- חִדְלוּ לָכֶם מִן הָאָדָם, אֲשֶׁר נְשָׁמָה בְּאַפּוֹ: כִּי בַמֶּה נֶחְשָׁב, הוּא. זוהר, תצוה, חדלו לכם מן האדם אשר נשמה באפו Pasitraukite nuo žmogaus, kurio siela pyktyje, nes į ką jis panašus. (Ješaja 2 – 22), (Zohar „Pasitraukite nuo žmogaus, kurio siela pyktyje“)
התבוננות שבועית פרשת מצורע
Savaitinė įžvalga Toros daliai Mecora
pagal mokyklą Hasulam, vad. ravo Adam Sinaj
1. Pasirink iš savo gyvenimo tris dalykus, kuriuose tu norėtum pajausti neribotą „laisvę“ (kaip „paukštis“). Tai gali būti: – ėjimas miegoti kada tik užsimanai, – ėjimas mokytis, kada tik užsimanai, – tvarkymasis, kada tik užsimanai... 2. „Įvesk“ šiuos dalykus į būtinus „rėmus” (į „gyvenvietę” – „stovyklą”). 3. Pranešk savo artimiesiems, kad tu „įsipareigoji“ šiuos dalykus vykdyti pagal iš anksto nustatytus „rėmus“ (savo puikybės „nuleidimas“). 4. Pasistenk kiek galima daugiau išgirti ir pateisinti savo pasirinktam žmogui, ar Kūrėjui, kad Jis „nustatė“ tau, t.y. „paprotino“ tave gyventi pagal nustatytus „rėmus“ (Kohenas – „dešinė linija“). 5. Visa tai daryk su džiaugsmu, jokiu būdu nepradėk skųstis ir apgailestauti. 6. Po dviejų savaičių „bandomo periodo“, pasistenk bent vieną dalyką vykdyti pagal savo nustatytus „rėmus“ ištisus metus.
Uždaryti užduotį
Parašyta: „Toks bus raupsuoto (žmogaus) įstatymas,
jo išsityrinimo dieną,
jis turi būti nuvestas pas koheną.
Ir išeis kohenas iš stovyklos,
ir apžiūrės kohenas,
ir štai – išgijo raupsuotas nuo savo raupsų“ (Vajikra 14 – 2, 3).
Šios savaitinės Toros dalies dvasinis pagrindas:
„Pagrindinės žmogaus sielos „išsivalymo“ pakopos“.
Žmogui, einančiam Toros keliu atsiranda vidinė trauka ateiti prie tikslo,
t.y. įeiti į dvasinius pasaulius ir susijungti su Kūrėju.
Tokiems žmonėms Kūrėjas siunčia kliūtis.
Kodėl?
Tai yra todėl, kad žmoguje išaugtų tikras noras ir tikras apsisprendimas dvasingumui.
Kaip sako šventasis Ari, žmogaus sielos vidinė struktūra sudaryta iš keturių pagrindų tai:
אש (eš) - ugnis,
רוח (ruach) – oras (vėjas, dvelksmas),
מים (maim) – vanduo,
עפר (afar) – žemė.
Šie pagrindai turi teigiamas ir neigiamas savybes.
Neigiamos savybės:
Ugnis – tai išdidumas, pyktis,
oras (vėjas) – tai apkalbos,
vanduo – gašlumas,
žemė – tingumas, vedantis į liūdesį ir depresiją.
Savaitinė Toros įžvalga Mecora nagrinėja neigiamą savybę,
kuri išeina iš „oro“ (vėjo),
ir tai yra „apkalbos“.
Klausia išminčiai, kodėl kai žmogus apkalba savo draugą,
jis jaučia malonumą?
Ir atsako: „apkalbos“, tai „vėjas“,
kuris kursto kitą neigiamą žmogaus savybę – „ugnį“ (išdidumą, puikybę).
Iš tikro žmogus, apkalbantis draugą, savaime suprantama jaučiasi už jį pranašesnis,
o tai suteikia malonumą, kurį siūlo klipot (netyros jėgos).
Žmogų tai veda į tuščią didybę, ir apie tokius sako Kūrėjas:
„Su besipuikuojančiu Aš negaliu būti kartu vienoje vietoje“.
Tačiau iš tikro, kai žmogus kalba לשון הרע (lašon hara),
t.y. apkalbas apie draugą,
galiausiai jis sako לשון הרע (lašon hara) apie patį Kūrėją.
Juk parašyta: „Mylėk savo artimą, kaip save patį. Aš Kūrėjas“ (Vajikra 19 – 18).
Išeina, kad Kūrėjas, kad yra geriausias žmogaus draugas,
todėl ši meilės artimui priedermė galiausiai liečia meilę Kūrėjui...
Savaitinė dalis מצורע (mecora - raupsuotasis, užkrėstas) pagal Raši reiškia מוציא שם רע (moci šem ra) „išvedantis blogą vardą“, t.y. „apkalbantis draugą“.
Iš tikro, kai žmogus apkalba draugą,
jis bendriausiai „nuleidžia“ Kūrėją ir „iškelia“ save.
Todėl Tora pataria žmogui ištyrinti šią didybės nuodėmę.
Tačiau, kaip galima tai padaryti?
Išminčiai sako:
Kaip žmogus pasidavė „vėjui“ (apkalboms),
toks yra ir ištaisymas.
Tai reiškia, kad reikia stengtis teisingu entuziazmo „vėju“ įpūsti savyje „užsidegimo“ priedermėms „ugnį“, t.y. Toros mokymosi „ugnį“.
Tačiau pirmiausiai žmogus turi padaryti תשובה (tšuva) atgailą (sugrįžimą).
Todėl žmogus pirmiausia turi priimti sprendimą,
kad jis gailisi ir ateityje stengsis „neįkristi“ į puikybę.
Iš tikro, kai žmogus nori padaryti „tšuva“ (atgailą),
net nuo nusikaltimų, kuriuos padarė jaunystėje,
ir kurių jau niekas „nemato“,
Kūrėjas suteikia žmogui pagalbą.
Todėl, dabar esami ir buvę „didybės simptomai“ gali pasireikšti „išorėje“,
kad žmogus žinotų, ką jam reikia ištaisyti „viduje“.
Paprastai tai ant žmogaus kūno „pasirodo“,
kaip užkrečiamos ligos,
o ant rūbų ir namų sienų, kaip pelėsis ir pan ...
Jau sakėme, žmogus privalo pirmiausiai viską ištaisyti savo „viduje“.
Tam tikslui reikia nueiti pas koheną,
t.y. kreiptis į „koheną“ savo viduje, kuris iš šalies, objektyviai,
t.y. „išėjęs“ iš savo egoizmo, gali nustatyti „ligą“.
Paskui žmogus turi išeiti (mintimis) iš gyvenvietės, kol išgis.
Kohenas – tai „dešinė pusė“, tai ryšys su tikėjimu,
todėl žmogus turi be savo „logikos“ priimti koheno (esančio viduje) patarimą.
Tik taip galima „išgyti“ ir „grižti“ į normalų gyvenimą.
Parašyta: „Toks bus raupsuoto (žmogaus) įstatymas,
jo išsityrinimo dieną jis turi būti nuvestas pas koheną“ (Vajikra 14 – 2).
Vidinė Tora mums sako, kad visa realybė sudaryta ir visas jos tobulumas atsispindi trijuose aspektuose: dešinė, kairė ir vidurys.
„Izraelio“ (jašar El ) „tiesiai į Kūrėją“ idėjoje, tai atspindi:
1. Šventose knygose: Tora, Pranašai ir Raštai.
2. Pagrindinėse šventėse: Pesach, Šavuot ir Sukot,
3. Žmonėse: kohenai, levitai ir Izraelio tauta.
Parašyta Toroje (Šmot 19 – 6), kad Izraelio tauta turi visa būti „kohenų karalystė“ (mamlechet kohanim).
Todėl Izraelio uždavinys yra visas pasaulio tautas „išgydyti“ nuo „raupsų“,
t.y. egoizmo apraiškų, kuriuose jos randasi.
Visa tai galima padaryti teisingu „vidinės Toros“ supratimu.
Todėl Izraelio tautai – „mamlechet kohanim“ yra uždėtas uždavinys „išgydyti“ visos žmonijos Kūrėjo, t.y. Toros supratimą.
Tai reiškia, kad reikia pamatyti Kūrėją tikroje „šviesoje“,
t.y. kaip „Gerą ir darantį gerumą“,
ir tuo „atkurti“ po pirmo Adamo nuodėmės prarastą ryšį.
Iš tikro kiekviena tauta yra skirtinga ir turi atskirą kalbą.
Tai yra ženklas, kad pas kiekvieną tautą yra skirtinga „kliūtis“ Kūrėjo supratime.
Ir kadangi Izraelio tauta gavo Torą,
jos misija – visą žmoniją padaryti „Kūrėjo tarnais“.
Arba „išgydyti“ nuo egoizmo „raupsų“, ir tuo atvesti į „kūrimo tikslą“.
