פתיחה לחכמת הקבלה
Jau žinome, kad kiekviename parcufe yra dvi malchut rūšys: „malchut amizdaveget“ ir „malchut amesajemet“.
Malchut amizdaveget masachas išveda dešimt or chozer sfirot nuo savęs ir į viršų,
kurios aprengia dešimt aukštutinės šviesos sfirot.
Šios dešimt sfirot vadinamos „roš“, tai yra vien tik indų užuomazgos (šaknys).
Ir nuo ten į apačią „nusileidžia“ dešimt parcufo guf sfirot, ir tai yra galutinis šviesų apsirengimas indais.
Šios dešimt kūno sfirot pasidalina į du aspektus, vadinamus dešimt sfirot „toch“ (vidinis kūnas) ir dešimt sfirot „sof“ (pabaiga).
Dešimt „toch“ sfirot pakopa tęsiasi nuo pe iki tabūro,
nes ten yra šviesų apsirengimo indais vieta.
Ir dešimt parcufo sijum (pabaigos) ir sof sfirot vieta yra nuo tabūro ir žemiau,
iki „sijum raglav“ (kojų pabaigos).
Tai reiškia, kad malchut užbaigia kiekvieną atskirą sfirą, kol prieina iki pačios malchut,
kuri nėra tinkama jokios šviesos gavimui, ir todėl ten baigiasi parcufas.
Ir šis nutrūkimo aspektas vadinamas parcufo „sijum ecbaot raglav“ (kojų pirštų pabaiga),
nes nuo ten ir žemiau yra tuštuma, visai be šviesos.
Šios dvi dešimties sfirot rūšys išeina iš dešimties sfirot šaknų, vadinamų roš.
Ir abi šios rūšys yra įjungtos į malchut amizdaveget, nes ten yra aprengimo potencialas (jėga),
tai reiškia, kad or chozer, pakyla ir aprengia aukštutinę šviesą.
Taip pat ten yra ir malchut masacho stabdymo jėga, kuri neleidžia tiesiogiai gauti šviesą,
t. y. to dėka įvyksta zivug de aka, pakeliantis or chozer.
Tačiau roš yra tik šių dviejų jėgų užuomazgos.
Tai reiškia, kad šios jėgos pradeda veikti tik kai nusileidžia „iš viršaus į apačią“.
Tada pirmoji, t.y. „aprengimo“ jėga, pradeda konkrečiai veikti dešimtyje toch sfirot, kurių vieta nuo pe iki tabūro.
Ir antroji, t.y. „stabdanti“ jėga, kad malchut negautų šviesos, pradeda veikti dešimtyje sof ir sijum sfirot, kurios yra nuo tabūro ir žemiau, iki „kojų pirštų galų“.
Ir šios dvi dešimties sfirot rūšys visada yra vadinamos: ch – g – t ir n – h – j – m.
Dešimt sfirot toch, kurios yra nuo pe iki tabūro visos yra vadinamos: ch – g – t,
o dešimt sfirot sof, kurios yra nuo tabūro ir žemiau, visos yra vadinamos: n – h – j – m.
Ir prisimink tai.
Dar reikia žinoti, kad cimcumas buvo tik chochma šviesai.
Tai yra todėl, kad jos indas yra noras gauti, užsibaigiantis bchinoje dalet, kurioje buvo padarytas cimcumas ir „įstatytas“ masachas.
Tačiau chasadim šviesai nebuvo išvis jokio cimcumo, nes jos indas yra noras sąlygoti.
Šiame nore nėra išvis jokio avijuto ir formų skirtumo su Kūrėju, todėl jam nereikia jokio ištaisymo.
Tačiau dešimtyje aukštutinės šviesos sfirot šios dvi šviesos:
chochma ir chasadim yra susijungusios kartu be jokio skirtumo,
kaip viena šviesa, sklindanti pagal savo atitinkamą savybę.
Todėl, kai po cimcumo jos apsirengia induose, chasadim šviesa taip pat baigiasi virš malchut, nors šiai šviesai nebuvo jokio cimcumo.
Tai yra todėl, kad jei chasadim šviesa nusileistų į vietą, į kurią chochmos šviesa negali įeiti nei trupučio, t.y. į malchut amesajemet, aukštutinėje šviesoje įvyktų sudužimas,
ir chasadim šviesa būtų priversta visiškai atsiskirti nuo chochma šviesos.
Todėl, dėl šios priežasties malchut amesajemet liko visai tuščia be šviesos, netgi be šviesos chasadim.
Ir dabar suprask pacufo dešimt sfirot sof, esančių žemiau tabūro, sandarą.
Negalima sakyti, kad tai tik chasadim šviesos aspektas, visai be chochma.
Tai reiškia, kad chasadim šviesa niekada negali visiškai atsiskirti nuo chochma šviesos.
Todėl sof sfirot būtinai taip pat yra ir chochma šviesos „mažas švytėjimas“.
Ir žinok, kad šį „mažą švytėjimą“ mes visada vadiname Vak (Vav kcavot, šeši galai) be roš.
Išaiškinome tris parcufo dešimt sfirot aspektus aspektus, vadinamus:
roš, toch ir sof.