• אמר ריש לקיש מנין שאין דברי תורה מתקיימין אלא במי שממית עצמו עליה. ברכות סג' – ב. שלבי הסולם, כי תצא, מלחמת הרשות Tora galioja (Toros paslaptis supranta) tik tam, kas numarina save dėl Jos. (Babilono Talmudas, Brachot 63 – 2)

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

“Sfirat haOmer” 2

I. M. Lav

Dar pranašiškame degančio krūmo regėjime Chorevo kalno papėdėje Moše išgirdo iš Kūrėjo: „Kai tu išvesi šią tautą iš Egipto, jūs tarnausite Kūrėjui ant šio kalno...“. Ir Moše pranešė tautai, kad prie Sinajaus kalno jie gaus Torą ir priedermes iš Kūrėjo. Todėl nuo pat tos dienos, kai judėjai išėjo iš Egipto, jie skaičiavo, kiek savaičių ir dienų lieka iki dienos, kai jiems bus dovanota Tora, ir be fizinės laisvės jiems bus duota ir dvasinė laisvė. Tai galima palyginti su tuo, kaip aistringai laukdamas kokios tai nustatytos dienos, žmogus, kaip sakoma, „skaičiuoja valandas“ iki jos atėjimo.

Kyla klausimas: dėl ko Kūrėjas laukė septynias savaites, kad duotų Savo tautai Torą? Ar ne geriau būtų buvę tai padaryti iš karto po Izraelio išlaisvinimo iš Egipto?

Pagrindinė priežastis – Kūrėjo noras, kad tauta taptų dvasiškai pasiruošusi Toros įstatymų priėmimui. Toks pasiruošimas - tai vidinis apsivalymas nuo Egipto nešvarumo, nuo Egipto kultūros įtakos. Sako išminčiai, kad Egipte judėjai nukrito iki paskutinės, 49-tos nešvarumo pakopos, todėl prireikė 49-ių dienų, kad pakiltų. Kiekvieną iš šių 49-ių dienų jie išsilaisvino iš tam tikro Egipto nešvarumo lygio, o 50-tą, Toros dovanojimo dieną, visi judėjai be išimties tapo visiškai švarūs.

Išminčiai taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Toroje minimos septynios ritualinės nešvaros rūšys ir kad išsilaisvinti iš kiekvienos jų, reikalingos septynios dienos. O Egipte judėjai buvo susitepę visomis šiomis nešvarumų rūšimis iš karto – todėl ir prireikė 7×7 (tai yra 49) dienų, kad apsivalytų.

Atminimui apie tragišką Bar-Kochbos sukilimo baigtį (maždaug po 70 metų po Antrosios Šventyklos sugriovimo), o taip pat apie 24 000 Rabi Akivos mokinių, žuvusių tarp Pesach ir Šavuot švenčių atminimui, Omero periodu priimta laikytis tam tikrų gedulo įstatų: tuo laiku nekeliamos vestuvės, nerengiami jokie pasilinksminimai ir netgi nesikerpama ir nesiskutama. Talmude sakoma, kad Rabi Akivos mokiniai žuvo dėl bausmės už tai, kad „nerodė pagarbos vienas kitam“. Tuo pačiu tai buvo bausmė visai tautai, nes per trumpą laiką ji prarado tūkstančius savo dvasinių lyderių ir, pagal Talmudo išsireiškimą, „pasaulis ištuštėjo“. Judaizmas teikia didelę reikšmę pagarbai tėvui, motinai ir draugui, ir sako išminčiai: „Pagarbumas svarbiau už Toros žinojimą“. O kadangi rabi Akivos mokiniai už viską labiau vertino Toros žinojimą (kas jiems nesutrukdė dalyvauti Bar-Kochbos sukilime), ir pamiršo pagarbų elgesį, Kūrėjas, nubausdamas juos, davė baisią pamoką, kurios negalima užmiršti.

Artinantis Šavuot šventei reikia peržiūrėti santykius su artimaisiais, išanalizuoti ir ištaisyti savo elgesį. Rabi Akivos mokiniai neteikė tam reikšmės ir todėl tapo nevertais taip pat ir Toros žinių. Jų mirtis būtent tuo laiku, tarp Pesach ir Šavuot švenčių, moko to, kad šios dienos turi būti dvasinio pasiruošimo Toros priėmimui ir santykių su aplinkiniais ištaisymo laikas – kaip sako Mišna traktate Avot: „jei nėra pagarbos – nėra ir Toros“.