Pirmyn < Pirmyn < [1] [2] [3] [4] [5] ... ... ... [46] [47] [48] [49] [50] [51] [52] [53] [54] [55] ... ... ... [889] [890] [891] [892] [893] > Atgal > Atgal.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tarp šių dalykų nėra jokio ryšio. Ir jei Talmudas nori įrodyti, kad žmogus privalo pergyventi kartu su bendruomene, kodėl paskui reikia kalbėti ir išskirti „viduriniųjų“ savybę iš „nusidėjėlių“ savybės?
Čia turime gerai suprasti išminčių pasakymą. „Parašyta, tuo metu, kai bendruomenė randasi bėdoje, tegul nesako žmogus: „Eisiu namo, valgysiu ir gersiu, ir ramybė mano sielai“ (Talmudas, Taanit 11).
Todėl ir sako, kad jei žmogus padarė „vieną priedermę“, nes po „sugrįžimo iš baimės“ žmogui trūksta tik „vienos, t.y. meilės Kūrėjui, priedermės“.
„Vargas tam žmogui, kuris priskirs Kūrėjui kokią nors savybę, t.y. pasakys, kad kokia tai savybė yra pas Kūrėją pati iš savęs.
Parašyta: „אלה (Ele) Štai tavo dievai, Izraeli, kurie išvedė tave iš Egipto žemės“ (Šmot 32 – 4). Ir parašyta: „אלה (Ele) Štai Miškan (Susirinkimo pastogės) įstatymai“ (Šmot 38 – 21).