• „Pasakė Kūrėjas Abramui išeik ( לך לך „Lech Lecha“) iš savo žemės, iš savo gimtinės, iš savo tėvo namų į žemę, kurią tau parodysiu“ (Berešit 12 – 1).
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

פתיחה לחכמת הקבלה 

Įvadas į kabalos išmintį („Pticha“)

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

2.

Jau sakėme, kad „noras gauti” yra būtinai iš karto įjungtas į „kūrimo mintį”,
su visa daugybe savo pasireiškimų, ir kartu su didele „šefa” (gausa),
kuria Kūrėjas sumanė padaryti malonumą kūriniams.
Ir žinok, kad tai „šviesos” ir „indo”, kuriuos mes išskiriame aukštutiniuose pasauliuose, paslaptis.

Tai reiškia, kad jie – „šviesa” ir „indas” būtinai turi būti „sujungti” kartu,
ir vystosi (nusileidžia) pakopa po pakopos.
Tuo dydžiu, kokiu pakopos nusileidžia ir nutolsta nuo „Kūrėjo veido” šviesos,
toks yra „noro gauti”, įjungto į šefą, „sumaterialėjimo” dydis.

Tačiau galima pasakyti ir atvirkščiai, t.y. pagal „noro gauti” šefoje „sumaterialėjimą”,
jis nusileidžia pakopa po pakopos, iki pačios „žemiausios” vietos,
kur noras gauti „sumaterialėja” iki tinkamo dydžio.

Ši „vieta” vadinasi pasauliu Asija, o „noras gauti” skaitosi „žmogaus kūno” aspektu.
„Šefa”, kurią gauna šis „kūnas”, skaitosi jo „gyvybės” dydžiu.

Taip yra ir su kitais mūsų pasaulio kūriniais, ir visas skirtumas tarp „aukštutinių” pasaulių ir mūsų pasaulio yra tik „noro gauti” kokybėje.
Tai reiškia, kol „noras gauti”, įjungtas į Kūrėjo „šefą”,
dar „nesumaterialėja” iki savo galutinės formos,
skaitosi kad jis dar randasi dvasiniuose pasauliuose „aukštesniuose” už mūsų pasaulį.
Tačiau, kai „noras gauti” jau „sumaterialėja” iki savo galutinės formos,
skaitosi kad jis randasi mūsų pasaulyje.

3.

Ir visa ši „noro gauti” vystymosi tvarka yra tam,
kad atvesti šį „norą gauti” į galutinę savo formą, mūsų pasaulyje.
Ši tvarka turi keturis aspektus, kurie išreiškia keturių raidžių Kūrėjo vardą „Havaja”.
Tai reiškia, kad šios keturios Kūrėjo „Havaja” raidės apima visą realybę,
neišskiriant nei mažiausios detalės.

Ir bendrai šios raidės yra išreiškiamos dešimčia sfirot:
chochma, bina, tiferet, malchut ir jų šaknis.
Iš tikro tai dešimt sfirot, nes sfira tiferet pati yra sudaryta iš šešių sfirot:
ch – g – t – n – h – j, o šaknis vadinasi keter.
Tačiau bendrai šios sfirot vadinamos ch – b – t – m,
ir prisimink tai.

Ir tai keturi pasauliai vadinami: Acilut, Brija, Jecira ir Asija, o pasaulis Asija savyje turi ir mūsų pasaulį.
Tai reiškia, kad mūsų pasaulyje nėra jokio kūrinio,
kuris „neatsinaujintų” ir „neišeitų” iš Ein Sof Palaiminto.
t.y. iš „kūrimo minties” – „padaryti malonumą kūriniams”.

Ir ši mintis būtinai iš karto yra sudaryta iš „šviesos” (or) ir „indo” (kli),
t. y. iš tam tikro „šviesos” (šefos) dydžio su „noru gauti” šią „šefą”, su „kli”.
Kur „šefos” dydis išeina iš Kūrėjo „Esmės” (Acmuto),
t. y. iš „ješ mi ješ”, o „noras gauti” šią „šefą” yra atsinaujinantis „ješ mi ain”.

Ir tam, kad šis „noras gauti“ ateitų į savo galutinę formą,
jis kartu su jame esančia „šefa“, privalo praeiti keturis pasaulius:
Acilut, Brija, Jecira ir Asija.
Tik tada kūrinys yra užbaigiamas „šviesa“ ir „indu“,
arba tampa „kūnu“ su jame esančia gyvybės „šviesa“.