• הנה עין ה' אל יראיו למיחלים לחסדו. להציל ממות נפשם ןלחיותם ברעב. תהלים לג' – יח', יט'. רב ברוך אשלג, שלבי הסולם „Kūrėjo akis ant bijančių Jo, laukiančių Jo gerumo, kad išgelbėti jų sielas nuo mirties, ir maitinti juos bado metu“ (Tehilim 33 – 18, 19).

התבוננות שבועית פרשת שלח  

Savaitinė įžvalga Toros daliai Šlach

ravas Adamas Sinajus הרב אדם סיני

Parašyta: „Ir kalbėjo Kūrėjas Moše:
išsiųsk žmones, tegul išžvalgo Kanaano žemę,
kurią Aš duodu Izraelio sūnums,
išsiųsk po vieną žmogų iš kiekvienos savo tėvų giminės, kunigaikštį...
Ir išsiuntė juos (žvalgus) Moše išžvalgyti Kanaano žemę, ir pasakė jiems:
pakilkite į smėlynus (Negevą), pakilkite į kalną ir apžiūrėkite žemę, kokia ji?
Ir kokia tauta, gyvenanti joje, ar stipri ji ar silpna, ar ji negausi ar ji didelė?“
(Bemidbar 13 – 1, 2, 17, 18).

Savaitinė dalis Šlach pasakoja apie žvalgus,
pasiųstus Moše apžiūrėti „Pažadėtą Žemę“.
Šios Toros dalies dvasinis pagrindas yra:
„Skirtumas tarp jausminio supratimo ir vidinio dvasinio darbo“.
Iš tikro kiekvienas darbas yra vertinamas pagal rezultatą,
t. y. jei rezultatas – jausminis, trumpalaikis susižavėjimas,
toks darbas nesiskaito vidiniu.
Vidinio darbo rezultatas,
tai „indo“ (noro) tikėjimui ir meilei Kūrėjui atsiradimas.

Dvasinis darbas sudarytas iš trijų aspektų:
veiksmo, savybių (midot) ir intencijos.
Daugumas žmonių vertina tik veiksmą, tai darbas „kūno lygyje“,
ir jie visai nekreipia dėmesio į darbą su midot,
t. y. savo savybių taisymą.
Žmogus, einantis dvasiniu keliu,
turi jausti, kad jo gyvenimas neteisingas,
t. y. jis randasi mele.

Kiekviena realybė turi tarpinę, pereinamą stadiją:
tarp negyvosios gamtos ir augalinės yra koralai,
tarpinė būtis tarp gyvūno ir žmogaus yra beždžionė...
Ravas Baruchas Ašlagas klausia kas yra tarp „tiesos“ ir „melo“?
Ir atsako Ari žodžiais, kad tarpinė stadija tarp tiesos ir melo, tai žinojimas,
kad žmogus randasi mele.

Iš tikro melas yra tai,
kad žmogus turi rūpintis tik savimi,
ir jis nesusijęs su kitais žmonėmis.
Būtent tai ir yra „tiesa“, kad žmogus randasi „mele“.

Yra žinoma, kad „veiksmas“ turi ryšį su „savybėmis“ (midot),
ir jie abu padaro „vietą“,
kur gali atsirasti „intencija“.
Tai reiškia, kad yra trys pakopos: 

- kūnas (veiksmas),
- midot (savybės)
- ir Tora (intencija darbui Kūrėjui).

Lygiai tą pačią tvarką matome Izraelio išėjime iš Egipto.
Pirma – „išėjimas“, t.y. „veiksmas“,
paskui – „midot taisymas“, t.y. „Omero skaičiavimas“,
ir galiausiai „intencija“ – „Toros gavimas ant Sinajaus kalno“, Šavuot šventė.

Chaimas Vitalis „Šventumo vartuose“ sako,
kad pagrindinis darbas mūsų „materialiame“ pasaulyje yra midot ištaisymas,
ir tai yra pagrindinio dvasinio „sosto“ pastatymas.
„Todėl žmogus turi saugotis blogų savybių labiau,
nei vykdyti priedermes „daryk“ ir „nedaryk“,
nes turėdamas geras savybes, lengvai įvykdys visas priedermes
(„Šventumo vartai“, pirma dalis, antrieji vartai).

Paskui seka priedermių vykdymas su intencija,
t. y. aspekto „Adam“ (Žmogus) statymas,
ir tai jau darbas dvasiniame pasaulyje.
Jei kas nori dirbti darbą su midot be išankstinio veiksmo,
t.y. priedermių atlikimo,
arba dirbti darbą su intencija, be midot ištaisymo,
tas klysta.

Taip pat labai svarbu, kad darbas su intencija turi būti sąryšyje su Kūrėju,
todėl jei žmogus to nepadaro, jis įeina į nusivylimą.
Taip buvo ir su Moše pasiųstais žvalgais,
kurie pamatę „Izraelio žemę, tekančią pienu ir medumi“,
t. y. „norą dirbti Kūrėjui“, pareiškė, kad neįmanoma ten „įeiti“,
t. y. pasiekti tą norą.

Iš tikro žvalgai vertino tik savo jėgas,
visai neatkreipdami dėmesio į Kūrėjo pažadą.
Todėl žmogus, eidamas į „pažadėtą Žemę“, t. y. dvasinį pasaulį,
neturi pasitikėti vien tik savo jėgomis.
Iš tikro tikėjimo Kūrėju jėga žmogus gali nugalėti visus „vidinius“ ir „išorinius“ savo priešus.

Parašyta: „Ir išsiuntė juos (žvalgus) Moše išžvalgyti Kanaano žemę, ir pasakė jiems:
pakilkite į smėlynus (Negevą),
pakilkite į kalną ir apžiūrėkite žemę, kokia ji?
Ir kokia tauta, gyvenanti joje, ar stipri ji ar silpna, ar ji negausi ar ji didelė?“

Panagrinėkime šios savaitinės dalies vidinį aspektą.
Ką reiškia, kad Moše išsiunčia žvalgus apžiūrėti „Pažadėtą Žemę“.
Turime prisiminti, kad „žemė“, ארץ (erec) ir noras רצון (racon) pagal šventąjį Zoharą turi vieną šaknį, todėl „žemė“ reiškia žmogaus norą;
„žvalgai“ – tai žmogaus vidinės jėgos;
„apžiūrėti žemę“, reiškia patikrinti norą darbui Kūrėjui;
„Moše“ yra tikėjimo aspektas žmoguje.
Šis „aspektas“ pataria ir siūlo žmogui patikrinti bei surasti tikrą norą,
su kuriuo būtų galima ateiti į kūrimo tikslą.

„Pakilkite į smėlynus (Negevą)“.
Pradžioje pas žmogų turi būti visiškai bešališka analizė,
t. y. „iš smėlynų, iš dykumos“.
Ir tik, kai žmogaus analizėje nėra jokių išankstinių nuostatų – „kyšių“,
ji gali būti teisinga ir objektyvi.
Iš tikro, kai žmogus įeina į „šalto proto“ analizę,
jis gali pamatyti tikrą realybę.

„Pakilkite į kalną“.
„Kalnas“, ivritu „har“, nuo žodžio apmąstymai, abejonės, „hirhurim“.
Parašyta: „pakilkite“, t. y. žmogus turi pakilti savo apmąstymuose,
ir pamatyti visą realybę iš aukštai, iš „kalno“.
Pasakė išminčiai:
„Protingas, tas kuris mato ateitį“,
tai yra mato visą perspektyvą.
Tai reiškia, kad žmogus turi pamatyti, surasti tokį norą,
kurio nebūtų verta keisti kitu, norą,
kuris vestų į tikrumą, į amžinybę.

„Ir pažiūrėkite žemę, kokia ji?“
Žemės – noro, ar savo ateities pamatymas priklauso nuo to,
kiek žmogus gali „pakilti į kalną“,
t. y. pakilti virš savo egoizmo,
virš laikinų, apgaulingų savo tikslų.

Daugelis taip vadinamų „dvasinių mokyklų“ siūlo žmogui įsižiūrėti į save,
vertinti „iš savęs“.
Tora mums pataria pažvelgti į realybę „iš išorės“,
t. y. „išėjus“ iš savo subjektyvaus vertinimo.
Tai beje ir buvo, žvalgų klaida,
t. y. subjektyvus vertinimas – „didelės baimės akys“.

„Ir kokia tauta, gyvenanti joje, ar ji stipri, ar silpna...?“
Kai žmogus nori prieiti prie savo užsibrėžto tikslo,
jis turi žinoti, kiek tai iš žmogaus pareikalaus pastangų.
Parašyta „Avot“:
„Pagal pastangas – užmokestis“.
Todėl nereikia baimintis, kad ten „stipri tauta“.
Iš tikro Tora pataria žmogui į viską žiūrėti teigiamai.
Tai reiškia, kad į visas „kliūtis“ ir „sunkumus“ reikia žiūrėti,
kaip į pratimą, „treniruotę“.

Tada tikrai: „Pagal pastangas – užmokestis“.
Ir vidiniu Toros supratimu du „žvalgai“,
t.y. dvi jėgos žmoguje, neišsigąsta pavojų.
Vienas „žvalgas“ – tai Jehošua bin Nun iš Efraimo giminės,
kaip nuoroda į Mašijachą ben Josef,
ir kitas – tai Kalevas ben Jefune iš Jehuda giminės,
kaip nuoroda į Mašiachą ben David...

Su Kūrėjo ir Toros pagalba mes visi privalome surasti „pažadėtą žemę“,
ateiti į tikrą susiliejimą su amžinu pasaulio Valdovu.
Iš tikro tas, kas yra susijungęs su „amžinybe“ (necach),
yra „nugalėtojas“ (menaceach),
o kas ieško susijungimo su „laikinu“, yra „pralaimėjęs“.

Savaitinės dalies praktinis pratimas

Išmokti remtis Kūrėju, ir priskirti savo veiksmus Kūrėjui, bet ne sau

- Pasirink žmogų su kuriuo iki šiol neišsprendei kokio tai konflikto.

- Su nuostata, kad galima išspręsti šį konfliktą, pradėk šio konflikto sprendimą.

- Ir nors jei šis uždavinys atrodo visiškai nerealus ir neišsprendžiamas,
verta su visišku pasitikėjimu pradėti šios problemos sprendimą.
Tai reiškia, kad pasitikėjimas turi būti ne savo jėgomis, tačiau visiškas pasikliovimas Pasaulio Kūrėju – pasitikėjimas, kad visi žmonės privalo ateiti prie meilės ir draugiškumo santykių.

- Labai patartina pasitarti su draugais, kaip geriau atlikti šį pratimą.

- Susitaikymo esmė turi būti paremta „kitos“ pusės pagyrimu, įsižiūrėjimu į to žmogaus geras savybes, ir visišku susilaikymu nuo kaltinimo ir kritikos. 

- Reikia kiek galima įsižiūrėti į ateitį be jokių „nemalonių“ praeities prisiminimų.

- Jokiu būdu nesistenk išspręsti konflikto, remdamasis praeitimi, pabandyk „pastatyti“ ateities santykius.

- Kai su Kūrėjo pagalba tau pasiseks, nors dalinai, neužmiršk padėkoti Pasaulio Kūrėjui, nes viską padarei, remdamasis Jo, o ne savo jėgomis.

- Padėkok Kūrėjui – taip galima sieloje pajausti, tave „užliejusią“, meilės ir gerumo „gausybės“ bangą.

- Paskirk šiam jausmui ir minčiai ypatingą laiką, t.y. pabūk vienas su šiomis mintimis.
Tai turi būti kažkas nesuprantama, ypatinga...
Šis uždavinys nelengvas, todėl jei yra didelės praeities „nuosėdos“, galima šį pratimą pradėti vykdyti dalinai.
Tik būtina prisiminti: „Visas Izraelis (žmonės, einantys į Kūrėją) – broliai.