• צדיק הוא מי שמצדיק את הבוראו בכל מצב בו הוא נתון. רב ברוך אשלג על ענין שמחה. "Teisuolis“ yra toks žmogus, kuris bet kokioje (absoliučiai) situacijoje pateisina savo Kūrėją. (Ravas Baruchas Ašlagas apie džiaugsmą).

התבוננות שבועית פרשת מטות  

Savaitinė įžvalga Toros daliai Matot

pagal mokyklą Hasulam, vad. ravo Adam Sinaj

Parašyta: „Ir kalbėjo Kūrėjas Moše, sakydamas: atkeršyk Izraelio sūnų kerštą mediečiams, paskui prisijunk (numirk) prie savo tautos.
Ir pasakė Moše tautai, sakydamas: išsirinkite savanorius iš savo tarpo kariuomenei ir tegul padaro Kūrėjo kerštą mediečiui (Bemidbar 31 – 1, 2, 3).

Čia iškyla du klausimai:
1. Ar tai Izraelio kerštas mediečiamas, ar Kūrėjo kerštas?
2. Ir ar reikia keršyti vienam „mediečiui“, ar daugeliui „mediečių“?

Kad atsakyti į šiuos klausimus, turime apsibrėžti dvasinį pagrindą.
Šios savaitinės Toros dalies dvasinis pagrindas:
„Susikoncentravimo“ ir „atsipalaidavimo“ aspektai Kūrėjo darbe.

Dabar panagrinėkime, kodėl Moše netiksliai perdavė Kūrėjo žodžius?
Juk išminčiai sako:
„Jei sukeisi nors vieną Toros raidę, sugriausi visą pasaulį“.
Turime prisiminti kokia yra dvasinė žodžio „Izrael“ prasmė,
t. y. „Isra – El“, reiškia tiesiai į Kūrėją.

Iš tikro Moše išreiškia pakopos ישראל („Isra El“) mentaliteto principą.
Žinome, kad pagrindinis dvasinis dėsnis yra:
„Savybių sutapimo principas“.
Todėl iš vienos pusės Kūrėjas nori viską atiduoti Izraeliui,
o Izraelis iš savo pusės nori viską atiduoti Kūrėjui.
Ir taip atsiranda savybių sutapimas,
t. y. abipusis sąlygojimas – atidavimas,
kas yra dvasinio egzistavimo sąlyga.
Todėl Kūrėjas sako: „Izraelio kerštas“ (Izraelio naudai),
o Moše pakeičia „Kūrėjo kerštas“ (Kūrėjo naudai).

Išeinant iš šios savaitinės dalies dvasinio pagrindo,
t. y. „susikoncentravimo“ ir „atsipalaidavimo“ aspektus Kūrėjo darbe,
pabandykime atsakyti į antrą klausimą.
Žinome, kad žmogus gyvenime bet kokiam rimtam darbui privalo susikoncentruoti.
Iš kitos pusės, norint, kad būtų gera darbo kokybė,
žmogui reikalingas atsipalaidavimas ir poilsis.
Todėl paprastai mūsų pasaulyje šios būsenos turi eiti viena po kitos.

Gilesniu požiūriu: kūnas atitinka „atsipalaidavimo“ savybę,
o siela – „susikoncentravimo“.
Savaitinė dalis „Matot“ parodo,
kaip šios dvi savybės turi būti subalansuotos pagrindiniam žmogaus egzistencijos tikslui,
t. y. „darbui Kūrėjui“.
Baal Sulamas knygoje „Pri chacham“ sako, kad žmogaus siela privalo pasiekti pastovaus „susiliejimo“ su Kūrėju būseną.
Todėl šiam tikslui, t. y. tikram susikoncentravimui Kūrėjo darbe,
yra duota Tora, ir ypač vidinė Tora – kabala.

Iš tikro šios dvi būsenos turi būti subalansuotos,
t. y. atsipalaidavimas turi tarnauti tolesniam, kokybiškesniam susikoncentravimui.
Tačiau čia iškyla pavojus, t. y. jei žmogus „atsipalaiduoja“ per daug,
jam sunku sugrįžti prie teisingo balanso.
Poilsis, atsipalaidavimas turi tik tarnauti pasiruošimui tolesniam darbui,
kaip naktinis miegas, atostogos ir pan.
Atsipalaidavimas – tai kūno savybė, todėl tai žmogui yra labai artima.
Tačiau būtina apibrėžti atsipalaidavimui griežtus „rėmus“.

Taip pat svarbu nesusipainioti: kur yra „kritimas“, nevalingas „atsipalaidavimas“,
ir kur yra tikslingas, būtinas poilsis.
Arba, kaip sako knyga Zohar:
kur yra „linksminantis vynas“,
ir kur klipot siūlo žmogui girtumo „apsvaiginačio vyno, drumzles“.

Mokomės, kad kiekvienas Toros žodis yra labai svarbus,
netgi svarbus to žodžio pavartojimas vienokia ar kitokia forma.
Todėl svarbu išsiaiškinti, kokį panešimą nori perduoti Moše Izraeliui,
pavartodamas „mediečiui“ vienaskaitos formoje, vietoj daugiskaitos?
Žodis „mediečiai“ (מדין midjan) kyla iš žodžio דין din „teismas“.
„Din“ (teismo) savybė išreiškia žmogaus egoizmą, vienintelį blogį žmoguje,
iš kurio ir išeina visos bėdos.
Todėl Kūrėjas liepia Izraeliui išeiti į kovą prieš mediečius,
t. y. prieš „din“, egoizmą, esantį žmoguje.

Iš tikro neįmanoma vienu kartu nugalėti žmogaus „egoistinės“ prigimties,
todėl Kūrėjas sako karas prieš „mediečius“.
Tai reiškia, kad turi padalinti savo kovą, t.y. ištaisymo darbą,
į mažas porcijas „daug mediečių“.
Ir šiuos jau „mediečius“ galima nuosekliai, vieną po kito, „įveikti“.
Todėl matome, kad po kiekvienos kovos reikalingas poilsis, atsipalaidavimas,
t.y. jėgų atstatymas ir sutelkimas tolesnei kovai.
Tai reiškia, kad nors priešas yra vienas – „egoistinė“ žmogaus prigimtis,
tačiau ji pasireiškia, „daugeliu mediečių“.

Taip pat nereikia stebėtis, kodėl Kūrėjas padarė taip,
kad žmogui pastoviai reikia kovoti su daugybe priešų.
Iš tikro tikras tobulumas yra pasiekiamas tik nepertraukiamos kovos dėka,
šiuo atveju su priešais, esančiais žmogaus viduje.
Matome, kad Tora nori mums parodyti kas gi tie „tikri žmogaus priešai“.
Taip pat labai svarbu žmogui, pamačius daugybę „mediečių“, neišsigąsti ir nekristi į neviltį.

Moše išreiškia tikėjimo aspektą ir moko žmogų, kad į gyvenimo kliūtis,
einant dvasiniu keliu, reikia žiūrėti konstruktyviai.
Iš tikro žmogui nereikia iškart kovoti su visais mediečiais,
t.y. jam reikia pasirinkti vieną uždavinį, ir matyti prieš akis tik vieną „kovą“.
Taip pat kiekvienas, nors ir mažiausias uždavinys, kova ir pergalė yra labai svarbi.

Žmogus, turi suprasti, kad kiekviena priedermė, kad ir mažiausia, ar tai „tfilino užsidėjimas“, ar „šabatinės žvakutės uždegimas“, priartina jį prie tikslo – prie didesnio ryšio su Kūrėju.
Tai pat visi žmogaus uždaviniai ir visos „kovos“ išplaukia iš šio vieno centrinio uždavinio ir tikslo.
Kaip jau sakėme, Moše duoda mums supratimą apie šią „centrinę kovą“,
t. y. „Kūrėjo kerštą mediečiui“.
Ir šią kovą žmogus turi atlikti ne dėl savęs, o dėl Kūrėjo, t. y. paskirti pergalę Kūrėjui.
Žmogus turi žinoti, kad nors Kūrėjas rodo žmogui, kad yra daug „mediečių“ – „teismų“, visus juos reikia apjungti į vieną „kovą“ prieš vieną „medietį“.