• „Pasakė Kūrėjas Abramui išeik ( לך לך „Lech Lecha“) iš savo žemės, iš savo gimtinės, iš savo tėvo namų į žemę, kurią tau parodysiu“ (Berešit 12 – 1).
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

יהדות הלכה למעשה 

Praktinis judaizmas

ravas Izraelis Meiras Lavas (Lau) הרב ישראל מאיר לאו

Roš ašana šventė

Uždegamos žvakutės, ant stalo yra viskas, kas reikalinga šventinei trapezai ir šeimos galva atlieka „Kidušą“, kuris šį kartą sudarytas iš trijų palaiminimų:

1. „Palaimintas..., kuriantis vynuogės vaisių!“.

2. „Palaimintas..., Kuris išrinkai mus iš visų tautų, išaukštinai iš visų giminių ir pašventinai mus Savo priedermėmis! Ir dovanojai Tu mums, Kūrėjau, su meile šią atminties dieną... Nes mus Tu išsirinkai ir pašventinai tarp visų tautų, ir Tavo žodis, Karaliau mūsų - nesugriaunama tiesa per amžius. Palaimintas, Tu, Kūrėjau, visos žemės Karaliau, pašventinantis Izraelį ir atminties dieną!”

Jei Roš-ašana sutampa su Šabatu, tai šio palaiminimo tekste daromi nežymūs pakeitimai, o baigiasi jis taip: „...palaiminantis Šabatą ir Izraelį, ir atminties dieną!“. 

3. „Palaimintas... už tai, kad davei mums gyvenimą ir palaikei mus ir leidai mums išgyventi iki šio laiko!“.  

Po „Kidušo“ atliekamas ritualinis rankų apiplovimas, perpjaunamos chalos – taip pat kaip per Šabatą ir pradedama trapeza.

Pasakė išminčiai: ženklas – dalykas rimtas.

Todėl pačioje Roš-Ašana trapezos pradžioje yra laikomasi papročių, kurių tikslas – pradėti naujus metus gerais ženklais. 

Skirtingose bendruomenėse priimti skirtingi papročiai. Galima išskirti tik kai kuriuos jų – labiausiai paplitusius.

Po palaiminimo „Išvedantis duoną iš žemės“ vietoje druskos, duona pamirkoma į medų. Tai simbolizuoja norą, kad ateinantys metai būtų saldūs ir malonūs.

Suvalgius pirmą duonos gabalėlį, imamas obuolio gabalėlis ir mirkomas į medų, pasakomas palaiminimas: „kuriantis medžio vaisių“, paragaujama jo ir tada pasakoma: „Duok, Kūrėjau, kad ateinantys metai būtų laimingi ir saldūs“. 

Yra taip pat paprotys suvalgyti žuvies arba avino galvos gabaliuką ir sakyti: „Duok, Kūrėjau, kad mes būtume galva, o ne uodega“. 

Per Roš-Ašana taip pat priimta suvalgyti granato vaisiaus, kuris pilnas grūdelių. Ir yra pasakoma: „Duok, Kūrėjau, kad mūsų nuopelnai būtų tokie gausūs, kaip šio granato sėklelės“.

Aškenazių bendruomenėse per Roš-Ašana priimta valgyti morkas, idiš jos vadinasi mern, kas skamba taip pat, kaip veiksmažodis „daugintis, didėti“, todėl yra pasakoma: „Duok, Kūrėjau, kad padaugėtų mūsų nuopelnai!“

Yra ir kitų papročių – kaip taisyklė įvairaus maisto pavadinimai siejasi skambesiu su žodžiais, išreiškiančiais ką nors gero.

Prie „Birkat amazon“ po trapezos yra pridedama „Jaale vejavo“, kur minima „atminties diena“, o pačioje „Birkat amazon“ pabaigoje sakoma: „Gailestingas, Jis atnaujins mums šiuos metus laimei ir gerovei“.

Užbaigus „Birkat amazon“ įprastai yra mokomasi keturios Mišnos traktato Roš-Ašana dalys, kuriose svarstomi įstatymai, susiję su šia diena. 

Roš-Ašana „Šacharit“

Bendrai ši malda panaši į rytinę Šabato maldą: „Rytiniai palaiminimai“, „Psukei dezimra“, „Šma“, kartu su ją lydinčiais palaiminimais.

Prieš chazanui pasakant „Palaiminkite...“, skaitoma 130 knygos Tehilim dalis: „Iš gelmių pašaukiau Tave, Kūrėjau“ – bendruomenė paskui chazaną kartoja eilutę po eilutės.

Šis Tehilim skyrius yra skaitomas visų „Teismo dienų“ metu.

Malda „Amida“ – ta pati, kaip ir išvakarėse vakare.

Nors jos pakartojime, kurį atlieka chazanas, yra ženklių pakeitimų – įtraukiami nauji himnai ir šlovinimo dainos.

Vienus visa bendruomenė sako atsistojusi, kitus – sėdint.

Skaitant kai kuriuos iš jų, atidaroma „aron kodeš“, o kai kuriuos skaitant – neatidaroma – viskas priklauso nuo papročio, kuris priimtas vienoje ar kitoje bendruomenėje. 

Vienas žymiausių himnų – „Himnas Kūrėjui, atliekančiam teismą“, sudarytas kaip akrostikas, pagal ivrito abėcėlės raides.

Jis nukreiptas į dievišką gailestingumą, pasireiškiantį tada, kai „Kūrėjas atleidžia nuodėmes teisme“ ir „saugo tuos, kurie myli Jį, teisme“. 

„Avinu, malkeinu“

Jei Roš-Ašana nesutampa su Šabatu, tai po to, kai chazanas užbaigia „Amida“ pakartojimą, atidaromas „aron kodeš“ maldai „Avinu, malkeinu“.

Ji vadinasi taip todėl, kad kiekvienas jos posmelis prasideda žodžiais אבינו avinu, מלכינו malkeinu (mūsų Tėve, mūsų Karaliau). 

Ši malda apie viską, kas yra būtina žmogui laimingam ir sėkmingam gyvenimui, apie viską, apie ką svajoja Izraelio tauta jau daug šimtmečių...

Maldoje „Amida“ per šventę nėra išsakomi jokie prašymai, bet per Roš-Ašana šį vaidmenį atlieka „Avinu, malkeinu“.

Sakoma ji atsistojus.

Joje yra dešimt posmelių, kuriuos visi besimeldžiantieji kartoja paskui chazaną, nuo eilutės: „Mūsų Tėve, mūsų Karaliau, grąžink mus, nuoširdžiai atgailaujančius prieš Savo veidą!“ iki „Mūsų Tėve, mūsų Karaliau, pasigailėk mūsų ir atsakyk mums, nors nėra mūsų sąskaitoje gerų darbų – sukurk mums teisingumą ir parodyk mums Savo gerumą, ir išgelbėk mus!“

Tada chazanas pasako „Pilną kadišą“. 

Reikia pažymėti, kad Dešimties atgailos dienų metu „Kadiše“ atsiranda tam tikri pakeitimai: vietoje žodžių „už visus labiau palaimintas“ sakoma „už visus labiausiai palaimintas“, pabaigoje „Nustatantis taiką...“ vietoje žodžio שלום sakomas žodis השלום. 

Iš karto po to skaitoma „Daina, kurią levitai tą dieną dainuodavo Šventykloje“ – ta, kuri atitinka savaitės dieną, kurią buvo Roš-Ašana; „Kadiš-jatom“ skyrius iš Tehilim „Davido psalmė: Kūrėjas – mano šviesa“ ir vėl „Kadiš-jatom“.

Tada ateina Toros skaitymo eilė. 

Toros skaitymas 

Toros ritinio išėmimo ceremonija iš „aron kodeš“ per Roš-Ašana, kuri nesutampa su Šabatu, skiriasi nuo tokios ceremonijos per Šabatą.

Po „Tu įsitikinai akivaizdžiai...“ ir „Kai Sandoros skrynia pajudėjo į kelionę“ – visi: ir chazanas, ir bendruomenė triskart pakartoja „13 Kūrėjo gailestingumo principų“: „Kūrėjas – Kūrėjas galingas, maloningas ir gailestingas, kantrus, Tas, kurio meilė ir teisingumas beribiai, menantis gerus tėvų darbus per tūkstantį kartų̃, atleidžiantis nuodėmes ir nepaklusnumą, ir suklydimą, ir ištyrinantis“.

Ir dar: „Pasaulio Valdove! Išpildyk mano širdies norus į gera... Ir dovanok man ir mano artimiesiems atleidimą už visas mūsų nuodėmes – atleidimą dėl Tavo gerumo, atleidimą dėl Tavo gailestingumo... Ir atsimink mane, dovanodamas ilgą gyvenimą, gerovę ir taiką. Ir duok man duonos maistui ir drabužius apsirengti, ir turtą, ir garbę, ir ilgus gyvenimo metus Tavo Toros mokymuisi ir priedermių vykdymui, ir protą, ir sugebėjimus supratimui ir Tavo paslapčių gilumo apmąstymui, ir atsiųsk mums visišką išgijimą nuo visų mūsų negalavimų. Ir atšauk visus sunkius, karčius nuosprendžius, paskirtus mums, ir nukreipk valdytojų, jų patarėjų ir padėjėjų širdis mūsų gerovei – „amen“, tebus tam Tavo valia!“

Po šios asmeninės maldos yra skaitomas palaiminimas: „Palaimintas pasaulio Valdovo vardas!“, o po to iš „aron kodeš“ išimami du Toros ritiniai ir chazanas sako: „Klausyk, Izraeli...“ ir „Vienas mūsų Kūrėjas, didis mūsų Valdovas, šventas ir didingas (pastarąjį žodį chazanas prideda tik per Roš-Ašana ir Jom-Kipurą) Jo vardas!“. 

Kiekvieną pirmadienį ir ketvirtadienį, taip pat pasninko dienomis, per Chanuką ir Purimą Toros skaitymui yra kviečiami trys žmonės; dienomis, apgaubtomis šventiška dvasia – per roš-chodeš ir chol-amoed, kurių metu skaitoma malda „Musaf“ – kviečiami keturi; per šventes, per kurias draudžiama dirbti – penkis ir maftirą, per Jom-Kipurą – šešis ir maftirą, ir per Šabatą – pačią švenčiausią dieną – septynis ir maftirą.

Toros ištrauka, kuri yra skaitoma per Roš-Ašana ir pirmos dienos „haftara“ yra susijusi su faktu, apie kurį kalba tradicija: būtent per Roš-Ašana promotės Sara, Rivka ir Rachelė, o taip pat Chana, pranašo Šmuelio motina, išsivadavo nuo savo nevaisingumo.

Antrą Roš-Ašana dieną skaitoma Toros ištrauka, išrinkta šiai dienai ne tik dėl dėl to, kad yra tiesioginis ištraukos, skaitytos išvakarėse, tęsinys.

Tai 22 Berešit knygos skyrius, kuriame pasakojama apie Icchako paaukojimą. 

Skaitant šį pasakojimą sinagogoje, yra prisimenama Abrahamo ir Icchako, kurie be jokių svyravimų vykdė Kūrėjo paliepimą paaukoti Icchaką, nuopelnai. O kai pasigirsta Kūrėjo įsakymas, sustabdantis šį aukojimą – „Neliesk berniuko ir nieko jam nedaryk“ – meldžiame Kūrėjo, kad jis atsiųstų gerovę ir mums.  

Kaip jau buvo minėta, pirmosios Roš-Ašana dienos „haftara“ paimta iš I Šmuelio knygos, iš 1-o ir 2-o skyrių, kuriuose pasakojama apie Chaną, pranašo Šmuelio motiną, kuri daug metų buvo nevaisinga, ir galiausiai, po nesuskaičiuojamų jos maldų, Kūrėjas davė jai sūnų.

Antroji „haftaros“ pusė – dėkojantis himnas Kūrėjui, kurį dainavo Chana: „Mano širdis džiūgauja dėl Kūrėjo pagalbos, aš laimėjau, nebijau aš savo priešų – nes linksminuosi aš, išgelbėta Tavo dėka aš!...“

Reikia pastebėti, kad daugybė įstatymų apie tai, kas tai yra malda ir kaip reikia melstis Kūrėjui išeina iš šios Chanos maldos.

Antrąją Roš-Ašana dieną „haftara“ – 31-tas pranašo Jeremijos knygos skyrius. Joje – paguoda, būsimo Izraelio tautos išsivadavimo pranašavimas, o skyriaus centre – Rachelės (kuri taip pat išsivadavo nuo nevaisingumo Roš-Ašana metu) malda apie savo vaikus, ištremtus iš Tėvynės.

Kūrėjas atsako į jos maldą: „Sulaikyk savo balsą nuo raudojimo ir savo akis – nuo ašarų... grįš sūnūs į savo šalį!“

Palaiminimai, kurie yra sakomi po „haftaros“, sutampa su tais, kurie yra sakomi per Šabatą, bet paskutiniame jų maftiras priduria: „ir už šią atminties dieną, šią šventą dieną, kurią Tu davei mums, Kūrėjau, mūsų Dieve, prašymui, malonei ir ištyrinimui – šlovei ir didybei – už visa tai Kūrėjau, mūsų Dieve, mes dėkojame ir laiminame Tave“.

„Šofaro“ pūtimas

Roš-Ašana, kaip Teismo dienos esmė yra išreiškiama ypatinga priederme, skirta tik šiai dienai – tai „šofaro“ pūtimas.

„Šofaro garsų diena“ ir „atminties apie šofaro garsus diena“ – taip Tora vadina Roš-Ašana dieną.

Išminčiai aiškina, kad pirmasis pavadinimas priklauso tiems atvejams, kai Roš-Ašana išpuola darbo dieną, tada tai „šofaro garsų diena“ – tada iš tikrųjų yra pučiamas „šofaras“, antrasis priklauso tam atvejui, kai Roš-Ašana sutampa su Šabatu, tada „šofaras“ nepučiamas ir ši diena skaitoma „atminties apie šofaro garsus diena“.

Kokia yra „šofaro“ pūtimo per Roš-Ašana prasmė?

Rambamas pateikia keletą atsakymų į šį klausimą:

1. „Šofaro“ pūtimas reiškia, kad tą dieną karūnuojame Kūrėją viešpatavimui virš visos žemės – nes toks yra priimtas paprotys: apie monarcho karūnavimą ir jo atėjimą į sostą yra pranešama „šofaro“ pūtimu.

Iš tiesų Tanache yra nemažai apie tai kalbančių vietų – pvz.: dalyje iš Tehilim, kuri kaip tik skaitoma prieš „šofaro“ pūtimą: „Nes Kūrėjas, Viešpats Dievas – galingas, Jis didingas visos žemės Karalius“.

2. „Šofaro“ pūtimo tikslas – priminti apie protėvių nuopelnus ir ypatingai – apie Icchako, Kūrėjo pakeisto į ėriuką, aukojimą.

Sako padavimas, kad tada Kūrėjas pasakė Abrahamui: „Tavo palikuonys pūs avino ragą prieš Mane ir Aš priminsiu tada Icchako, Abrahamo sūnaus aukojimo nuopelną į gerą“.

3. „Šofaro“ pūtimas primena Toros dovanojimą, kai visa tauta vienbalsiai sušuko: „Padarysime ir suprasime!“.

Tora sako, kad jos dovanojimo metu buvo girdimas ypatingai stiprus „šofaro“ garsas ir tada jis reiškė naujos sąjungos tarp Kūrėjo ir Izraelio tautos sudarymą.

Kaip jau buvo minėta, „šofaras“ daromas iš avino rago.

Ir daromas jis ne tiesus, o lenktas, kaip užuomina į tai, kad turime nulenkti save prieš didžio Teisėjo, prieš Kurį stojame šią dieną, valią.

בעל התוקע Baal hatokea – taip vadinamas žmogus, bendruomenės išrinktas pagrindinės šios dienos priedermės įvykdymui.

Jis - tarsi įgaliotas atstovas prieš Kūrėją – ir bendruomenė įvykdo „šofaro“ pūtimo priedermę atsakydama „amen“ į jo palaiminimus ir įdėmiai klausydama jo „šofaro“ pūtimo. 

Prieš pradedant pūsti „šofarą“, bendruomenė septynis kartus pakartoja 47 knygos Tehilim skyrių: „Šlovinanti Koracho sūnų daina“.

Tradicija, perduodama iš kartos į kartą, prideda dar septynias eilutes, kurias garsiai ištaria baal hatokea, o visa bendruomenė jas pakartoja.

Pirmoji jų – „Iš savo sielvarto pašaukiau aš Kūrėją – ir atsakė man Kūrėjas ir išvedė mane į platumas“.

Šešios likusios savo pirmomis raidėmis sudaro žodžius קרע שטן kra satan „perplėšk kaltintoją“ – užuominą į neįtikėtiną „šofaro“, priverčiančio nutilti bet kokį kaltintoją, galią.

Prieš „šofaro“ pūtimą baal hatokea pasako du palaiminimus.

Tuo metu negalima ištarti nei garso, netgi įprasto atsakymo į Kūrėjo vardo paminėjimą „Palaimintas Jis ir Palaimintas Jo vardas“.

Reikia tik tylomis įdėmiai klausytis palaiminimo žodžių ir po jų atsakyti „amen“. 

Pirmasis palaiminimas toks: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos Valdove, pašventinęs mus savo priedermėmis ir liepęs klausytis „šofaro“ garso!“

Antrasis: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos Valdove, už tai, kad davei mums gyvenimą ir palaikei mus, ir leidai gyventi iki šio laiko!“.

„Šofaro“ pūtimas Toroje vadinamas žodžiu trua.

Nėra žinoma, koks būtent pūtimas Toroje turimas omeny. 

Tam, kad išvengti abejonių, išminčiai nurodė pūsti „šofarą“ visais įmanomais būdais, žinomais Toroje.

Todėl „šofaro“ pūtimo tvarka tokia: tašrat, tašat, tarat. Šios santrumpos reiškia trijų skirtingų pūtimų derinius: tkija – ilgas, pratisas garsas, švarim – triskart pakartojamas garsas, primenantis šaukiamąjį signalą, trua - devynis kartus pakartojamas trumpas nutrūkstantis garsas.

Kiekviena serija prasideda ir baigiasi ilgu tkija garsu ir viso šių serijų yra devynios: tris kartus pakartojama seka tkija-švarim-trua-tkija (tai išreiškiama trumpiniu tašrat), triskart pakartojama seka tašat (tkija-švarim-tkija) ir triskart pakartojama seka tarat (tkija-trua-tkija).

Iš esmės užtektų išklausyti tik 10 garsų, po vieną iš kiekvienos garsų sekos: tašrat, tašat, tarat.

Tačiau remdamiesi tuo, kad Toroje nurodymai apie „šofaro“ pūtimą naujų metų pradžioje yra minimi tris kartus, išminčiai nurodė kiekvieną seką kartoti po tris kartus.

Po to, „Musaf“ maldos skaitymo metu (ją kiekvienas skaito pats), triskart yra pakartojamos 10 pagrindinių „šofaro“ pūtimo rūšių tašrat, tašat, tarat, tad „Musafo“ metu vėl yra išgirstami tie trisdešimt garsų.

Tas pats vyksta ir tuo metu, kai chazanas kartoja šią maldą, kas sudaro jau devyniasdešimt „šofaro“ garsų ir tam, kad tą skaičių padidinti iki 100, „Pilname kadiše“, kurį chazanas skaito po „Musafo“, vėl skamba dešimt pagrindinių garsų.