• לב טהור ברא לי אלהים ורוח נכון חדש בקירבי. תהלים נ''א י''ב Kūrėjau, sukurk man tyrą širdį, ir atnaujink manyje teisingą dvasią. (Tehilim 51 – 12)

פתיחה לחכמת הקבלה 

Įvadas į kabalos išmintį (Pticha)

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

13.

Dalykas tas, kad kaip materialūs objektai yra vietos skirtumu atskirti vienas nuo kito, taip dvasinai objektai atsiskiria vienas nuo kito formų skirtumu.
Tą matome ir mūsų pasaulyje.
Pvz., jei dviejų žmonių nuomonės sutampa, skaitosi, kad jie myli ir mėgsta vienas kitą, ir jų visai neveikia vietų skirtumas.
Ir atvirkščiai, kai žmonės turi skirtingas nuomones, t.y. jie neapkenčia, ar nemėgsta vienas kito, tada net buvimas toje pačioje vietoje visai jų nesuartina.

Iš tiko nuomonių skirtumas atskiria žmones vienas nuo kito,
o nuomonių panašumas – formų sutapimas, priartina.
Ir jei vieno žmogaus prigimtis skirtinga visais atžvilgiais nuo kito, taigi jie nutolę kaip „rytai nuo vakarų”.
Tuo būdu suprask ir dvasingume.

Tai reiškia, kad visi nutolimo ir priartėjimo aspektai, susijungimas ir vienybė, visa tai vien tik formų skirtumo dydžiai.
Tai reiškia, kad pagal „formų skirtumo” dydį dvasiniai objektai yra nutolę vienas nuo kito,
o pagal „formų sutapimą”, yra artimi, ir susilieję vienas su kitu.

Dabar suprask, kad „noras gauti” yra būtinas kūrinijos „įstatymas”, ir tai yra visas kūrinijos pobūdis, ir tinkamiausias „indas” kūrimo minties tikslo gavimui.
Tačiau šiuo savo aspektu „noras gauti” pasidarė visiškai atskirtas nuo Kūrėjo.
Tai reiškia, kad „formų skirtumo” dydis tarp Kūrėjo ir kūrinijos pasiekia visišką priešingumą.

Kūrėjas yra visas „sąlygojantis”, ir nėra Jame net menkiausios „gavimo sau kibirkšties” (chas ve šalom, neduok dieve).
Tada kai visa kūrinija  yra tik „ noras gauti” sau ir nėra joje net „kibirkšties sąlygoti”.
Todėl nėra didesnio formų skirtumo ir nuotolio už šį.
Ir todėl šis „formų skirtumas” atskiria kūrinį nuo Kūrėjo.

14.

Ir kad „išgelbėti“ kūrinius nuo šio didelio atitrūkimo ir nutolimo, buvo padaryta „pirmo apribojimo“ („cimcum alef“) paslaptis.
Jo esmė, kad „ketvirtas aspektas“ („bchina dalet“) buvo atskirtas nuo šventumo parcufų (dvasinių objektų).
Todėl šis didelis „noro gauti“ dydis, netyrumo pasauliuose, pasiliko be šviesos.
Tačiau šventumo pacufai išėjo su „ekranu”(„masach“), įstatytu malchut „inde“,
tam kad „ketvirtas aspektas“ („bchina dalet“) negautų šviesos.

Kai „aukštutinė“ šviesa ateina iki kūrinio, šis „ekranas“ atstumia šviesą atgal.
Ir tai skaitosi kaip „smūgis“ („aka“) tarp „aukštutinės“ šviesos ir „ekrano“ („ masach“).
Šis smūgis pakelia „grįžtančią šviesą“ („or chozer“) iš „apačios į viršų“ ir „aprengia“ dešimt „auštutinės“ šviesos sfirot.
Ir ši, „atstumta“ atgal šviesos dalis yra vadinama „or chozer“ („grįžtanti šviesa“).

Ji, „aprengdama“ aukštutinę šviesą, padaro naujus gavimo „indus“, vietoj „ketvirto aspekto“ („bchinos dalet“).
Ir paskui malchut indas „išsiplečia“ šiuo atstumtu „or chozer“ dydžiu, kuris „pakilo“ ir „aprengė“ aukštutinę šviesą „iš apačios į viršų“.

Tai reiškia,kad šis malchut „išsiplėtimas“ vadinasi „iš viršaus į apačią“, nes tuo būdu malchut „apsirengė“ šviesos indais, t.y. „apsirengė“ šiuo „or chozer“.
Ir tai yra kiekvienos pakopos „roš“ (galva) ir „guf“ (kūnas) paslaptis.

Iš tikro „aukštutinės“ šviesos su „masachu“ „smūginis susijungimas“ („zivug de aka“) pakelia „or chozer“ iš „apačios į viršų“, ir „aprengia“ dešimt „aukštutinės“ šviesos sfirot aspektu „roš“.
Ir šios dešimt „roš“ („galvos“) sfirot skaitosi tik indų užuomazgos,
nes ten dar negali būti konkretus „apsirengimas“.

Tačiau, kai malchut „nusileidžia“ su šiuo „or chozer“ iš „viršaus į apačią“, tada „or chozer“ pasidaro „aukštutinės“ šviesos indais.
Ir tai vadinasi šios pakopos „kūnas“ („guf“), tai reiškia – baigtiniai „indai“.