• אמר ריש לקיש מנין שאין דברי תורה מתקיימין אלא במי שממית עצמו עליה. ברכות סג' – ב. שלבי הסולם, כי תצא, מלחמת הרשות Tora galioja (Toros paslaptis supranta) tik tam, kas numarina save dėl Jos. (Babilono Talmudas, Brachot 63 – 2)

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

בר ־ מצווה „Bar - micva“

I. M. Lav

Vaikų auklėjimas judaizme užima labai svarbią vietą. Čia neturime galimybės apžvelgti visų šią temą liečiančių įstatymų smulkmenų, todėl apsiribosime tik keletu Toros nuorodų.

„Ir papasakok savo sūnui...“, „...kad pasakotum savo sūnui ir savo anūkui...“, „...ir kartok juos [Toros žodžius] savo sūnui“ - tai tik nedaugelis pavyzdžių rūpinimosi tuo, jog auganti karta mokytųsi Toros. Mišlei knygoje pasakyta: „Gailintis rykštės savo sūnui - nekenčia jo, o mylintis jį - auklėja“.

Bendrai Halacha nurodo, kad vaiko auklėjimas turi prasidėti nuo ankstyvo amžiaus. Žinoma istorija, kaip rabi Jehošua ben Chananja [1] tapo vienu iškiliausių tanajų. Tai buvo jo mamos nuopelnas, kuri statė lopšį ten, kur išminčiai mokėsi Toros, kad jo ausys nuo pat kūdikystės būtų įpratę prie šventų žodžių. Ir kai rabi Jehošua ben Chananja mokytojas rabanas Jochananas ben Zakai [2] vardijo savo geriausių mokinių savybes, jis pažymėjo būtent šį faktą. „Laiminga pagimdžiusi jį“ - pasakė jis. Tai yra, visi rabi Jehošua ben Chananja nuopelnai ir gabumai yra tik dėka jo mamos, išmokiusios jį dar nuo vystyklų mylėti Toros žodžius.

Viena pačių svarbiausių „stotelių“ žmogaus gyvenime yra momentas, kai jis „priima ant savęs Toros ir priedermių vykdymo jungą“ - tai yra, kai berniukui sueina 13 metų ir jis tampa „bar-micva“ בר־מצווה - pažodžiui „priedermes [vykdantis] sūnus“.

Mergaitė tampa „bat-micva“ בת־מצווה („priedermes [vykdanti] dukra“) metais anksčiau - kai jai sueina 12 metų.

Beje, skirtingai nei בר־מצווה „bar-micva“, tas, kas sulaužė Toros įstatymą, vadinasi „bal-avera“ בעל־עברה, pažodžiui - „prasižengęs vyras“. Kodėl pirmu atveju vartojamas žodis „bar“, t.y. „sūnus“, o antru atveju „bal“, t.y. „vyras“?

Šie pavadinimai atspindi ryšį tarp žmogaus ir jo elgesio. Judėjas yra surištas su Toros priedermėmis amžiams - panašiai, kaip sūnus surištas su tėvu nepertraukiamais giminystės saitais. O štai žmogaus ryšys su prasižengimu yra laikinas - žmogus visada gali nutraukti šį ryšį ir padaryti תשובה (atgailą, sugrįžimą).