הקדמה לתלמוד עשר הספירות
Panagrinėkime reikalavimą užsiiminėti Tora ir priedermėmis „lišma“.
Pirmiausiai reikia suprasti patį pavadinimą „Tora lišma“ (dėl pačios Toros).
Kodėl apibrėžiamas pats tobuliausias ir optimaliausias dvasinis darbas vadinamas „lišma“?
O netobulas dvasinis darbas – „lo lišma“?
Juk pagal paprastą supratimą užsiėmimas Tora ir priedermėmis turi būti,
nukreipiant širdį, kad galėtum suteikti malonumą Kūrėjui, o ne sau.
Todėl reikėjo pavadinti ir apibrėžti mokymą „Tora lišmo“ (dėl Jo – Kūrėjo) ir „Tora lo lišmo“.
Tai reiškia „Dangaus vardu“, tačiau kodėl apibrėžiame tai „lišma“ ir „lo lišma“,
kas reiškia dėl pačios Toros?
Ir iš tikro yra čia papildomas supratimas.
Tai reiškia, kad pats pasakymas rodo, kad užsiėmimas „Tora lišmo“,
t.y. suteikti „malonią dvasią Kūrėjui“, dar nėra pakankamas,
bet jis turi būti „lišma“, t.y. dėl pačios Toros.
Tačiau tai reikalauja paaiškinimo.
Dalykas tas, jog yra žinoma, kad Toros pavadinimas yra: „Gyvenimo Tora“.
Kaip parašyta: „Tai yra gyvenimas, radusiems jį“ (Mišlei 4 – 22),
ir: „Tai nėra jums tuščias dalykas, nes tai jūsų Gyvenimas“ (Dvarim 32 – 47).
Todėl Tora „lišma“ reiškia, kad toks užsiėmimas Tora ir priedermėmis atneša dienų ilgumą,
t. y. tada Tora atitinka savo vardą.
Ir jei žmogus nenukreipia savo širdies ir proto tinkamai,
užsiėmimas Tora ir priedermėmis tampa atvirkščias „gyvenimui“ ir „dienų ilgumui“ (neduok dieve).
Tai reiškia visiškai „lo lišma“ (ne dėl gyvenimo),
juk Toros vardas – „gyvenimo Tora“.
Ir suprask.
Šie dalykai yra paaiškinti išminčių:
„Kiekvienam, užsiimančiam Tora „lo lišma“, Tora pasidaro jam „mirties lašu.
O kiekvienam užsiimančiam Tora „lišma“, pasidaro Tora jam „gyvybės lašu“ (Talmudas, Taanit).
Tačiau dar reikia paaiškinti, kaip gali šventoji Tora pasidaryti žmogui „mirties lašu“?
Tai reiškia, jog maža to, kad žmogus stengiasi „tuščiai“,
ir nėra jam jokios naudos iš jo pastangų ir darbo (neduok dieve)?!
Tačiau dar ir pati Tora bei dvasinis darbas pasidaro žmogui „mirties lašu“?!
Šitie dalykai labai keisti.
Pradžioje turime suprasti išminčių pasakymą:
„Stengeisi ir radai – tikėk, nesistengei ir radai – netikėk“ (Talmudas, Megila).
Pasakyta netiksliai:
„Stengeisi ir radai“,
lyg vienas pasakymas prieštarautų kitam.
Juk „pastangos“ liečia sunkų darbą,
kurį atliekame, norėdami įsigyti norimą įsigijimą.
Tai reiškia, kad už svarbesnį įsigijimą duodame daugiau pastangų,
už mažesnį, mažiau.
Ir visai priešingai yra su „radiniu“,
kuris ateina pas žmogų netikėtai, be jokių išankstinių pastangų ir darbo.
Todėl, kodėl pasakyta:
„Stengeisi ir radai“?
Iš tikro, jei jau yra pastangos, reikėjo pasakyti:
„Stengeisi ir nusipirkai“, ar „Stengeisi ir nusipelnei“,
ir panašiai, bet ne: „Stengeisi ir radai“?