Pirmyn < [1] [2] [3] [4] [5] [6] [7] [8] [9] [10] [11] [12] [13] [14] [15] ... ... ... [887] [888] [889] [890] [891] > Atgal > Atgal.
Dvasiniame darbe žmogus neturi prašyti Kūrėjo, kad Kūrėjas atskleistų savo didumą ir žmogus pajaustų tame „skonį“.
Ir nenustebk, kad vienas žmogus gali savo veiksmais sąlygoti viso pasaulio pakilimą ar kritimą, nes yra nepajudinamas dėsnis: „Atskiras ir bendras yra tapatūs, kaip du vandens lašai“.
Nors visos būsenos yra viename žmoguje, tačiau jos yra dviejuose laikuose. Iš tikro yra laikas, kai žmogus turi būti nusižeminęs, ir yra laikas, kai žmogus turi būti didybėje.
Žmogus turi sakyti „Jei ne dabar, tai kada?“ Tai reiškia, kad žmogui draudžiama laukti palankesnio laiko, kada: „Jis galės pradėti eiti šventumo keliu“.
Pasakė išminčiai: „Visada žmogus pirmiausiai pašlovins Kūrėją, o paskui melsis“ (Talmudas, Brachot).