- צדיק הוא מי שמצדיק את הבוראו בכל מצב בו הוא נתון. רב ברוך אשלג על ענין שמחה. "Teisuolis“ yra toks žmogus, kuris bet kokioje (absoliučiai) situacijoje pateisina savo Kūrėją. (Ravas Baruchas Ašlagas apie džiaugsmą).
התבוננות שבועית פרשת וירא
Savaitinė įžvalga Toros daliai Vajera
pagal mokyklą Hasulam, vad. ravo Adam Sinaj
1. Išsirink vieną problemą, kurią tu jau metų metus negali išspręsti. 2. Pasirink tris skirtingus žmones ir nueik su jais pasitarti dėl šios problemos. 3. Nieko jiems nesakydamas ir nekomentuodamas, išklausyk ir užsirašyk jų patarimus. 4. Pabandyk nustatyti kiekvieno išgirsto patarimo šaknį. 5. Suklasifikuok šiuos patarimus: a) Tai protingas „protingos sielos“ – „Mamre“ patarimas; b) Tai „gašlios (egoistinės) sielos“ – „Aner“ patarimas; c) Tai „jausminės (kūniškos) sielos“ – „Eškol“ patarimas. 6. Išmok nustatyti savo sielos „vidinį patarėją“, t.y. kokio „patarėjo“ patarimus tu priimi gyvenime. 7. Prisiimk sau įsipareigojimą nuo šiol skirtingais gyvenimo atvejais įsižiūrėti ne tik į patarimą, bet ir koks „patarėjas“ tau pataria. 8. Stenkis visada gyvenime naudotis tik „Mamre“ patarimais. 9. Pasidaryk sieloje „signalą – ženklą“, kad prisimintum vietą, kurioje tavyje yra „Mamre“ patarėjas.
Uždaryti užduotį
Parašyta: „Ir pasirodė (vajera) jam (Abrahamui) Kūrėjas Mamre ąžuolų giraitėje, jam (Abrahamui) sėdint prie palapinės įėjimo, dienos kaitroje“ (Berešit 18 – 1).
Šventasis Zoharas (Vajera) klausia,
kodėl būtent pas Mamre pasirodė Abrahamui Kūrėjas?
Ir atsako, kai Kūrėjas įsakė Abrahamui apsipjaustyti,
Abrahamas nuėjo pasitarti su savo draugais Aneru, Eškolu ir Mamre.
Iš tikro tik Mamre davė Abrahamui gerą ir tvirtą patarimą apsipjaustyti,
todėl Kūrėjas ir pasirodė Abrahamui Mamre ažuolų giraitėje.
Mokindamiesi vidinės Toros, turime žinoti,
kas tai Abrahamo draugai, su kuriais jis ėjo pasitarti?
Ir kodėl Abrahamui reikėjo patarimo?
Ar neužteko tikėti vien tik Kūrėjo įsakymu?
Norint atsakyti į šiuos klausimus, turime žinoti svarbią taisyklę,
kuri ir yra šios Toros dalies dvasinis pagrindas:
„Dvasingume nėra išnykimo“.
Iš tikro visos savaitinės Toros dalys moko mus,
kaip teisingai pastatyti dvasinio darbo pagrindus,
ir po to, dirbant su savimi, praktiškai tai realizuoti.
Paprastai žmogui yra labai sunku eiti dvasiniu keliu,
nes jis iškart nemato savo progreso rezultatų.
Visai kitaip yra materialume,
kur kiekvienane darbe ir karto matomas nors dalinis rezultatas.
Tačiau dvasiniame darbe rezultatas pasirodo tik darbo pabaigoje,
todėl proceso metu žmogui reikia eiti vien tik tikėjimu.
Tai žmogui be galo sunku,
t.y. kai žmogus iš karto nemato savo dvasinio darbo rezultato,
jis pradeda abejoti.
Iš tikro pas žmogų bendrai iškyla dviejų rūšių abejonės:
1. Arba jis klaidingai supranta esmę;
2. Arba pati esmė yra klaidinga.
Ir kadangi žmogus yra labai „artimas“ sau, jis nusprendžia,
kad pats kelias yra klaidingas.
Tokių abejonių reikia saugotis labiausiai,
todėl Toros išminčiai palengvina mums šį darbą,
duodami gyvenimiškų pavyzdžių.
Tai panašu į tai, kai mažas vaikas klausia mamos,
ką reikia daryti, kad greičiau užaugtų?
Mama pasako, kad reikia valgyti košę.
Vaikas pavalgęs iškart bėga prie veidrodžio pažiūrėti ar jis jau užaugo.
Taip ir mes, kaip maži vaikai, po trumpo laiko norime pamatyti,
kiek „paaugome“ dvasingume...
Tačiau Baal Sulamas sako:
„Nėra išnykimo dvasingume“ (Talmud Eser aSfirot, 2 dalis).
Todėl ar mes galime tai pajusti?
Iš tikro materialiame pasaulyje, kai mes valgome,
tik paskutinis kąsnis suteikia sotumo jausmą.
Tačiau bendrai mes juk žinome,
kad visas valgymo procesas mus „vedė“ prie sotumo.
Taip ir dvasingume, tik paskutinių pastangų kiekis įveda į dvasinį pasaulį.
Sako išminčiai:
„Kūrėjo išgelbėjimas yra akimirksniu“...
Dar turime suprasti,
ką reiškia „apipjaustymo sandoris“ (brit mila) vidiniu Toros supratimu?
Taip pat klausėme, kodėl Abrahamas nuėjo tartis su savo draugais?
Iš tikro kas yra tie Abrahamo „draugai“, vidiniu aspektu?
„Brit mila“ (apipjaustymo sandoris) reiškia savo egoizmo „nupjovimą“ - atsisakymą.
Ir Kūrėjas parodo Abrahamui,
kaip galima įeiti į sandorį su Juo.
Iš tikro Abrahamo draugai:
Aneras, Eškolas ir Mamre,
tai jėgos žmogaus viduje,
su kuriomis Abrahamas eina „tartis“.
Pas kiekvieną iš mūsų yra trys vidiniai „patarėjai“,
kurie pastoviai ir nevalingai duoda man patarimus.
Knyga Zohar sako,
kad Aneras atspindi „blogio aspetą“ – „jecer hara“.
Jis sako Abrahamui, išeinant iš „sveikos logikos“,
kad neverta senam žmogui daryti apipjaustymą.
Tai reiškia, kad galima daryti kokį tai veiksmą jei jis atneš naudos.
Eškolas atspindi „širdies“, t.y. „jausmų“ aspektą,
todėl jis sako, jei bus šio šio veiksmo nors trumpalaikis malonumas,
tada verta paklausyti Kūrėjo.
Ir tik vienas Mamre pataria Abrahamui paklausyti Kūrėjo besąlygiškai,
einant tikėjimu aukščiau logikos.
Todėl sako knyga Zohar, kad Mamre nusipelno, jog būtent jo giraitėje Kūrėjas pasirodytų Abrahamui.
Parašyta: „Ir pasirodė jam (Abrahamui) Kūrėjas Mamre ąžuolų giraitėje“ (Berešit 18 – l).
Midraš Raboje klausia Abrahamas Kūrėjo:
„Kol neapsipjausčiau,
ateidavo pas mane ir „ateinantys“ ir „pareinantys“.
Tačiau, kai apsipjausčiau, jau jie neužeina pas mane.
Atsakė jam Kūrėjas:
„Kol neapsipjaustei ateidavo pas tave „arelim“ (neapipjaustyti – nešvarūs),
tačiau dabar, kai apsipjaustei,
Aš ir Mano Palyda ateiname pas tave“.
Kas tai per Kūrėjo atsakymas,
t.y. kaip galima jį suprasti dvasinio, vidinio darbo aspektu?
„Ateinantys“ – dvasiniame darbe, tai trūkumai ir klausimai,
ateinantys pas žmogų.
„Pareinantys“ – tai žmogaus atsakymai, „sugrįžimas“ - atgaila (tšuva),
tikėjimo aspektu.
Iš tikro Abrahamas skundėsi Kūrėjui,
kad anksčiau jis buvo įtampoje ir dvasiniame darbe,
klausimuose ir atsakymuose, t.y. „pakilimuose“ ir „kritimuose“.
Tačiau, kai Kūrėjas atsivėrė Abrahamui,
jam dingo visa įtampa,
visas „dvasinis darbas“.
Todėl iš tikro Abrahamas prašo Kūrėjo darbo...
Išminčiai sako, kai yra pas žmogų „Kūrėjo veido“ atvėrimas,
kaip ir buvo Arahamui,
žmogus klausia, kaip gi tada galima eiti tikėjimo aspektu,
žinant, kad tikėjimas yra buvimo dvasingume sąlyga?
Todėl, kai jau yra aiškiai žinoma tiesa,
ir yra matoma nuostabi Kūrėjo šviesa,
esanti kiekvienoje priedermėje,
tada teisuoliai „ilgisi“ dvasinio darbo „Kūrėjo veido“ paslėpime.
Tai reiškia, kad „paslėpime“ buvo lengviau atverti meilę Kūrėjui,
be jokio egoistinio intereso sau...
Todėl dabar galime suprasti Kūrėjo atsakymą Abrahamui Midraš Raboje:
„Kol neapsipjaustei ateidavo pas tave arelim (neapipjaustyti – nešvarūs).
Dabar, kai apsipjaustei, Aš ir mano palyda ateiname pas tave“.
Kūrėjas sako Abrahamui:
Anksčiau tu buvai „paslėpime“,
todėl 613 priedermės buvo pas tave „613 patarimų“ aspekte.
Ir tu buvai kaip vaikas, žaidžiantis su žaislais.
Tačiau dabar, kai tu pašalinai „orla“ (nešvarumą),
t.y. apsipjaustei,
priedermės tau tapo „613 užstatų“,
su ypatinga šviesa, atsiveriančia kiekvienoje priedermėje.
Todėl dabar tu atėjai prie kitos monetos pusės...
Kaip apie šį „kelio ruožą“ Baal Sulamas rašo įvade į „Mokymą apie dešimt sfirot“ (7 sk.):
„Būtent tada žmogus prieina tada prie kitos monetos pusės:
Ir tai gyvenimas pilnas malonumo ir didelės ramybės.
Tokiam gyvenimui ir buvo Kūrėjo mintis „suteikti gerumą kūriniams“,
t.y. ypatingai laimingas gyvenimas mūsų pasaulyje ir pasaulyje, kuris ateis“.
