavo savo mokiniams lengvus užkandžius, ir tada pradėdavo aiškinti apie Šventyklos sugriovimo prasmę.

Daugybę kartų kalbėjo apie tai, kas parašyta Jeremijos knygoje (30:17):

„Cionas, kurio niekam nereikia“.

Tai reiškia, jog pagrindinė problema yra ta, kad žmogui nereikia ir jis neieško jo viduje esančio šventumo taško, kuris vadinasi „Cionas“.

Kiekviename egzistuoja šis šventumo taškas, tačiau jis yra paslėptas dėl daugybės žmoguje įdiegtos egoistinės meilės polinkių.

Todėl žmogus turi labai stengtis Toroje ir priedermėse, ir čia esanti Kūrėjo šviesa, po truputį po truputį atvers didelį „Ciono“ taško poreikį.

Kitu atveju šventumo taškas bus tik kaip „akmuo, kurio niekam nereikia“, nes materialume žmogus džiaugiasi kiekvienu daiktu ar dalyku, lyg būtų radęs didžiulį lobį, tačiau tikruose šventumo dalykuose žmogus jaučia „žemės skonį“.

Apie tai ir byloja pasakymas „Šchina dulkėse“: tikėjimo ir sąlygojimo aspektai žmogui atrodo niekingi ir atstumiantys.

Ir tam ištaisyti nėra kito būdo – tik dėka Kūrėjo šviesos, šviečiančios Toroje ir priedermėse. 

Žmogaus prigimtis yra tokia, jog jei paimame iš jo kokį tai brangų daiktą, žmogus dėl labai pergyvena ir „gedi“ dėl jo.

Ir jeigu žmonės žinotų didžiulį Jeruzalės svarbumą ir vertę, taip pat natūraliai pergyventų ir „gedėtų“ dėl jos.

Tačiau kadangi mes nejaučiame Jeruzalės tikros vertės ir svarbos (nes Jeruzalė – tai dvasinė pakopa, kurios mes negalime „pasiekti“, suprasti), mes turime susikurti savo vaizduotėje tikrą Jeruzalės svarbumą.

Todėl šis gedulas yra mus sunkus, nes nežinome, ko iš tikrųjų gedime.

Reikia pasakyti, jog devintą avo kiekvienas jaučia „sugriovimą“, bet tik dėl to, kad turi susilaikyti nuo valgymo, gėrimo bei kitų žmogui kasdien įprastų kūniškų malonumų.

Ir iš tikrųjų mes gedime visai ne dėl Jeruzalės, o tik dėl savęs.

Tačiau kiekvienas turi savo galvoje „nusipiešti“ vaizdinį, koks būtų jausmas, jei jis prarastų šimtą tūkstančių dolerių. Ar jis galėtų ramiai valgyti tą dieną?

O ką jau kalbėti apie Jeruzalės „praradimą“ (sugriovimą)...

Tačiau iš tiesų, ir pats pasninkas yra ne toks, kaip mes jį suprantame, nes visos priedermės – tai šaknys, išeinančios iš aukštutinių šaknų.

Tikras priedermių supratimas – tai jų dvasinių šaknų suvokimas.

Ir kaip mes iš tikrųjų nesuprantame mėgavimosi per Šabatą priedermės, taip nesuprantame ir pasninko.

Todėl turime vykdyti visas priedermes „virš savo supratimo, virš logikos“.

Ir kam reikia „eiti virš logikos“, kodėl Kūrėjas negalėjo padaryti, kad viskas iškart būtų aišku ir suprantama?

Atsakymas tas, kad jei „kūnas“ viską suprastų „išoriniu protu“, pagal tai, kas jo nuomone, yra gerai, tada jam visai nereikėtų Kūrėjo ir Jo pagalbos.

Tačiau kadangi nesupranta ir prašo, jog Kūrėjas jam padėtų, tada jam reikia Kūrėjo, kad sąlygotų jam „šventą sielą“.

Ir čia yra jo ryšys su Kūrėju.

Iš tikro, pirmiausiai žmogus turi „eiti virš supratimo“, o paskui Kūrėjas duoda jam supratimą.

Tačiau mes sakome atvirkščiai: pirma duok mums supratimą, žinojimą, o paskui mes eisime „virš žinojimo“...

„Slichot“ („Atsiprašymai“)

Baigiantis Šabatui prieš „Slichot“ skaitymo pradžią, į Mokymo namus susirinkdavo didžiulis būrys žmonių.

„Šabato palydų“ ceremoniją visada atlikdavo jauniausias ravo Barucho sūnus ravas Abrahamas Jechezkelis Ašlagas.

Po įprastų „Šabato palydų“ maldų bei „Birkat amazon“ (padėkos malda Kūrėjui už tai, kad Jis davė maistą), ravas Baruchas labai jausmingai pradėdavo Slichot skaitymą.

„Siela Tavo ir kūnas dirba Tau...“ – šie žodžiai, nuaidėdavę kaip liūto riaumojimas,  suvirpindavo jautriausias mokinių sielos stygas.

Jie paskelbdavo naujų žmogaus darbo Kūrėjui metų pradžią.

Žodis „metai“ (ivritu „שנה“) yra giminingas žodžiui „pasikeitimas“ („שינוי“).

Šie žodžiai paskelbdavo apie naujas žmogaus galimybes darbe tarp jo ir draugų, tarp jo ir mokytojo, tarp jo ir Kūrėjo.

„Su kuriuo kartu dalinomės paslaptį, ir kartu vaikščiojome į Kūrėjo namus“.

Žmogus turi žinoti, kad kiekviena Toros raidė kalba apie jį, netgi, kai kalba apie mūsų protėvį Abrahamą, ar apie Miškaną (Laikinąją Pastogę), netgi, kai kalba apie Egiptą.

Taigi, žmogus tiki tuo, tačiau jis kol kas nesupranta kaip visa tai susiję su jo sielos savybėmis.

Tačiau jei jis remiasi mokytojo didumu ir tiki, kad viskas yra susiję su juo pačiu, tik kol kas visa tai yra jam paslaptis – tol, kol ištaisys save – tada apie jį pasakyta „vaikščiojome į Kūrėjo namus“.

„Slichot“ prasmė

Ravas Baruchas paaiškino „Slichot“ vidinį supratimą: atleidimo prašymas priklauso nuo nuodėmės pajautimo dydžio.

Nuodėmės pajautimas priklauso nuo to, kieno yra atsiprašoma: kuo svarbesnis yra žmogus, kurio atsiprašoma, tuo nuodėmė sunkesnė.

Tad visas „Slichot“ aspektas priklauso nuo žmogaus tikėjimo Kūrėjo didumu, nes būtent pagal tai žmogus jaučia prasižengimo didumą ir pergyvenimą už tai.

Tačiau jei žmogus eina gatve ir sako kiekvienam sutiktam praeiviui: „atsiprašau“, tai apie jį pagalvos, kad yra nepilno proto, nes atsiprašinėja be jokios priežasties.

Taip pat yra ir su Kūrėju: prašyti atleidimo, visai nejaučiant, kad nusidėjo, yra absurdiška ir kvaila.

Tada žmogus turi perkratyti savo veiksmus, kad suprastų – kodėl gi jis visai nejaučia, kad padarė nuodėmę?

O priežastis yra paprasta – todėl, kad jis neturi tikėjimo Kūrėju, tokio tikėjimo, kad pajaustų, jog prasižengė prieš Jį.

Prieš „Slichot“ skaitymo pradžią Ravas Baruchas dar pasakė:

„Mes turime prašyti Kūrėjo ir šviesos, ir indo šviesai.

Knygoje Zohar aiškinamas Toros sakinys (Vajikra 4:23):

„Kai sužinos, kad padarė nuodėmę“:

iš tikro būtent Kūrėjas duoda žmogui sužinoti, kad jis nusidėjo.

Tačiau iškyla klausimas: juk žmogus ir pats žino, kad prasižengė, kam jam dar reikia, kad Kūrėjas pasakytų apie tai?

Tačiau yra pasakyta:

„Padarė nuodėmę ir dar pakartojo, ir tapo jam tai kaip galima“, todėl žmogus ir nejaučia, kad tai prasižengimas.

Todėl mes turime prašyti Kūrėjo tiek nuodėmės pajautimo, tai yra, indo, tiek ir nuodėmės ištaisymo, tai yra, šviesos.

Šventinių vaišių reikšmė

Meilė tarp draugų

Yra žinomas pasakymas: „Didelis privalumas yra gėrimo, kuris suartina širdis“.

Dalykas tas, kad žmonės, norintys ateiti prie susiliejimo su Kūrėju, turi atlikti „pasiruošimo darbą“, kuris vadinasi „Mylėk savo artimą, kaip patį save“.

Ir tam, kad tarp bičiulių atsirastų artumas, jie sėdi kartu šventinėse vaišėse.

Jų metu, tiek valgant bei geriant „lechaimą“, tiek kalbant apie darbo Kūrėjui aspektus, atsiranda „širdžių artumas“ ir noras atverti gerąsias draugo savybes.

Tačiau tai neateina savaime.

Ir kai visos šventės metu žmogus stengiasi galvoti apie draugo privalumus, tada po truputį širdyje gimsta noras padaryti draugui gerumą.

Ir tik išvysčius šį artimo meilės jausmą, žmogus gali ateiti prie meilės Kūrėjui. Kito kelio nėra.

Minčių įsijungimas grupėje

Yra žinoma, kad mintys pereina iš vieno žmogaus kitam.

Todėl, kai draugai kartu sėdi šventėje ir kiekvienas stengiasi iškelti savo akyse draugą, tada kiekvienas įsijungia į visos grupės mintis.

Dėka to įsijungimo žmogus įgauna papildomų jėgų ir energijos Kūrėjo darbe.

Šventinių vaišių metu tai padaryti yra geriausia, nes jų metu kiekvienas susikoncentruoja ties tikėjimo ir sąlygojimo artimui aspektais.

Toks ir yra šventinių vaišių tikslas.

Tuo tarpu, kai žmonės kartu mokosi, tada tai nėra tinkamas laikas mąstyti apie draugo geras savybes, nes tuo metu reikia gilintis į mokymo medžiagą.

Realybė tokia, kad kai žmogus mokosi ir gilinasi į kokį tai dalyką, paprastai jam yra sunku tuo pačiu metu galvoti ir apie Kūrėjo artumą, nes jis negali sutalpinti savyje šių dviejų dalykų vienu metu: ir įsigilinimo į studijuojamą dalyką, ir minčių apie Kūrėją.

Anuliavimasis prieš mokytoją

Kai visi sėdi prie šventinio stalo kartu su dideliu žmogumi, su mokytoju, visi turi stengtis anuliuoti save prieš mokytoją.

Tada atsiranda būsena, kuri vadinasi:

„Ir atsistojo ten Izraelis priešais kalną“ (Šmot 19:2). Paaiškino mūsų mokytojai – „Kaip vienas žmogus, su viena širdimi“.

Tai reiškia, kai mokiniai sėdi šalia tikro mokytojo bei yra pasiruošę anuliuotis prieš jį visa širdimi ir siela, tarp mokinių atsiranda sutapimas ir vienybė, ir tada visiems pereina mokytojo mintys bei užplūsta naujos jėgos Kūrėjo darbe.

Ravas Baruchas kartą paaiškino, kodėl sakome vienas kitam „Lechaim“ (keliant taurę, sakoma „Už gyvenimą“).

Tam, kad tai sužadintų mumyse norą tikram gyvenimui, tai yra sąlygojimo artimui ir meilės Kūrėjui pripildytą gyvenimą. 

Kai išgeria „lechaimą“, žmogus šiek tiek „užkaista“, ir tada yra geras laikas pabandyti suprasti ir pajausti tam tikrus dalykus. 

Dar pasakė ravas Baruchas:

„Kai žmogus valgo toje vietoje, kurioje mokomasi Toros ar meldžiamasi, tada žmogus natūraliai galvoja apie dvasinius dalykus, tačiau, kai valgo namie, jis užmiršta viską“.

Šokio reikšmė

Ravas Baruchas šokį laikė labai svarbiu dalyku, nes šokis atveda žmogų prie džiaugsmo.

„Ir būsi tik džiaugsme“ (Dvarim 16:15). Žodis „tik“ rodo tam tikrą sumažinimą.

Tai reiškia, kad kartais žmogus jaučiasi bejėgiu, žemu ir niekingu, kai net nejaučia, jog gali vadintis „žmogumi“ (žodis „žmogus“ (אדם) nurodo panašumą (דמיון) į Kūrėją, kaip yra parašyta: „Koks Jis yra gailestingas, toks ir tu būk gailestingas“).

Tačiau vis tiek žmogus turi džiaugtis savo likimu, kadangi jis nenusipelnė ir to trupučio, kurį turi.

Ir nors „kūnas“ (protas) nesutinka džiaugtis šiuo džiaugsmu, kuris yra paremtas tikėjimu Kūrėjo didumu ir savo menkumo pamatymu, vis tik reikia priversti „kūną“ ir tai galima padaryti šokio pagalba.

Todėl pas ravą Baruchą visada – ir per Šabatus ir per šventes, apipjaustymo, sūnaus išpirkimo bei kitų progų metu, buvo šokama ir dainuojama.

Jis visada stengdavosi, kad būtų gėrimų ir gyvos muzikos – tam, kad mokiniai galėtų nevaržomai šokti ir džiaugtis.  

Kartą paklausė vieno mokinio, ar jis gali šokti vienas? Šis atsakė, jog be kitų žmonių vienam šokti yra sunku.

Ravas Baruchas pasakė:

„Žmogus gali šokti, kai yra kitų žmonių, tai reiškia, kai jis gali remtis kitais žmonėmis.

Tačiau žmogus turi pasiekti tokią būseną, kai iš didelio džiaugsmo jis gali šokti vienas  ir nekreipti į nieką dėmesio“.

O vieną kartą paklausė savo mokinio:

„Šokai?“

Šis atsakė:

„Nepamenu“.

Ravas Baruchas jam pasakė:

„Jei prisimeni, tai ženklas, kad nešokai, o jei nepameni, tai yra geras ženklas“.

Paaiškinimas:

Žmogus turi šokti „tikėjimu virš logikos“.

Ir koks didelis turi būti tikėjimas, jog žmogus šoka prieš pasaulių Karalių, ir koks didelis turi būti tikėjimas absoliučiu Jo gerumu – iki tiek, kad visiškai pradingtų bet koks šokio sunkumas.

Tada žmogus natūraliai pamiršta, kad  šoka, nes kai žmogus daro kokį tai darbą Karaliui, jis visiškai nejaučia varginančio darbo ir pastangų – jis džiaugiasi vien tuo, kad gali aptarnauti Karalių.

Kartą ravas Baruchas pasakė:

„Šokyje žmogus save šiek tiek pakelia save nuo žemės.

Ir jei žmogus šoka, nes šoka visi, tada žmogus šoka iš „žinojimo“ aspekto, nes tai priimtina jo supratimui.

Tačiau jei žmogus nežino, kodėl turi šokti, nes nemato priežasties džiaugsmui, tačiau jis vis tiek šoka, tada jo šokis vadinasi „virš žinojimo, virš logikos“.

Jis šoka todėl, kad tiki, jog Kūrėjas elgiasi su juo absoliučiai gerai“.

Kitą kartą taip paaiškino:

„Šokyje žmogus pakelia kojas nuo žemės.

„Kojos“ (רגלים) yra nuo žodžio „žvalgai“ (מרגלים).

Tai reiškia žmogaus protą, kuris visą laiką „žvalgo“ ir nori išsiaiškinti, ar verta dirbti Kūrėjui, ar ne, ir ar Kūrėjo valdymas iš tikrųjų yra geras.

Todėl šokis – tai veiksmas, kai žmogus pakelia kojas, tai yra, eina „virš savo logikos“.

„Kai žmogus pradeda šokti ir jo „kūnas“ (logika) ima klausti, kokia viso to prasmė,  nereikia bandyti jam išaiškinti.

Reikia tiesiog pasakyti, kad jis eina „virš savo supratimo“, ir Kūrėjas pats paaiškins, kodėl verta šokti.

Tokiu būdu žmogus nusipelnys vidinio žinojimo.

O jei bando paaiškinti pats, jam jau nebereikia, jog Kūrėjas jam išaiškintų“.

„Šokis simbolizuoja darbo Kūrėjui aspektą, nes jis sudarytas iš pakilimų ir nusileidimų.

Ir kuo tarpas tarp pakilimų ir nusileidimų yra trumpesnis, tuo džiaugsmas yra didesnis.

Šokame draugų būryje, ir kai vienas pakyla, kitas leidžiasi, kai vienas leidžiasi, kitas kyla.

Taip draugų susijungime sukuriamas šokis.

Kaip yra parašyta:

„Kiekvienas padės savo bičiuliui, ir kiekvienas pasakys savo broliui „sustiprėk“ (Ješaja 41:6).

Iš tikrųjų šokti gali tik tas, kuris eina dvasiniu darbo Kūrėjui keliu, nes tik toks žmogus patiria kritimus ir pakilimus“.

Aštunta dalis

„Pasidaryk sau mokytoją“

Tikėjimas mokytojo didumu

Ravas Baruchas labai „slėpė“ save: savo pakopas ir milžiniškus pasiekimus dvasingume.

Jis su kiekvienu elgėsi paprastai, kaip geras draugas, artimas bičiulis, tėvas.

Dažnai būdavo galima pamatyti jį sėdintį ant suoliuko kartu su vienu iš savo mokinių, aiškinantis kokią nors savo tėvo raštų vietą.

Kartą pasakė:

„Galėčiau padaryti, kad jaustumėte man milžinišką baimę, kokią visi jautė mano tėvui ir mokytojui (Baal aSulamui), tačiau aš neturiu noro tam“.

Ravas Baruchas dažnai sakydavo:

„Aš elgiuosi su jumis, kaip draugas. Tai gerai man, tačiau blogai jums“.

Paaiškinimas:

Tai, kad ravas Baruchas „slėpė“ save, savaime suprantama, buvo gerai jam, nes nėra žmogui blogesnio ir kenksmingesnio dalyko už viešumą – jis gali padaryti didžiulę ir nepataisomą žalą.

Ir ypač dvasiniame darbe.

Tačiau tai yra blogai mokiniams, nes visas mokinių dvasinis darbas iš esmės yra paremtas tikėjimu mokytojo didumu.

Ir kuo daugiau jie jaučia mokytojo didumą, tuo daugiau energijos ir užsidegimo jie turi darbe prieš savo egoistinę meilę sau.

Pateikiame tai, kas parašyta „Straipsnyje Zoharui užbaigimui“:

„Žmogus turi išsirinkti sau svarbų ir žinomą asmenį, kad jis būtų jo mokytojas.

Ir iš mokytojo, t.y. sąlygodamas mokytojui, žmogus gali ateiti prie užsiėmimo Tora ir priedermėmis, kad sąlygoti „malonią dvasią Kūrėjui“.

Be to, santykyje su mokytoju žmogui yra du palengvinimai:

1) Jei mokytojas yra svarbus žmogus, tada mokinys gali sąlygoti jam „malonią dvasią“, remdamasis mokytojo didumu.

Ir tada „sąlygojimas“ apsiverčia į „gavimą“, nes tai yra „natūralūs degalai“ (energijos šaltinis).

Todėl galima visada padidinti sąlygojimo veiksmus ir intensyvumą.

Ir kai žmogus pripratina save sąlygodamas savo mokytojui, tada jis gali pereiti prie užsiėmimo Tora ir priedermėmis „lišma“, t.y. sąlygoti Kūrėjui.

Tai reiškia, kad įprotis tampa antra prigimtimi.

2) „Formų sutapimas” su Kūrėju turi būti amžinas ir pastovus, tik tada jis yra efektyvus, t.y. toks, kad „paliudytų žinantis paslaptis, jog žmogus jau nebegrįš prie savo kvailystės“.

Tačiau „formų sutapimas“ su mokytoju yra efektingas net ir tada, jei jis yra tik laikinas.

Tai yra todėl, kad mokytojas yra kartu su juo materialiame pasaulyje, realiame laike.

Todėl mokinys, po sąlygojimo mokytojui, gali vėl sugrįžti į savo „įprastą“, t.y. „egoistinį“ gyvenimą.

Ir kiekvieną kartą, kai mokinys susitapatina savo forma su mokytoju, t.y. sąlygoja mokytojui, jis „susilieja“ su mokytoju, nors trumpam laikui.

Tada mokinys pasiekia ir suvokia savo mokytojo žinias ir mintis, pagal savo „susiliejimo“ dydį.

Iš tikro mokinys gali naudotis mokytojo Kūrėjo išaukštinimu ir pasiekimu, kaip „degalais“, apverčiančiais „sąlygojimą“ į „gavimą“. Tuo užtikrinančiais visos sielos ir kūno atidavimą Kūrėjui.

Ir tada mokinys gali ateiti prie užsiėmimo Tora ir priedermėmis „lišma“, t.y. „visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“, ir tuo ateiti į amžiną „susiliejimą“ su Kūrėju.

Dabar galime suprasti išminčių pasakymą:

„Didesnis yra Toros mokytojo aptarnavimas už patį Toros mokymąsi.

Kaip pasakyta apie Eliša ben Šafatą, kad jis užpylė vandenį ant Elijahu rankų, nepasakyta: „mokėsi“, bet pasakyta: „užpylė“ (Talmudas, Brachot 7).

Iš pirmo žvilgsnio keista, kaip paprasti veiksmai gali būti didesni už išminties pažinimą ir mokymą?

Tačiau kaip sakėme, kad pats „aptarnavimas“, kai yra mokytojas aptarnaujamas „buitiniais klausimais“, norint suteikti mokytojui „malonią dvasią“, atveda prie „susiliejimo“ su mokytoju.

Tai reiškia, kad ateinama prie „formų sutapimo“, t.y. tada mokinys gauna mokytojo mintis, nuomonę ir apmąstymus, paslaptimi: „pe el pe“ (iš burnos į burną).

Ir tai susiliejimas: „rucha be rucha“ (dvasios su dvasia), t.y. to dėka mokinys nusipelno pasiekti Kūrėjo didumą, tokiu dydžiu, kad apverčia „sąlygojimą“ į „gavimą“.

Taip pat tai užtikrina mokiniui pakankamą „degalų“ kiekį, kad atiduotų visą sielą ir visas jėgas, „susiliejimo“ su Kūrėju nusipelnymui.

Artimo meilė

Meilė mokiniams

Ravas Baruchas buvo gyvas nuostabios meilės artimui pavyzdys.

Jis visuomet domėjosi kiekvienu mokinu ir bei pergyveno dėl visko, kas vyksta jų gyvenime.

Ir jeigu, neduok dieve, kuriam mokiniui nutikdavo kokia nors bėda ar nelaimė, nenurimdavo ir naktį neužmigdavo, kol problema neišsispręsdavo.

Daugybę kartų matėme, jog kuomet kuris nors mokinys susidurdavo su finansiniais sunkumais, ravas Baruchas kalbėdavosi su mokiniu ir ieškodavo būdų, kaip išspręsti susidariusią situaciją.

Taip pat pasikviesdavo pas save keletą mokinių ir tardavosi su jais, bandydami rasti sprendimą.

Jei kuris iš mokinių susirgdavo, skambindavo jam pasiteirauti apie jo sveikatą, o kartais netgi vykdavo į namus jo aplankyti.

O jei, neduok dieve, mokinys pakliūdavo į ligoninę, tai jį lankydavo net keletą kartų.

Ir netgi, jei susirgdavo kurio nors iš mokinių vaikas, visada teiraudavosi apie jo sveikatą. 

Kai iškildavo problemos ar ginčai tarp mokinio ir jo žmonos, ravas Baruchas stengdavo sutaikyti abi puses. Jis nusiųsdavo kurį nors vieną iš vyresnių mokinių, kad jis padėtų atstatyti „Šlom bait“ („Taiką namuose“).  

Iš tikrųjų ravas Baruchas domėjosi mokinių gyvenimu taip, kaip savo, ir netgi labiau.

Jis džiaugėsi jų džiaugsmais taip, tarsi tai būtų jo paties džiaugsmas.

Jis liūdėjo dėl jų liūdesio, pergyveno dėl jų rūpesčių, tarsi tai būtų jo paties rūpesčiai, ir netgi labiau.

Ir buvo nuostabu matyti didžiulį jo džiaugsmą, kai kuriam nors iš mokinių gimdavo sūnus.

Tokį džiaugsmą, tarsi jam pačiam būtų gimęs sūnus.  

Todėl, kad toks buvo visas ravo Barucho gyvenimas, jis subūrė mokinių grupes, kurie eitų jo keliu ir siektų tobulumo artimo meilėje.

Šitos mokinių grupės susirinkdavo kartu kiekvieną penktadienio vakarą, kuomet jų tikslas būdavo ateiti prie „artimo meilės“ (meilės draugams) ir prie sąlygojimo vienas kitam, pagal ravo Barucho tėvo Baal aSulamo mokymą ir kelią.

Tarp ravo Barucho ir jo mokinių

Vienas mokinys pasakojo, kad jis labai norėjo patekti į ravo Barucho pamokas.

Tačiau į jas buvo įleidžiami tik vedę vyrai, o jis netrukus turėjo vesti.

Ir staiga, o varge, žmona pareiškė, kad nori gyventi Jeruzalėje.

Mokinys nebežinojo, ką daryti – juk jei išvažiuos gyventi į Jeruzalę, praras svarbiausią dalyką gyvenime...

Apimtas nevilties, susitiko su ravu Baruchu ir papasakojo jam apie tai.

Ravas Baruchas pasakė:

„Važiuok gyventi į Jeruzalę ir nesijaudink, nes labai greitai grįši į Bnei Braką...“

Taip ir atsitiko – tas mokinys vedė, ir po trijų savaičių gyvenimo Jeruzalėje, žmona sutiko grįžti į Bnei Braką. 

Kitas mokinys pasakojo: „Kai pirmą kartą atvykau pas ravą Baruchą į Mokymo namus, nelabai supratau pamokos, nes ji buvo idiš kalba.

Ravas manęs paklausė, ar aš suprantu. Atsakiau, kad idiš nelabai suprantu.

Tada ravas Baruchas tarė:

„Aš jau per senas mokytis ivritą, išmok tu idiš“.

Taip ir padariau – išmokau idiš kalbą.

Po keleto metų pas ravą Baruchą atvyko didelė grupė „baalei tšuva“ (sugrįžusių prie tikėjimo).

Nei vienas iš jų nemokėjo idiš.

Tada ravas Baruchas, būdamas septyniasdešimt penkerių metų ėmė mokytis ivritą...

Jis pasisamdė asmeninį mokytoją, kuris mokė dikcijos ir ivrito žodžių tarimo“.

Tad, kai kalba eidavo apie naudą dvasingume ir naudą mokiniams, ravas Baruchas visiškai negailėdavo jėgų ir pastangų.

Reikia paminėti „individualumo visame bendrume“ aspektą.

Ravo Barucho Mokymo namuose vyravo vienas tikslas – darbas Kūrėjui, paremtas tikėjimu bei sąlygojimu artimui. Pas mūsų mokytoją besirenkantys žmonės anaiptol nebuvo vienalytė, vienodo charakterio žmonių grupė.

Čia susirinkdavo įvairiausių žmonių ir visus juos jungė ėjimas tuo pačiu – Baal aSulamo keliu.

Iš vienos pusės, čia buvo galima pamatyti chasidų iš skirtingų bendruomenių, tokių kaip Guro, Belzo, Bubovo, Satmaro bendruomenės.

Iš kitos pusės, čia buvo daug rytų bendruomenių narių, „baalei tšuva“ (sugrįžusių į tikėjimą) bei religinių judėjų.

Visus šiuos žmones jungė broliška meilė ir bendrumas, paremtas didžiuliu savęs anuliavimu prieš savo mokytoją ravą Baruchą ir jo kelią.

Kartą vienas mokinys paklausė ravo Barucho:

„Kodėl mūsų Mokymo namuose nėra „rimtų“ Toros studentų, kaip  kituose Mokymo namuose?“

Ravas Baruchas jam taip atsakė:

„Netiesa! Ko trūksta šiems studentams? Juk jie mokosi visą dieną ir dar keliasi vidury nakties?! Kodėl jų taip nevertini? Netgi tie, kurie dirba, pasirodo čia kasdien trečią valandą nakties ir mokosi iki šešių ryto, po to ateina po vidurdienio ir dar mokosi keletą valandų. Ir iš viso per dieną įtemptai mokosi šešias septynias valandas ir užsiima Tora bei dvasiniu darbu!“

Ir paaiškino:

Yra tokia nuostata: „Jei žmogus gerbia save, tai ir kiti jį gerbia“.

Paprastas žmogus, kuris kasdien keliasi septintą ryte ir eina melstis, kuris mokosi Torą ir vykdo priedermes, ir viską daro todėl, kad „taip reikia ir taip yra įprasta“, jis visai nekelia sau klausimų.

Toks žmogus jaučia tobulumą ir kad jam daugiau nėra ką pridėti prie jo Toros ir priedermių.

Ir savaime suprantama „Visi suteiks jam garbę (Psalmės 29:9)“ ir pasakos apie jo tobulumą.

Tai reiškia, kad į tokį žmogų visi žiūri su pagarba.

Tuo tarpu tie mokiniai, kurie eina mano tėvo Baal aSulamo keliu, jaučia ir žino tiesą, todėl garbė jų visai nedomina.

Jie nedemonstruoja aplinkai savo tobulumo, o tik „sudaužytas sielas“ ir tobulumo trūkumą.

Todėl savaime suprantama, kiti jų negerbia“.

Kartą vieno mokinio paklausė:

„Kur buvai pamokos metu?“

Ir mokinys pradėjo vardinti priežastis, kodėl praleido pamoką.

Tada ravas Baruchas jam pasakė:

„Neklausiau tavęs apie priežastis, nes priežastys priklauso nuo Sąlygojančio tas priežastis. Klausiau tavęs tik apie patį buvimą“.  

Vienas Jeruzalės rabinas pasakojo, kaip jam teko laimė susipažinti ir bendrauti su ravu Baruchu:

„Kartą, kai buvau dar jaunas Toros studentas, investavau nemažą sumą į verslą, ir tam reikalui netgi pardaviau butą. Visa tai dariau per vieną tarpininką.

Po kurio laiko pas mane atėjo mano tėvas ir pasakė, kad tas žmogus viską užrašė savo vardu, ir nori pasisavinti visą biznį. Ir kad dėl to aš praradau visus pinigus ir butą.

Tai pasakė visiškai užtikrintai, ir tada aš visiškai palūžau ir atguliau į lovą.

Atėjus „Minchos“ (popietinės maldos) laikui, tėvas pasakė, kad man reikia pasimelsti ir kad dėl savo silpnos būklės galiu melstis lovoje.

Vidury maldos į mano protą ėmė lįsti sunkios abejonės:

„Ar aš iš vis tikiu ar ne? Ar iš tikrųjų yra Kūrėjas pasaulyje ar ne? Ir t.t.

Po maldos pasakiau tėvui:

„Tėve, nežinau, kokia prasmė vykdyti priedermes...“

Jis pažiūrėjo į mane pritrenktas ir tarė:

„Kas tau? Ar išėjai iš proto?“

Pasakiau jam:

„Paklausyk, tėve, aš žinau, kad nesu toks jau didelis teisuolis, kad po tokio įvykio imčiau šokti prieš Kūrėją ir šaukčiau: „Netgi tai – į gerą“  arba „Viskas, ką padarė Kūrėjas, iš savo gerumo padarė“.

Tačiau mažų mažiausiai turėjo būti pas mane bent koks tai minimalus supratimas, kad visa tai yra iš Kūrėjo. O aš jaučiuosi taip, kaip jaustųsi pasaulietis ar gojus, jei šitoks dalykas būtų nutikęs jam. Todėl išeina, kad mano tikėjimas man nei kiek nepadėjo, ir jei taip: „Kam man viso to reikia?“  

Šis dalykas mane prislėgė taip, kad visai negalėjau atsikelti iš lovos. Po keleto dienų, kai vis tik atsikėliau ir išėjau, sutikau tą savo partnerį, ir paklausiau jo:

„Argi galima šitaip elgtis?“

Jis nustebęs atsakė:

„Tavo tėvas viską ne taip suprato, negi aš tapau vagimi ir pasisavinau tavo pinigus, apsaugok dieve? Aš tik norėjau, kad biznis būtų mano vardu, tačiau tu savo pinigus gausi visus iki paskutinio cento“.

Man žinoma labai palengvėjo, bet čia išsisprendė tik materiali pusė.

Tuo tarpu tikėjimo abejonės manęs nepaliko ramybėje, jos visą laiką kirbėjo mano galvoje.

Pradėjau vaikščioti pas įvairius mokytojus ir Toros išminčius, norėdamas gauti atsakymus, bet visur papuldavau į aklavietę.

Nuėjau ir pas didžiausiais laikomus tiek chasidų, tiek „mitnagdim“ (ortodoksų, prieštaraujančių chasidiniam judaizmui) tarpe.

Nuėjau ir pas didžiausius „musaro“ (etinės sistemos) žinovus, tačiau nei vienas negalėjo atsakyti į šį mane griaužiantį klausimą: „Kur pasaulyje yra Kūrėjas ir kaip įsigyti tikėjimo?“

Taip blaškiausi per dienas ir naktis, bandydamas surasti savo išsikankinusiai sielai ramybę, tačiau vis „nemačiau šviesos tunelio gale“.  

Ir negaliu sakyti, kad iš šių išminčių negaudavau atsakymų, tiesiog atsakymai man buvo nepakankami.

Vienas man atsakė Rambamo žodžiais iš traktato „Svetimo darbo („avoda zara“) įstatymai“ ir pateikė iš ten citatą apie Abrahamą:

„Pradėjo mąstyti dieną ir naktį, ir labai stebėjosi, kaip gali būti, kad šitas rutulys (žvaigždė) visada judėtų (suktųsi) ir nebūtų to, kas ją valdo ir verčia suktis? Nes negali būti, kad suktųsi pati... ir t.t. Tol, kol suvokė tiesą iš savo teisingo supratimo. Jis suprato, kad yra vienas Kūrėjas, kad Jis valdo dangaus kūnus ir kad Jis viską sukūrė ir visame kame nėra kito valdytojo, tik Jis“.

Tačiau tai nepasiekė mano širdies.

Kitas man pradėjo pasakoti apie sielas ir sielų pasidalinimą į kūnus ir t.t.

Trečio paklausiau paprasto klausimo:

„Jei aš turiu tikėjimą Kūrėju, kaip gali būti, kad vidury maldos „Šmone esre“ pradėčiau galvoti apie piniginius reikalus arba apie kitus dalykus, bet ne apie Kūrėją?! Išeina, jog visai neturiu tikėjimo, nors aš meldžiuosi ir sąžiningai vykdau visas priedermes…” 

Ir jis bandė mane įtikinti, kad nežiūrint į tai, vis tiek skaitosi, kad pas mane yra tikėjimas. Tačiau jo žodžių visai negalėjau priimti į širdį.  

Tol, kol atvykau pas ravą Baruchą Šalomą Ašlagą į Bnei Braką.

Papasakojau savo istoriją. Jis iš pradžių pagalvojo, kad galbūt aš šiek tiek praradęs dvasinę pusiausvyrą, todėl pradėjo manęs klausinėti, kad įsitikintų dėl mano emocinio stabilumo.

Aš pasakiau jam:

„Pasakysiu jums tiesą, aš esu tokioje būsenoje, kai niekas pasaulyje manęs nedomina, ir aš žiūriu į visus pasauly, kaip į kačiukus, ir ne daugiau... Gali būti, kad kiti žmonės turi tikėjimą, tačiau aš – ne. Tačiau manęs neliečia tai, ką turi kiti”.

Ravas man pasakė, kad jam patiko, jog nežiūriu į tai, kas yra pas kitus.

Tada ravas Baruchas pradėjo kalbėti apie reikalo esmę:

„Turime žinoti, jog tikėjimas yra Kūrėjo šviesa. O tai, ką žmonės vadina tikėjimu, visai nėra tikėjimas. Tai yra auklėjimas. Ir visos pasaulio kalbos apie tikėjimą, neturi nieko bendro su tikėjimu. Nes tikėjimas nėra kalbos ir tušti žodžiai. Tikėjimas – tai šviesa, kuri ateina iš Kūrėjo ir jos turime nusipelnyti pastangomis, viršijančiomis mūsų jėgas“.

Iš tikrųjų, auklėjimas – labai svarbus dalykas, nes be jo dabar visame pasaulyje nebūtų nei vieno judėjo.

Bet kartais žmogus nusipelno malonės Kūrėjo akyse, ir jam duodamas stiprus supurtymas, tada žmogus šaukia:

„Kūrėjau, gelbėk!“

Ir visa tai tam, kad išeitų iš savo auklėjimo, bei pradėtų vykdyti Kūrėjo priedermes sąmoningai.

Šis supurtymas iš tikrųjų sąlygoja, jog žmogus pamatytų, jog jis visai neturi tikėjimo ir kad pradėtų šaukti Kūrėjui, kad Jis pasigailėtų ir suteiktų lašą tikėjimo ir dangaus baimės.

O be šio supurtymo žmogus vykdo visą Torą ir jos priedermes vien tik iš auklėjimo, o ne iš tikėjimo.

Šios pakopos egzistavimui nereikia tikėjimo.

Tačiau iš tikrųjų dirbantiems Kūrėjui tikėjimas yra labai reikalingas, nes kai žmogus nori dirbti daugiau negu yra įprasta ir priimta, t.y. kai nori anuliuoti savo egoistinę meilę, jo kūnas ima priešintis ir kelti visokius klausimus.

Ir šie klausimai ateina iš sugadinto „kūno“ (egoistinio noro gauti) pusės.

Tada „kūnas“ šaukia:

„Kas toks yra Kūrėjas, kad aš klausyčiau jo balso?“

Tuomet tikėjimo šviesos poreikis tampa toks būtinas, koks būtinas yra poreikis kvėpuoti“.

Tokie buvo ravo Barucho žodžiai, atsakant į mano klausimą.

Ir nenorėjo daugiau tęsti, tik pasakė, kad dar pakalbėsime kitą kartą.

Nuo to laiko nebesitraukiau nuo ravo Barucho ir kiekvieną savaitę važinėdavau pas jį iš Jeruzalės į Bnei Braką.

Ką ir bekalbėti, ravas Baruchas buvo „švenčių švenčiausias“, bet slėpė tai po „tūkstančiais užslaptinimų“.

Kaip žinia, pas chasidus galioja principas, kad „išorė yra niekas“ ir kad verta siekti tik dvasinių dalykų.

Iki tokio lygio, kad kai kartą pas ravą Aroną Agadol iš Karlino, vidury maldos, iš didelio užsidegimo vienas iš chasidų trinktelėjo ranka, ravas Aronas pasakė, kad jei būtų žinojęs, kad taip nutiks, būtų nupjovęs jam ranką prieš maldą...

Tačiau kaip ten bebūtų, juk visi chasidai turi ir „išorinę pusę“.

Galbūt tik pas ravą Baruchą iš tikrųjų nebuvo „išorinės pusės“. 

Jis buvo visiškai save „paslėpęs“ – viską stengėsi daryti su ypatingu paprastumu.  

Rabi Josi Drori pasakojo:

„Kiekvieną ketvirtadienį iš Tverijos atvykdavau pas ravą Baruchą.

Visą savaitę ruošdavau su mokymu susijusius klausimus, juos užsirašydavau, ir ketindavau nuvykęs paklausti.

Tačiau kiekvieną savaitę nutikdavo didelis stebuklas – ravas Baruchas atsakydavo į mano klausimas, dar prieš tai, kai juos paklausdavau.

Jis pradėdavo kalbėti pamokoje ir jam kalbant išsispręsdavo visi mano klausimai...

Meilė kiekvienam žmogui

Vienu metu ravas Baruchas lankė balso lavinimo pamokas pas pasaulietį mokytoją.

Po kurio laiko tas mokytojas susirgo ir jam teko atsigulti į ligoninę.

Tuomet ravas Baruchas pasirūpino, kad į ligoninę nueitų žmonių jo aplankyti ir praskaidrinti jo nuotaiką.

Nuo tada šis mokytojas visuomet pabrėždavo kitų mokinių akivaizdoje, kad kai jis gulėjo ligoninėje, nei vienas mokinys jo neprisiminė, išskyrus ravą Ašlagą, kurio dėka visą jo buvimo ligoninėje laikotarpį pas jį ateidavo lankytojai. 

Kartą, kai vienas iš jų bendruomenės Šabato metu šventė kokią tai šventę, jis kaip įprasta pakvietė svečių, ir jų tarpe pasirodė vienas, kuris atrodė ne religinis judėjas.

Ravas priėmė jį, parodė jam pagarbą, pavaišino jį ir t.t.

Vienas mokinys paprašė paaiškinti tai, ir ravas Baruchas jam atsakė:

„Reikia priimti kiekvieną žmogų ir negalima tikrinti, kas jis toks yra“.

1991 metais Šavuot šventės metu ravas Baruchas pasakė:

„Parašyta (Avot, 1–15): „Priimk kiekvieną žmogų maloniai“.

Vidinis supratimas:

Rabi Šimonas pasakė (Talmudas, Jevamot 61 71):

„Jūs vadinatės „adam“, o ne stabmeldžiai vadinasi „adam“.

Žodis „adam“ – אדם nuo pasakymo  אדמה לעליון – „panašus į aukštesnįjį“.

Nes kai žmogus nori būti panašus į aukštesnįjį, aspektu „koks Jis gailestingas, toks ir tu būk gailestingas“ ir jis myli artimą tyra meile, tada jis nusipelno vadintis „adam“.

Ir apie tai aiškina Mišna:

„Žmogus turi priimti kiekvieną žmogų maloniai ir nugalėti savo „kūno“ egoizmą, kuris nori atstumti tą žmogų.

Kiekvieną žmogų, net jei jis nėra to vertas, reikia gerbti ir priimti su malonia veido išraiška“.

Ravui Baruchui buvo įprasta draugiškai priimti kiekvieną žmogų, netgi tuos, su kuriais nebuvo geruose santykiuose.

Ir buvo aiškiai matyti, kad tai yra ėjimas prieš savo prigimtį, nes paprastas žmogus negalėtų toleruoti žmonių, kurie yra priešiškai nusiteikę jo atžvilgiu arba nesutinka su jo keliu.

Tačiau ravas Baruchas net tik „pakęsdavo“ jų draugiją, bet ir maloniai su jais elgdavosi.

Ravas Baruchas mėgdavo sakyti:

„Man parodyti pagarbą nieko nekainuoja.

O nieko nekainuojantį dalyką galima dalinti „į kairę ir į dešinę“, ir visai nereikia jo taupyti“.

Kai atvykdavo svečiai, ravas Baruchas priimdavo juos su didžiausia pagarba.

Kartą paaiškino:

„Kodėl rodome svečiams didelę pagarbą?

Kad svečias pajustų, kad namuose yra šeimininkas.

Šitos minties esmė, kad žmogus pajaustų, kad jis yra tik svečias šiame pasaulyje ir kad pasaulyje yra šeimininkas, kuriam reikia parodyti pagarbą“.

Vienuolikta dalis

Minties ir Kabalos mokymo gaonas

Ravas Baruchas buvo minties ir mokymo gaonas (genijus) pilna to žodžio prasme.

Visi, kam teko jį pažinti, likdavo apstulbę dėl jo unikalių savybių ir jo elgesio, kurie labiau atitiko ankstesnių kartų išminčius.

Jo mokymas ir švento Zoharo aiškinimas buvo paremti gilinimusi į tikrą dvasinį darbą Kūrėjui.

Kaip pasakyta:

„Ir svetimas šito nesupras“.

Ravas Baruchas labai išplėtojo savo tėvo Baal aSulamo mokymą tiek pagal Ari raštus, tiek pagal šventą Zoharą.

Jis gilinosi į juos tiek, kad Kabalos mokymasis pasidarydavo visiškai aiškus, kaip Gmaros (Talmudo) problemos, išspręstos ankstesnių ir vėlesnių išminčių.

Daug kartų girdėjome sakant ravą Baruchą, kad ateityje, su Kūrėjo pagalba, bus rašomos knygos apie Baal aSulamo knygas.

Tai yra, kad ateityje jo tėvo knygos bus pagrindinės Kabalos išminties ir vidinės Toros knygos, o joms bus rašomi komentarai.

Ravas Baruchas savo pamokose mokė labai aiškiai ir sistemingai, aspektą po aspekto, iškeldamas klausimus ir prieštaraudamas, atsakydamas į juos ir išspręsdamas.

Pamokos metu ant knygos lapo užrašydavo santrauką atnaujinimų, kuriuos padarė, o po pamokos tuos dalykus aprašydavo plačiau.

Kai kalbėdavo apie tai, ką girdėjo iš savo švento tėvo, visada atiduodavo jam pagarbą, ir su pagarbia baime pasakydavo:

„Girdėjau iš palaimintos atminties išminčiaus, savo tėvo ir mokytojo“.

O kai iškeldavo klausimus ties tuo, kas parašyta jo tėvo knygose, darydavo tai tarsi atsiprašydamas ir nenorėdamas prieštarauti savo tėvo žodžiams.

Kai kas nors iš mokinių  pamokose  iškeldavo kokį tai klausimą ar problemą, ravas Baruchas dėdavo daug pastangų, kad įsigilinti į mokymo medžiagą.

Taip pat ravas Baruchas reikalavo, jog būtų klausiama tik iš to, kas parašyta knygoje ir iš to, kas buvo kalbama pamokoje, o ne apie kitus dalykus.

Daugybę kartų, kai kas nors užduodavo klausimą, ravas Baruchas pasakydavo:

„Nežinau apie ką tu čia kalbi...“.

Iš tikro žmogaus prigimtis tik pagal savo supratimą  kelia klausimus.

Todėl ravas Baruchas  visiškai nenorėjo leistis į diskusijas pagal žmonių „pastatytus“ (išgalvotus) pagrindus.

Bendrai ravas Baruchas rėmėsi tik parašytais knygoje pagrindais,

ir taip pat tuo, ką  pateikė jo tėvas.  

Mokymo metu matėme didžiulį ravo Barucho kuklumą.

Yra tokių mokytojų, kurie pamokos metu būtinai turi atsakyti į visus klausimus, nes negali pasirodyti mokinių akyse, kaip kažko nežinantys.

Todėl visas jų mokymas yra paremtas melu.

Tuo tarpu ravas Baruchas visada sakydavo:

„Neprivalau išspręsti kiekvieną klausimą. Tačiau privalau pabandyti suprasti“.

Arba sakydavo:

„Man nesvarbu, kad pasiliks klausimas ar prieštaravimas, nes jei turiu klausimą, tai galėsiu išspręsti jį vėliau.

Tačiau jei aš žūtbūt stengsiuosi išspręsti problemą ar klausimą, tai klausimas tiesiog dings.

O kai ateity vėl pabandysiu jį išspręsti, jau nebegalėsiu jo suprasti“.

Daug kartų yra buvę, kad mokiniui paklausus kokio klausimo, ravas Baruchas atsakydavo:

„Tavo klausimas labai geras, bet kol kas nežinau, kaip tau atsakyti“.

Visas jo mokymas buvo paremtas gryna tiesa, be jokio savęs apgaudinėjimo, kuris kyla iš egoistinės meilės sau.

Kaip parašyta:

„Ir kyšių neimk, nes kyšis apakina matančius“ (Šmot 23:8).      

Ravas Baruchas sakydavo:

„Garbė man yra pigiausias dalykas“.

Arba:

„Ateiname į šį pasaulį ne dėl garbės“.

Todėl kaip įmanoma šalindavosi garbės  ir nebandė pateikti savęs apgaulingais būdais, kad tik užpildytų savo egoizmą.

1991 metais, per teveto mėnesio „roš-chodeš“ („naujo mėnesio“) šventę pasakė:

„Saugojo mane mano siela, nes aš chasidas“ (Psalmės 86:2).

Tačiau taip pat karalius Davidas pasakė apie save:

„Kirmėlė aš, ne žmogus“ (Psalmės 22:7).

Tad kaip Davidas galėjo pasakyti apie save, kad yra chasidas?

Dalykas tas, kad kiekvienas žmogus turi jausti, kad viskas, ką jis turi, yra Kūrėjo jam suteiktas gerumas.

Ir kaip pasakė Davidas:

„Nes aš chasidas (חסיד)“ – viskas, ką turiu, atėjo man iš Kūrėjo gerumo (חסד), „o aš kirmėlė, ne žmogus“.

Taigi, iš čia matome visiško kuklumo ir savęs anuliavimo pavyzdį.

Nepaisant nepaprastai aukšto ravo Barucho lygio, jis su begaline kantrybe ir pagarba pamokoje išklausydavo kiekvieną mokinį, jei tik šis kalbėjo į temą.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad santykis į mokinius buvo dvejopas: su savo artimais mokiniais buvo griežtas, o tie, kurie nebuvo tokie artimi, sulaukdavo didesnės pagarbos ir nuolaidumo.

Tačiau tik jei kalbėdavo į temą, o jei ne, „pastatydavo juos į vietą“, tačiau taip pat švelniai ir su pagarba.

Buvo nuostabu matyti ravą Baruchą, kai jis užbaigdavo vieną iš knygos „Mokymas apie dešimt sfirot“ dalių.

Paprastai. kai žmogus užbaigia kokį tai traktatą ar knygą, į kurio mokymą įdėjo daug darbo ir pastangų, jis džiaugiasi, kad užsitarnavo ir „turi savo sąskaitoje” papildomą turtą, kurio gali didžiuotis.

Tačiau kai ravas Baruchas užbaigdavo „Mokymo apie dešimt sfirot“ dalį, perversdavo lapą ir iškart tęsdavo sekančią dalį.

Iš to galima suprasti, kad mokymo tikslas nėra žinių kaupimas ir didžiavimasis dideliu informacijos bagažu.

Tačiau visiškai priešingai, mokymo tikslas yra iš vienos pusės pamatyti bei suprasti, kad egoizmas yra blogas dalykas, ir iš kitos pusės – ateiti prie tikėjimo bei sąlygojimo Kūrėjui.  

Šioje vietoje galime pateikti sekantį pasakojimą:

„Admor iš Kocko dažnai siųsdavo žmones į rabi Icchako Meiro iš Guro ješivą, tam, kad patikrintų, kaip jam sekasi vadovauti ješivoje.

Ir štai ko jų prašė:

1) pažiūrėti, kaip jis elgiasi, kai susiduria su kokiu tai sudėtingu klausimu ar prieštaravimu, liečiančiu kurio nors ankstesnio išminčiaus pasakymą: ar jo žodžiuose girdisi paniekos ar nepagarbos tam išminčiui tonas;

2) patikrinti jo elgesį situacijoje, kai mokinys nesupranta kurios nors vietos ar klausimo – ar jis pasiruošęs grįžti prie to klausimo ir kantriai paaiškinti mokiniui, ar ne;

3) pažiūrėti, ar jo veidas prisipildo pasitenkinimo, kai jis padaro kokį tai atnaujinimą iš mokomos vietos.

Ir štai kokius jis gavo atsakymus:

Atsakymas į pirmą klausimą:

Kai jis susidurdavo su kokiu tai prieštaravimu, liečiančiu ankstesnio išminčiaus pasakymą, kalbėdavo su didžiule pagarba ir baime, kad tik, neduok dieve, nesumenkintų jo.

Juk, kaip yra žinoma, ankstesni išminčiai buvo pasiekę labai aukštas pakopas.

Ir tai yra priešingai tam, ką mes matome ješivose šiandien, kur kiekvienas jaunuolis rodo nepagarbą ankstesniems išminčiams teigdamas, jog jų žodžiai yra „keisti ir stebinantys“.

Tuo jis tik parodo savo proto varganumą.

Atsakymas į antrą klausimą:

kai mokinys nesuprasdavo, rabi Icchakas buvo pasiruošęs begalę kartų grįžti prie to klausimo ir aiškinti tol, kol mokinys supras.

Tai darydavo šiltai ir su didele meile.

Atsakymas į trečią klausimą:

kai rabi Icchakas padarydavo kokį atnaujinimą iš mokymo medžiagos, jo veide buvo matyti abejonės, ir nei karto – pasitenkinimo, nes jis nebuvo užtikrintas, ar mąsto teisingai, ar ne.

Ir visada stengėsi, jog visi atnaujinimai būtų „dangaus vardan“, o dėl savo malonumo.

Iš viso to matome, kad Toros mokymas – nėra paprastas dalykas, nes ir čia žmogus turi labai saugotis, kad išliktų tiesos kelyje ir nenukryptų nuo jo nei plauką.

Mokymas užėmė didžiąją ravo Barucho dienos dalį.

Atsikeldavo pirmą valandą nakties ir sėsdavo mokytis iki pat ryto.

Mokydavosi su didžiausiu įsigilinimu.

Po rytinės maldos dar pusvalandį mokydavosi su kuriuo nors iš mokinių.

Ir tik tada sėsdavo pusryčiauti.

Po pusryčių paprastai užsiimdavo veikla, susijusia su kūno sveikata.

Vasarą plaukiodavo jūroje. Žiemą eidavo mankštintis į mišką ir panašiai.

Važiuodamas skaitydavo: šiek tiek paskaitęs užmerkdavo akis ir ilgai galvodavo.

Netgi kai vaikščiodavo miške, būdavo susikoncentravęs savo šventose mintyse ir visai nekreipdavo dėmesio į tai, kas vyksta aplink.

Kasdien, po popietinio poilsio, vėl mokydavosi iki pusės aštuonių vakaro.

Dalį laiko skirdavo mokiniams, dalį laiko mokydavosi vienas savo kambaryje.

Po to – laikas vakarinei maldai ir nakties poilsiui.

Ir po to vėl nauja diena, kuri prasideda pusė pirmos naktį.

Diena, pilna nenutrūkstamo susijungimo su Kūrėju.

Knygos autorius (ravas Mordechajus Gotlibas), kuris paskutinėmis ravo Barucho gyvenimo dienomis jam padėdavo, pasakojo:

Paprastai, kai ravas Baruchas eidavo šiek tiek pailsėti, jis priguldavo į lovą, prieš jį – atversta viena iš jo tėvo knygų, arba kuris nors iš jo užrašų sąsiuvinių, kuriuose rašė tai, girdėjo iš savo tėvo Baal aSulamo.

Toks buvo ravo Barucho poilsis.

Ir visada prašydavo savo padėjėjo, kad pažadintų jį tam tikrą valandą, nes turėjo vesti pamoką.

Tačiau knygos autoriui niekada neteko žadinti ravo Barucho, kadangi jis pats visada atsikeldavo anksčiau laiko.

Kartą ravas Baruchas sėdėjo savo kambaryje ir labai įsigilinęs skaitė savo tėvo knygą „Įvadas į Mokymą apie dešimt sfirot“.

Staiga vienas iš namiškių paprašė ravo Mordechajaus Gotlibo, kad leistų užeiti pas ravą Baruchą ir pasikalbėti su juo.

Šis įvedė jį į kambarį, tačiau ravas Baruchas buvo taip įsigilinęs ir susikaupęs, jog visai to žmogaus nepastebėjo.

Garsiai kosčiodamas jis vis artėjo prie ravo Barucho, kol beveik galėjo jį paliesti.

Tačiau ravas Baruchas buvo visiškai atitrūkęs, jo lūpos judėdamos kartojo Baal aSulamo knygos žodžius, o jo mintys sklandė aukštutiniuose pasauliuose.

Kol galiausiai ravas Mordechajus Gotlibas buvo priverstas tiesiai kreiptis į ravą Baruchą, kad šis atkreiptų dėmesį į atėjusį žmogų.

Ravas Baruchas kiekvieną savaitę parašydavo po straipsnį apie dvasinį darbą, paremtą Zoharu ar išminčių žodžiais iš Talmudo ar midrašų.

Kartą pasakė:

„Kiekvienas mano parašytas straipsnis apima pilną dvasinio darbo tvarką“.

Kitą sykį pasakė:

„Kiekvienas, kuris neatlieka dvasiniame darbe praktinių veiksmų, nesupras mano straipsniuose nei vieno žodžio. Ir nepamatys juose jokio atnaujinimo“.

Kitą kartą pasakė:

„Daugelis mano straipsnių yra paremti įvairias aiškinimais ir komentarais.

Jei žmogus nusipelno, jis supranta dalykų vidinę prasmę, t.y. ten aprašytą nuorodą, kaip dirbti Kūrėjui.

O jei nenusipelno, tiesiog tik mėgaujasi pačiu komentaru, tai yra išoriniu jo apdaru. Tačiau į dalykų vidų jis neįeina“.

Šiuose straipsniuose atsiskleidė ypatingas ravo Barucho visų Toros dalių supratimas.

Iš kurios pusės beaiškintų: iš Įstatymų, iš Midrašo, iš Talmudo, ar iš kurio nors Zoharo straipsnio, ar net iš paprastų materialių dalykų ir įvykių pusės – viską aiškino per žmogaus ir Kūrėjo artumo aspektą.

Ir pateikdavo tuos dalykus ypatinga forma, suprantama tik tiems, kurie iš tikro dirba Kūrėjui.

Tai iliustruoja vienas pavyzdys iš daugelio:

Kartą važiavo su vienu savo mokiniu ir staiga vidury kelionės išgirdo stiprų smūgį į automobilio šoną.

Jie labai išsigando, nes pamanė, kad netyčia užkliudė žmogų.

Tačiau paskui paaiškėjo, kad tai buvo ne žmogus, o kažkoks daiktas.

Vėliau ravas Baruchas tai įamžino viename savo straipsnių – jis aprašė savo jausmą tą akimirką, kai pagalvojo, jog, neduok dieve, partrenkė žmogų.

Čia jis padarė projekciją – kodėl mes nesijaučiame taip pat blogai kiekvieną dieną, kai „sužeidžiame“ žmogaus aspektą savo viduje.

Ir tai tik vienas pavyzdys iš ravo Barucho požiūrio į kiekvieną, tiek fizinį, tiek dvasinį įvykį.

Iš tiesų, šie ravo Barucho straipsniai buvo tarsi dvasinis eliksyras jo mokiniams, kurio kiekvieną lašą jie gėrė su didžiuliu troškuliu.

Ravas Baruchas šiuos straipsnius rašė rašomąja mašinėlė pats, nežiūrint didžiulio nuovargio ir silpnumo, kuris lydėjo jį paskutiniais gyvenimo metais.

Jo mokiniai ne kartą matė, kaip ravas Baruchas vidury nakties, sukaupęs paskutines jėgas, rašo savo straipsnius.

Ari Heller pasakojo, jog kartą po vienų vestuvių parvežė ravą Baruchą namo.

Buvo jau po vidurnakčio.

Staiga ravas Baruchas apsižiūrėjo, jog paliko savo paltą vestuvių salėje.

Ravas Helleris grįžo į salę paimti palto.

Kai grįžo į ravo Barucho namus, buvo pritrenktas, kai pamatė jį, palinkusį virš rašomosios mašinėlės, energingą, pusiau primerktomis akimis, dirbantį ir besistengiantį perkelti ant popieriaus dar vieną nurodymą, kaip dirbti Kūrėjui.

Pamokos ir atsiskyrimas

Ravas Baruchas vykdavo vesti pamokas visur, kur tik buvo tam poreikis.

Ir netgi sulaukęs garbaus amžiaus, kai jam tai daryti jau būdavo sunku, nekreipė dėmesio į savo būseną, bet važiuodavo ten, kur jį kviesdavo.

O sugrįžęs į Bnei Braką, toliau tęsdavo mokymą savo Mokymo namuose.

Vidutiniškai kiekvieną dieną mokymui skirdavo apie dešimt valandų, ir taip iki pat savo gyvenimo galo!

Ari Heller pasakojo: „Kai gyvenau Tverijoje, su ravu Baruchu susisiekė rabi Josi Drori ir pranešė, jog Tverijoje yra trys žmonės, kurie yra norėtų rimtai mokytis.

Tuo laiku dar nebuvo tokių greitų transporto priemonių, kaip dabar, ir kelionė autobusu iš Bnei Brako į Tveriją užtrukdavo apie tris su puse valandos.

Negana to, tuo metu buvo tamuzo mėnuo – pats didžiausias ir sunkiai žmogui pakeliamas karštis.

Tačiau ravas Baruchas nekreipė į tai dėmesio, sėdo į autobusą ir išvyko į Tveriją. Kai ten nuvyko, pamatė, kad tie trys yra labai paprasti, „siauro“ supratimo žmonės.

Tačiau ravas Baruchas neparodė net menkiausio susierzinimo, bet kaip paprastai pravedė pamoką ir grįžo į Bnei Braką.

Knygos autorius (ravas Mordechajus Gotlibas) pasakojo, jog ravas Baruchas daug metų važinėdavo į Jeruzalę, kur vesdavo pamokas ravo Israel Chaim Klar namuose.