Pirmyn < [1] [2] [3] [4] [5] [6] [7] [8] [9] [10] [11] [12] [13] [14] [15] ... ... ... [810] [811] [812] [813] [814] > Atgal > Atgal.
Todėl priesaikos formuluotė skamba: „Net, jei visas pasaulis sakys, kad tu esi teisuolis“.
Taigi, kai forma jau buvo „apsirengusi“ kokioje nors materijoje, mes savo vaizduotėje galime visiškai „nurengti“ ją nuo materijos, ir suvokti ją abstrakčiai.
Parašyta: „Ir kalbėjo Kūrėjas (אלהים – Elokim) Moše, ir pasakė Aš – Havaja (הוי''ה). Ir pasirodžiau Abrahamui, Icchakui ir Jakovui kaip Visagalis (אל שדי – El Šadai), o savo vardo Havaja (הוי''ה ) nedaviau jiems pažinti (Šmot 6 – 2, 3).
Todėl dabar galima išsiaiškinti problemą, kad iš sielos, prieš nusileižiant jai į kūną, paimama priesaika: „nors ir visas pasaulis tvirtins, kad tu teisuolis, būk savo akyse, kaip nusidėjėlis”.
Pirmame lygyje – „materijoje“, t.y. mums atsiveriančiame kiekvienos esmės veikime, mes turime absoliutų suvokimą.