• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!
• „Nes Tu – Kūrėjas, mūsų Dievas, sugrąžinantis vėją ir nuleidžiantis rasą – palaiminimui, o ne prakeikimui, gyvenimui, o ne mirčiai, sotumui, o ne alkiui!“ (Iš Maldos apie rasą).

התבוננות שבועית פרשת וארא  

Savaitinė įžvalga Toros daliai Vajera

pagal mokyklą Hasulam, vad. ravo Adam Sinaj

Parašyta: „Ir kalbėjo Kūrėjas (אלהים – Elokim) Moše, ir pasakė Aš – Havaja (הוי''ה).
Ir pasirodžiau Abrahamui, Icchakui ir Jakovui kaip Visagalis (אל שדי – El Šadai),
o savo vardo Havaja (הוי''ה ) nedaviau jiems pažinti (Šmot 6 – 2, 3).

Šios savaitinės įžvalgos vidinis dvasinis pagrindas:
„Kas tai – vidinis darbas, vidinis supratimas“?
Matome, kad mūsų gyvenimas yra visas pilnas prieštaravimų:
iš vienos pusės mokomės, kad Kūrėjas yra „geras ir darantis gera“,
tačiau realybėje mes matome „atvirkščią“ vaizdą.
Išminčiai mums sako, kad žmogaus sieloje yra „vieta“,
kur susijungia ir išsisprendžia šie du prieštaravimai:
toje sielos „vietoje“ žmogus ir gali „susitikti“ su Kūrėju.

Parašyta: „Ir kalbėjo Kūrėjas (אלהים – Elokim) su Moše,
ir pasakė Aš – Havaja (הוי''ה) (Šmot 6 – 2).
„Elokim“ reiškia Kūrėjo vardą, kuris atspindi griežtą teismą.
„Havaja“ išreiškia Kūrėjo gailestingumo savybę.
Šioje savaitinėje dalyje, lygtais „girdisi“ Moše priekaištas Kūrėjui:
„Nuo tada, kai atėjau pas faraoną kalbėti Tavo vardu,
tautos padėtis tik pablogėjo,
ir visai neišgelbėjai Savo tautos“ (Šemot 5 – 23).

Iš tikro vidinė Tora pasakoja tik tai,
kas dedasi žmogaus, einančio į Kūrėjo pažinimą, viduje.
Paprastai, dirbdamas bet kokį „išorinį“ darbą, žmogus mato pastovų progresą,
t.y. kiekvienu atveju žmogus didina savo „įsigijimą“.
Lygiai taip pat yra ir „išoriniame“ Toros mokymesi:
išmokstama vis nauja knyga, ar straipsnis,
t.y. visur yra jaučiamas pridėjimas, progresas.
Tačiau visiškai „atvirkščiai“ yra vidinės Toros, Kūrėjo supratime.
Tai reiškia, kad čia progresas prasideda nuo trūkumų pamatymo ir išaiškinimo.
Todėl, jei žmogus nori išeiti iš jį „sukausčiusio“ egoizmo į laisvę,
pradžioje jo darbas yra „padidinamas“.

Apie tai parašyta: „Ir pasklido tauta po visą Egipto žemę ieškoti šiaudų (קש ותבן kaš ve teven)“ (Šmot 5 – 8).
„Kaš“ (šiaudai), tai sunkumai kelyje, (kušijot – problemos),
o „teven“ (susmulkinti šiaudai), (tvuna – supratimas),
tai žmogus noras iškart suprasti Kūrėjo „planą“, ir „mintį“.
Ir iš tikro žmogus nemato daug žmonių,
kurie suprastų jo užsiėmimą „vidine Tora“ ir dvasiniu darbu.
Ir dar daugiau – iš aplinkinių nėra deramos pagarbos net pačiai Torai...
Tačiau iš kitos pusės žmogus „sielos viduje“ jaučia,
kad jis atlieka didelį ir svarbų darbą, tačiau turi likti „šešėlyje“.
Tokioje situacijoje žmogų gali apimti „vidinė“, o kartais ir „išorinė“ neviltis...
Todėl kartais žmogus klausia savęs:
„Kam man iš vis viso šito reikia?
Ar ne geriau man buvo anksčiau?“

Dabar galima suprasti Kūrėjo pasakymą Moše:
„Ir kalbėjo Kūrėjas (אלהים – Elokim) su Moše, ir pasakė Aš - Havaja (הויה).
Tai reiškia,kad nors žmogus ir mato Kūrėją vardu „Elokim“ (teismas),
žmogus turi žinoti, kad Kūrėjo esmė yra vardas „Havaja“ (gailestingumas).
Ir šios savaitinės dvasinis pagrindas rodo,
kad Torą ir bendrai „visą pasaulį“, galima suprasti tik „vidiniu“ kiekvieno dalyko,
ar reiškinio supratimu.
Iš tikro Tora sako žmogui, kad už kiekvieno įvykio, ar „bėdos“ slepiasi beribis Kūrėjo gailestingumas.
Pasakė rebe iš Kocko:
„Kas nemato „Vietos“(„Makom“, Kūrėjo vardas – „Vieta“),
bet kokioje vietoje,
nemato Jo jokioje vietoje“.

Parašyta: „Ir atvesiu jus į žemę, kurią pakėlęs ranką (prižadėjau) duoti Abrahamui, Icchakui ir Jakovui, ir atiduosiu jums ją kaip paveldą, Aš Kūrėjas.
Ir kalbėjo Moše taip, bet neklausė (Izraelis) Moše dėl „trumpos dvasios“ ir sunkaus darbo“. (Šmot 6 – 8,9).

Supasti šiuos Toros žodžius galime iš materialaus pavyzdžio.
Iš tikro, kai žmogus randasi kokiame nors trūkume ar problemoje,
jam sunku eiti Kūrėjo keliu.
Panašiai, kaip pavargęs, praradęs pinigų sumą, ar patyręs konfliktą žmogus,
labai sunkiai susivaldo ir atlika „racionalius veiksmus“.
Ir kaip gi žmogui reikia elgtis tokioje situacijoje?
Taip pat, kodėl Kūrėjas jam duoda tokias būsenas?

Pataria mums išminčiai, kad šventume reikia vertinti kiekieną,
net menkiausią „teigiamą“ ar „neigiamą“ veiksmą.
Tai reiškia, kad kiekvieną „susierzinimą“, ar „nuovargį“ taip pat reikia laikyti,
kaip Kūrėjo pagalbą.
Tačiau kaip gi galima išeiti iš šių „nemalonių“ būsenų!?

Išminčiai mums sako, kad žmogus nesistengtų iš karto, labai greitai, išeiti iš „kritimo“,
t.y. išminčiai duoda mums praktinį „veiksmų planą“:
- pirmiausia reikia padaryti „pirmą“ mažą žingsnį, t.y. paskaityti ar pasimokyti kas lengviausia, maloniausia šventume, t.y. pradėti nuo malonesnių – lengvesnių dalykų;
- paskui reikia daryti „antrą“, jau „sunkesnį“, mažiau „malonų“ žingsnį...
- ir taip toliau...
Pirmas žingsnis padeda „antrajam, antras – trečiajam“...
Žmogui, pradėjus teisingus darbus, jau gaila prarasti, ką atliko,
t.y. gaila prarasti savo „investicijas“...

Dabar galima suprasti ką mums nori pasakyti Tora pasakojimu apie Izraelio „problemas“, išėjimo iš Egipto metu.
„Trumpa dvasia“.
Dvasingume reiškia chochmos (išminties, malonumo) šviesos trūkumą.
Iš tikro „chasadim“ (gerumo, pastangų) šviesa yra apibrėžiama žodiais:
„platus“ ir „siauras“,
o „chochmos“ šviesa apibrėžiama žodžiais:
„trumpas“ ir „ilgas“.
Paprastai žmogui labai sunku eiti tikėjimo keliu,
jei jis nemato tuoj pat pasiekto rezultato,
todėl šis chochmos šviesos (malonuno) nebuvimas – „trumpumas“ veda žmogų į sumaištį.

Kitas sunkumas vadinasi:
„Sunkus darbas“.
Tai reiškia, kad žmogui yra labai sunku dirbti su savimi.
Iš tikro Tora „atveria“ žmogui jo „tikrą veidą“,
t.y. žmogus pamato, kad be egoistinės intencijos jis negali atlikti net mažiausio „judesio“.
Tada žmogus mato, kad kiek jis anksčiau save „gerbė“ ir „vertino“,
dabar yra viskas atvirkščiai.
Tai reiškia, kad Tora parodė, kas žmogus yra iš tikrųjų...

Todėl Tora mums pataria, kad dvasinis kelias turi būti išankstinis „apsisprendimo“ kelias,
o ne momentinio „pajautimo“ ir „jausmų“ kelias.
Iš tikro momentiniai „pajautimai“ keičiasi pas žmogų pastoviai,
todėl jie gali jį suklaidinti ir „išmesti“ iš tiesos kelio,
ir čia reikalingas išankstinis „apsisprendimas“.
Ir pažanga Toros – dvasingumo kelyje turi būti iš supratimo,
kad kiekvienas „teismas“ bei „nemalonumas“ pasaulyje išeina iš aukštutinio gerumo,
virš mūsų supratimo ir pajautimo.

Todėl reikia tvirtai eiti tiesos keliu,
o savo „tikro paveikslo“ pamatymas reikalingas tam,
kad žmogus galėtų pasiekti didelius „indus“ – norus Kūrėjo darbe.
Iš tikro žmogus turi be baimės su Kūrėjo pagalba išeiti į šį „karą“ su savimi.
Ir jei „karo“ tikslas yra „taika“ (šalom), žmogus gali būti tikras,
kad jis su Kūrėjo pagalba ateis prie tikros pergalės – meilės Tiesai ir Kūrėjui.