• Ir pasiuntė (Balakas) pasiuntinius pas Bilamą ben Beorą į Petorą..., kad pašaukti jį, sakydamas: Štai tauta išėjo iš Egipto ir „uždengė“ visą žemės paviršių, ir ji įsikūrė priešais mane. Ir dabar, ateik, prakeik man šią tautą, nes ji stipresnė už mane, gal tada aš pajėgsiu sumušti ją ir išvarysiu iš žemės, nes aš žinau, ką tu palaimini, tas būna palaimintas, o ką prakeiti, tas būna prakeiktas. (Bemidbar 22 – 5, 6)
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

התבוננות שבועית פרשת כי תשא  

Savaitinė įžvalga Toros daliai Ki Tisa

ravas Adamas Sinajus הרב אדם סיני

Parašyta: „Ir kalbėjo Kūrėjas su Moše sakydamas:
kai suskaičiuosi Izraelio sūnų „galvas“,
kad sužinoti jų skaičių,
tegul kievienas duos išpirką už savo sielą Kūrėjui skaičiuojant juos,
kad nebūtų epidemijos, skaičiuojant juos.
Štai, kiek turi duoti kiekvienas, praeinantis suskaičiavimą,
pusę šekelio iš švento šekelio,
šekelis yra dvidešimt gerų, pusę šekelio, auką Kūrėjui“ (Šmot 30 – 11, 12, 13).

Šios savaitinės Toros dalies vidinis dvasinis pagrindas:
„Individo laisvė, kaip sąlyga teisingos visuomenės egzistavimui“.
Išminčiai mus moko, kad kiekvienas žmogus turi saugoti savo individualias,
tik jam savitas savybes.

Kaip rašo Baal Sulamas straipsnyje „Pasirinkimo laisvė“,
tai ir yra vienintelis žmogaus turtas,
ir tai unikalus, kiekvienam žmogui duotas jo savybių ir polinkių rinkinys,
skirtas tarnystei Kūrėjui.

Kocko rebe sako:
„Jeigu aš esu aš, todėl kad tai – aš.
Ir tu esi tu, todėl kad tai – tu,
tada ir aš esu aš, ir tu esi tu.
Tačiau, jeigu aš esu aš, todėl, kad tu esi tu, o tu esi tu,
todėl kad aš esu aš,
tada nei tu nesi tu ir nei aš nesu aš“.
Tai labai gilūs dalykai, todėl reikia į juos įsižiūrėti labai įdėmiai.
Iš tikro kiekvienas žmogus turi savo individualų realybės vertinimą.

Šioje savaitinėje Toros dalyje Kūrėjas įsako suskaičiuoti Izraelio sūnus.
Tačiau, kodėl Tora įsako atnešti „pusę šekelio“,
kodėl neatnešus vieno, kad būtų paprasčiau skaičiuoti?
„Šekelis“ ivritu suprantamas, kaip „šikul“,
t.y. „vertinimas“ – „pasvėrimas“, ir pusės šekelio atnešimas reiškia,
kad žmogus yra atsakingas tik už „pusę“ vertinimo.

Kaip parašyta: „Ne tau darbą užbaigti, tačiau tu negali atsisakyti darbo“ (Avot 2 – 16).
Iš tikro kartais žmogui gyvenime būna uždavinių, atrodančių neįmanomais,
todėl čia žmogui visada reikia žinoti,
kad jis yra atsakingas tik už „pusės“ uždavinio sprendimo.
Tai reiškia, kad žmogus atsakingas tik už norą ir troškimą,
o rezultatas visada yra Kūrėjo rankose.
Apie tai išminčiai sako:
„Malda padaro tik pusę darbo“.

Taip pat turime suprasti, kiek gerumo padarė žmogui Kūrėjas,
suteikdamas galimybę „neįkristi“ į puikybę ir negalvoti,
jog viskas yra žmogaus rankose.
Tuo būdu mums Kūrėjas reikalingas kiekvieną dieną, kiekvieną valandą ar akimirką,
ir taip pat iš kitos pusės mes tikime, kad „Kūrėjas girdi kiekvieną maldą“.
Tačiau iškyla klausimas, kodėl ne į kiekvieną maldą žmogus gauna atsakymą?
Tai panašu į tai, jei aš einu į parduotuvę,
nes man reikia duonos, o aš prašau pieno...

Todėl Kūrėjas sako:
„Palauk , pagalvok gerai“.
Iš tikro žmogus turi peržiūrėti savo norus ir troškimus, tai yra:
„Duoti pusę šekelio“.
Ir kai žmogaus pasirinkimas ir prašymas bus teisingas,
kitą „pusę“ pridės pats Kūrėjas.

Parašyta: „Kai suskaičiuosi Izraelio sūnų „galvas“,
kad sužinoti jų skaičių,
tegul kiekvienas duos išpirką už savo sielą Kūrėjui skaičiuojant juos,
kad nebūtų epidemijos, skaičiuojant juos“ (Šmot 30 – 12).

Iškyla klausimas: kodėl yra pavojus, skaičiuojant Izraelio sūnus,
kad Tora net perspėja:
„Kad nebūtų epidemijos, skaičiuojant juos“?
Iš tikro kiekvienas skaičiavimas parodo žmogaus individualumą, t.y. „atsiskyrimą“.
Ir nors Tora moko, kad „atsiskyrimas“ yra „mirtis“,
o „vienybė“ – „gyvenimas“,
kita vertus, norint „padidinti gyvenimą“,
reikia „padalinti“, ir tik paskui vėl „sujungti“.

Tai gerai matome iš materialaus pavyzdžio,
kur norint pajusti obuolio skonį,
reikia jį pradžioje gerai sukramtyti – „padalinti“,
o paskui „sujungti“, t.y. padėkoti Kūrėjui už skanaus vaisiaus sukūrimą.
Todėl kiekvieno dalyko padalinimas į dalis labiau parodo to dalyko pilnumą ir įvairiapusiškumą.
Taip pat žinome, kad kai žmogus pats „išardo“ bet kokį daiktą,
o paskui pats jį „sudeda“,
jis jaučia „bendrumą“ su to daikto gamintoju.

Ta idėja, kad Kūrėjas nepabaigė kūrinijos,
o leido pačiam žmogui pabaigti,
ir pajusti savo indėlį, yra atspindėta Toroje.
Apie realybės kūrimą parašyta:
„Kurią sukūrė Kūrėjas, kad padaryti (pabaigti)“ (Berešit 2 – 3),
t.y. pabaigti pačiam žmogui.

Kaip šventasis Zoharas komentuoja pranašą Ješaja:
„Sako Kūrėjas mano tauta (ami) Izraelis“, neskaityk „ami“ עמי (mano tauta), bet – „imi“ עמי (su manimi).
Tai reiškia, kad Aš (Kūrėjas) pradedu kūrimą,
o Izraelis (žmogus, einantis tiesiai į Kūrėją) – užbaigia“.

Iš tikro „padalinimas“, kurio galutinis tikslas yra „sujungimas“,
duoda žmogui galimybę iš visų pusių „prisiliesti“ prie tobulumo.
Ir nors „padalinimas“ sąlygoja „atsiskyrimą“, bei „mirtį“,
tačiau jei žmogus anuliuoja savo „ego“ ir visas savo sielos dalis pajungia bendrumui,
tai atneša dar didesnį gyvybės ir tobulumo pajautimą.

Todėl žmogaus privalo išsiaiškinti ir pajusti savo „individualumą“,
t.y. „suskaičiuoti“ ir viską paskirti tarnystei „bendrumui“ – Kūrėjui.
Taip žmogus gali ateiti į tobulumą, net vykdymas „skaičiavimą“,
t.y. „atskyrimą“, ir visai nebijoti, „blogos akies“ ar „epidemijos“.

Savaitinės dalies praktinis pratimas

Paruošti save „individualumo“ atvėrimui

1. Kiekvienas žmogus turi surasti savyje „tašką“,
kuriuo jis skiriasi nuo kitų žmonių.

2. Išmokyti save veikti šiame aspekte,
nepaisant aplinkinių nuomonės.

3. Elgiantis savitai, pasistengti širdyje nebijoti jokios kritikos,
ir su Kūrėjo pagalba išmokti būti „Galva“.

4. Maldoje prašyti Kūrėjo, kad Jis iš „viršaus“ parodytų žmogui tą tikrą,
unikalią, tik jam vienam būdingą savybę, tarnystei Kūrėjui.

5. Tačiau, jei pas žmogų nebus tinkamo pasiruošimo,
jam iš „viršaus“ neparodys jo unikalios,
tik jam vienam būdingos savybės,
o parodys tik labai bendrus darbo Kūrėjui ypatumus.